Vidinis išgydymas ir jo reikalingumas
Iš Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos leidinio
Parengė klier. Aidas Domeikis
Kaip kad mūsų kūnai gali sirgti, taip ir vidinės mūsų asmenybės dalys gali būti sulaužytos – kai kiti žmonės mus atmetė, pravardžiavo, skriaudė, todėl mūsų širdys gali būti žaizdotos. Kai mūsų širdis sužeista, mes atsiliepiame tokiu pat būdu, skaudindami kitus. Labai sunku atleisti mus įskaudinusiam žmogui, o neatleisdami sukamės tame pačiame kentėjimų rate. Kaip atleisti? Ar įmanoma išgyti? Kartkartėmis mus galbūt pasiekia informacija apie vidinį išgydymą, vidinio išgydymo pamaldas. Tačiau kas iš tiesų tai yra? Nueiti išdrįsta tikrai ne kiekvienas, bet kai kuriems visgi lieka kirbėti klausimas – gal ir man reikėtų? Vidinio išgydymo pamaldos Lietuvoje pradėtos rengti 1999 m. Jos taip vadinamos, nes gydomos pirmiausia ne kūno negalios, bet mūsų vidaus žaizdos.
Mes dažnai patiriame dvasinio ir emocinio pobūdžio sužeidimus, kurie kliudo mums gyventi kaip laisviems žmonėms, tad vidinio išgydymo pamaldų tikslas – vidinių, t. y. dvasinių ir psichologinių sužeidimų, kurie tampa kliūtimis gilesniam santykiui su Dievu patyrimui bei krikščioniškam augimui, atpažinimas ir, jei, taip būtų galima pasakyti, – „pirmoji pagalba“ siekiant tų žmonių išgijimo. Vidinio išgydymo pamaldos vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Utenoje, Šiluvoje, Ramygaloje, Rukloje, Panaroje (Varėnos raj.). Pamaldose žmogus gali kreiptis užtarimo maldos bei patarimo į maldos komandos narius, priimti Sutaikinimo sakramentą ar pasikalbėti su kunigu bei priimti gydančią Dievo meilę Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje. Gydymas buvo svarbi Jėzaus Kristaus misijos Žemėje dalis. Iš evangelijų pasakojimų žinome, kad Jis gydydavo aklus, raupsuotus, paralyžiuotus. Tačiau dažnai Jėzus ligonio paklausdavo, ar jis tiki. Tik po to, atlikus tikėjimo išpažinimą, įvykdavo trokštamasis stebuklas. Šis pavyzdys parodo, kad pats svarbiausias dalykas yra mūsų tikėjimas, vidinis nusiteikimas. Jėzus yra pasakęs: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 21–23). Šias blogybes yra įprasta vadinti nuodėmėmis, ir jos žaloja mūsų vidų. Jėzus trokšta mus išlaisvinti iš blogio ir tai Jis patvirtino savo mirtimi ant kryžiaus. Bažnyčia tęsia Jėzaus vykdytą gydymo misiją. Ji siūlo įvairius būdus, kaip išgydyti žmogaus širdį, vidų, dvasią. Vienas iš jų yra išpažintis, kurios metu mums atleidžiamos nuodėmės. Tačiau kartais būna, kad ir po išpažinties mums nesiseka keisti savo gyvenimo, esame prislėgti, kamuojami problemų, kurios trukdo bendrauti su Dievu ir žmonėmis. Tad yra reikalingos papildomos priemonės, kurios padėtų išlaisvinti mūsų širdį. Tokią galimybę ir suteikia vidinio išgydymo pamaldos. Jei kažkada užsiiminėjome spiritizmu, magija, lankėmės pas būrėjus, ekstrasensus, turėjome ryšių su destruktyviomis