„Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8)
ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTAS
2019 m. sausio 16 d. Šakiuose svečiavosi Skardupių parapijos klebonas moral. teol. dr. Algirdas Petras KANAPKA. Pasiklausykite jo paskaitos apie Atgailos ir sutaikinimo sakramentą įrašo >>>
APIE ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTĄ
Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės.
Šis sakramentas vadinamas įvairiai: Atgailos, Sutaikinimo, Atleidimo, Išpažinties, Atsivertimo sakramentu.
,,Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.“
Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1422
Kristus atėjo į žemę, kad savo mirtimi sunaikintų žmonijos nuodėmes. Apaštalus ir jų įpėdinius Jėzus įgaliojo atleisti nuodėmes atgailojantiems nusidėjėliams. Jis kalbėjo: ,,Imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite — sulaikytos" (Jn 20, 22—23). Kad apaštalas, vyskupas ar kunigas žinotų, kuriam nusidėjėliui galima atleisti, šie turi prisipažinti, kuo yra nusikaltę ir ar tikra ryžtasi taisytis bei atlyginti skriaudas.
Prisipažinti klydus nėra malonu, tačiau reikalinga, kad tiesa būtų atstatyta. Bažnyčia pasirūpino tai palengvinti, užrakindama nuodėmklausio lūpas griežčiausia paslaptimi. labai neišmintingai pasielgtų, jei kas dėl lengvapėdiškumo ar klaidingos gėdos nuslėptų kokią sunkią nuodėmę. Jo išpažintis būtų bloga, šventvagiška, ir jam nebūtų atleista ne viena nuodėmė. Taip pat išpažintis šventvagiška, jei kas visiškai nesigaili nuodėmes daręs, rimtai nemano taisytis nei atlyginti skriaudą. Po blogos išpažinties eiti Komunijos ar priimti kurį kitą sakramentą būtų dar viena šventvagyste. Tolimesnės išpažintys irgi būtų blogos, kol anoji nepataisyta. Todėl jei kam yra atsitikusi nelaimė blogai atlikti išpažintį, tas turi ją kuo greičiau pataisyti, būtent su tikru gailesčiu išpažinti tas šventvagystes ir visas sunkiąsias nuodėmes nuo paskutinės geros išpažinties. Kunigas visuomet padės tokią išpažintį atlikti.
Jei kas netyčia užsimiršta išpažinti kokią sunkią nuodėmę, to išpažintis gera, tik lieka pareiga užmirštąją nuodėmę pasisakyti per sekančią išpažintį. Nėra pareigos vėliau išpažinti užmirštas lengvąsias nuodėmes. Jautrios sąžinės žmonės, linkę be rimto pagrindo baimintis ir abejoti savo išpažinčių vertingumu, tegu pasitiki nuodėmklausio sprendimu.
Atgailos sakramentas reikalingas kiekvienam po krikšto nusidėjusiam ir atgailaujančiam krikščioniui. Atgailos sakramentas yra būtinas žmogaus išganymui. Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą metuose atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra kviečiami neatdėlioti Atgailos sakramento didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kuomet yra daug žmonių, skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų. Atgailos sakramentu atgauname pašvenčiamąją Dievo malonę, jei buvome ją praradę sunkia nuodėme, ir vėl tampame Dievui mieli. Šis sakramentas pagelbi ilgesnį laiką išvengti moralinio blogio, todėl gera juo naudotis bent kartą mėnesyje ir neturint sunkių nuodėmių.
Pasirengimas
_
Kad Atgailos sakramento šventimas būtų pilnas, tikintysis turi įvykdyti penkias šiam sakramentui priklausančias sąlygas: nuodėmes atsiminti, už jas gailėtis, ryžtis nebenusidėti, nuodėmes išpažinti ir už jas atsilyginti. Pirmiausia reikia nuodėmes atsiminti – tai vadinamasis sąžinės tyrimas (patikrinimas).