sektomis, dalyvavome šėtonui skirtose apeigose ir pan., taip atvėrėme kelią tamsos jėgoms daryti neigiamą įtaką mūsų dvasiniam pasauliui. Ypač didelis pavojus kyla, kai panašių dalykų nesame išpažinę kaip nuodėmės ir apgailėję. Tuomet mūsų santykiai su Dievu ir artimais žmonėmis bus apsunkinti ir užtemdyti, negalės skleistis bei tobulėti. Taip pat turime ir emocinio pobūdžio žaizdų. Tai dažnai dar ankstyvoje vaikystėje patirtos psichologinės bei emocinės traumos. Baimė mylėti ir būti mylimu, vienišumo ir apleidimo pojūtis, nenoras atleisti už skriaudą, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, nesaugumo išgyvenimas yra bėdos, kurios neleidžia mums būti visavertėmis asmenybėmis, oriais Dievo vaikais. Vidinio išgydymo pamaldų metu galime atiduoti savo žaizdas Viešpačiui. Tai atliekame per maldą. Pirmiausia yra svarbu diagnozuoti, apčiuopti problemą, kuri kamuoja žmogų, bei nustatyti jos priežastis. Tad prieš maldą vyksta pokalbis su vidinio išgydymo pamaldose tarnaujančiais žmonėmis. Pravartu pastebėti, kad čia yra būtinas maksimalus atvirumas, kitu atveju pagalba nepasieks savo tikslo. Vėliau vyksta malda už problemų kamuojamą žmogų, užtarimas Viešpaties akivaizdoje, patikint Jam vidinius sužeidimus. Svarbu pastebėti, kad gydo ne žmonės, ir net ne maldos, o Šventosios Dvasios veikimas. Šventoji Dvasia gydo mūsų atmintį, kad sugebėtume atleisti, Ji teikia šviesos mūsų dvasios žvilgsniui, kad išmoktume atpažinti nuodėmės šaknis ir jų atsikratyti, Ji apvalo bei sustyguoja mūsų jausmus, kad galėtume turėti paprastą ir nekomplikuotą ryšį tiek su artimu, tiek su Viešpačiu. Vidinis gydymas yra procesas. Kantrus ir ištvermingas darbas su savimi, gyvenimas pagal Evangeliją, pasitikėjimas bendruomene bei ryšys su Jėzumi ir Šventąja Dvasia yra kelias, kuriuo eidami galime pasiekti trokštamų rezultatų. Daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių, kaip sugebėsime pasinaudoti Dievo teikiamomis dovanomis, kad taptume visavertėmis ir išsiskleidusiomis asmenybėmis.
Iš Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos leidinio
Parengė klier. Aidas Domeikis
Kaip kad mūsų kūnai gali sirgti, taip ir vidinės mūsų asmenybės dalys gali būti sulaužytos – kai kiti žmonės mus atmetė, pravardžiavo, skriaudė, todėl mūsų širdys gali būti žaizdotos. Kai mūsų širdis sužeista, mes atsiliepiame tokiu pat būdu, skaudindami kitus. Labai sunku atleisti mus įskaudinusiam žmogui, o neatleisdami sukamės tame pačiame kentėjimų rate. Kaip atleisti? Ar įmanoma išgyti? Kartkartėmis mus galbūt pasiekia informacija apie vidinį išgydymą, vidinio išgydymo pamaldas. Tačiau kas iš tiesų tai yra? Nueiti išdrįsta tikrai ne kiekvienas, bet kai kuriems visgi lieka kirbėti klausimas – gal ir man reikėtų? Vidinio išgydymo pamaldos Lietuvoje pradėtos rengti 1999 m. Jos taip vadinamos, nes gydomos pirmiausia ne kūno negalios, bet mūsų vidaus žaizdos.
Mes dažnai patiriame dvasinio ir emocinio pobūdžio sužeidimus, kurie kliudo mums gyventi kaip laisviems žmonėms, tad vidinio išgydymo pamaldų tikslas – vidinių, t. y. dvasinių ir psichologinių sužeidimų, kurie tampa kliūtimis gilesniam santykiui su Dievu patyrimui bei krikščioniškam augimui, atpažinimas ir, jei, taip būtų galima pasakyti, – „pirmoji pagalba“ siekiant tų žmonių išgijimo. Vidinio išgydymo pamaldos vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Utenoje, Šiluvoje, Ramygaloje, Rukloje, Panaroje (Varėnos raj.). Pamaldose žmogus gali kreiptis užtarimo maldos bei patarimo į maldos komandos narius, priimti Sutaikinimo sakramentą ar pasikalbėti su kunigu bei priimti gydančią Dievo meilę Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje. Gydymas buvo svarbi Jėzaus Kristaus misijos Žemėje dalis. Iš evangelijų pasakojimų žinome, kad Jis gydydavo aklus, raupsuotus, paralyžiuotus. Tačiau dažnai Jėzus ligonio paklausdavo, ar jis tiki. Tik po to, atlikus tikėjimo išpažinimą, įvykdavo trokštamasis stebuklas. Šis pavyzdys parodo, kad pats svarbiausias dalykas yra mūsų tikėjimas, vidinis nusiteikimas. Jėzus yra pasakęs: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 21–23). Šias blogybes yra įprasta vadinti nuodėmėmis, ir jos žaloja mūsų vidų. Jėzus trokšta mus išlaisvinti iš blogio ir tai Jis patvirtino savo mirtimi ant kryžiaus. Bažnyčia tęsia Jėzaus vykdytą gydymo misiją. Ji siūlo įvairius būdus, kaip išgydyti žmogaus širdį, vidų, dvasią. Vienas iš jų yra išpažintis, kurios metu mums atleidžiamos nuodėmės. Tačiau kartais būna, kad ir po išpažinties mums nesiseka keisti savo gyvenimo, esame prislėgti, kamuojami problemų, kurios trukdo bendrauti su Dievu ir žmonėmis. Tad yra reikalingos papildomos priemonės, kurios padėtų išlaisvinti mūsų širdį. Tokią galimybę ir suteikia vidinio išgydymo pamaldos. Jei kažkada užsiiminėjome spiritizmu, magija, lankėmės pas būrėjus, ekstrasensus, turėjome ryšių su destruktyviomis sektomis, dalyvavome šėtonui skirtose apeigose ir pan., taip atvėrėme kelią tamsos jėgoms daryti neigiamą įtaką mūsų dvasiniam pasauliui. Ypač didelis pavojus kyla, kai panašių dalykų nesame išpažinę kaip nuodėmės ir apgailėję. Tuomet mūsų santykiai su Dievu ir artimais žmonėmis bus apsunkinti ir užtemdyti, negalės skleistis bei tobulėti. Taip pat turime ir emocinio pobūdžio žaizdų. Tai dažnai dar ankstyvoje vaikystėje patirtos psichologinės bei emocinės traumos. Baimė mylėti ir būti mylimu, vienišumo ir apleidimo pojūtis, nenoras atleisti už skriaudą, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, nesaugumo išgyvenimas yra bėdos, kurios neleidžia mums būti visavertėmis asmenybėmis, oriais Dievo vaikais. Vidinio išgydymo pamaldų metu galime atiduoti savo žaizdas Viešpačiui. Tai atliekame per maldą. Pirmiausia yra svarbu diagnozuoti, apčiuopti problemą, kuri kamuoja žmogų, bei nustatyti jos priežastis. Tad prieš maldą vyksta pokalbis su vidinio išgydymo pamaldose tarnaujančiais žmonėmis. Pravartu pastebėti, kad čia yra būtinas maksimalus atvirumas, kitu atveju pagalba nepasieks savo tikslo. Vėliau vyksta malda už problemų kamuojamą žmogų, užtarimas Viešpaties akivaizdoje, patikint Jam vidinius sužeidimus. Svarbu pastebėti, kad gydo ne žmonės, ir net ne maldos, o Šventosios Dvasios veikimas. Šventoji Dvasia gydo mūsų atmintį, kad sugebėtume atleisti, Ji teikia šviesos mūsų dvasios žvilgsniui, kad išmoktume atpažinti nuodėmės šaknis ir jų atsikratyti, Ji apvalo bei sustyguoja mūsų jausmus, kad galėtume turėti paprastą ir nekomplikuotą ryšį tiek su artimu, tiek su Viešpačiu. Vidinis gydymas yra procesas. Kantrus ir ištvermingas darbas su savimi, gyvenimas pagal Evangeliją, pasitikėjimas bendruomene bei ryšys su Jėzumi ir Šventąja Dvasia yra kelias, kuriuo eidami galime pasiekti trokštamų rezultatų. Daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių, kaip sugebėsime pasinaudoti Dievo teikiamomis dovanomis, kad taptume visavertėmis ir išsiskleidusiomis asmenybėmis.