Atgailos sakramento apeigos
Atlikus sąžinės tyrimą, reikia Dievo atsiprašyti, t. y. gailestis už nuodėmes, kuris gali būti tobulas ir netobulas. Atgailos sakramentas – tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam: neteisingai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas. Atgailą (dar vadinamą gailesčiu) turi sužadinti iš tikėjimo kylantys motyvai. Jei gailimasi iš meilės Dievui, kai atsiprašome suprasdami, kad mes įžeidėme savo gerąjį Tėvą, paniekinome Jo gerumą ir meilę, kad pasidavėme netvarkingam polinkiui prieš Dievo valią, gailestis vadinamas „tobulu“. Jei gailimasi dėl kitų motyvų: kad darydami nuodėmes užsitraukėme pasmerkimą amžinybėje, kad galime susilaukti blogio atpildo ir pan. – „netobulas“ gailestis. Tačiau gailestis už nuodėmes niekuomet nebus geras, jei jo nelydės nusistatymas, kiek žmogiškos jėgos leis, daugiau nebenusidėti ir vengti aplinkybių, vedančių į nuodėmę. Tobulas gailestis, sujungtas su pasiryžimu nebenusidėti, jei nėra galimybės atlikti sakramentinę išpažintį, atleidžia nuodėmes, tik su sąlyga, kad artimiausiu metu, kai bus galimybė, atliksime išpažintį. Kad Atgailos sakramentu gautume nuodėmių atleidimą, pakanka ir netobulo gailesčio, tačiau reikia stengtis suprasti tikrąją nuodėmės žalą ir giliausią gailesčio prasmę.
Išpažintis
Apgailėję savo nuodėmes, turime jas išpažinti kunigui, t.y. mes patys save turime nuteisti, atskleisdami sielos žaizdas Dievo ir Bažnyčios įgaliotam atstovui, kad iš Dievo ir jo tautos sulauktume atleidimo. Išpažintyje turime atskleisti savo sąžinės netobulumus nieko neslėpdami, nei perdėdami. Pirmiausia reikia pasakyti sunkiąsias nuodėmes ir jų skaičių, o po to pasakyti mažąsias, kasdienes nuodėmes, primenant, ar dažnai ar retai jos pasitaiko (pav.: kasdien, keletą kartų savaitėje ir pan.). Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Jei turime kokių nors moralinių abejonių, reikia jas išpažintyje nuodėmklausiui pasakyti, kad jis paaiškintų, patartų.
Kai yra išpildomos visos Atgailos sakramento sąlygos, kunigo tariamais atleidimo žodžiais: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių…“ gauname nuodėmių atleidimą ir Atgailos sakramentu teikiamų malonių.
Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai:
– Sutaikinimas su Dievu, kai sugrąžinama pašvenčiamoji malonė.
– Sutaikinimas su Bažnyčia.
– Už sunkiąsias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas.
– Sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda
–Suteikimas veikiančių jų malonių, padedančių nugalėti pagundas, vengti
aplinkybių, stumiančių į nuodėmę.
Išpažinties eiga:
Kai ateini prie klausyklos ir atsiklaupi, kunigas tave laimina kryžiaus ženklu. Tuomet persižegnoji:
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Tu: Garbė Jėzui Kristui.
Kun.: Per amžius. Amen.
Tu: Išpažinties buvau... (pasakai prieš kiek laiko buvai išpažinties) (išpažinties einu pirmą kartą), išrišimą gavau, atgailą atlikau, gerajam Dievui vėl nusidėjau... (pasakai kunigui visas savo nuodėmes, jų skaičių, svarbias aplinkybes).
Tu: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.
Dabar atidžiai klausaisi kunigo. Jis pamoko, kaip vengti nuodėmių, primena Dievo gailestingumą ir paskiria atgailą, kurią turėsi atlikti po išpažinties.
Po kunigo pamokymų tu nuoširdžiai gailiesi dėl savo nuodėmių ir (3 kartus) sakai: Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės).
Tuo metu kunigas Dievo vardu atleidžia nuodėmes tardamas:
Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Amen.
Tardamas paskutinę frazę, kunigas tave peržegnoja.
Tu taip pat persižegnoji ir atsakai: Amen.
Kun.: Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.
Tu: Dėkoju Dievui.
Nueidamas nuo klausyklos padėkoji kunigui galvos nulenkimu.
Po išpažinties atgailautojas pasirenka vietą bažnyčioje ir padėkoja Dievui už suteiktą gailestingumo malonę, atlieka paskirtą atgailą, pamąsto apie kunigo išsakytas mintis, pasiryžta vengti didžiųjų nuodėmių, stengiasi atitaisyti kitam padarytą materialinę ar moralinę skriaudą, vengia aplinkybių, vedančių į anksčiau padarytus nupuolimus.
Mūsų bažnyčioje Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas teikiamas prieš kiekvienas šv. Mišias.
Šaltinis: Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Liturginis maldynas
Apie atlaidus
Senovėje Bažnyčia siejo sakramentinį atleidimą (Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą, arba Išpažintį) su atgailos veiksmu, kuris konkrečiai perteikia tikrą atgailavimą ir pasiryžimą išsižadėti nuodėmės. Tokia atgaila paprastai reikšdavo didelio masto piligrimystę į šventas vietas, dažnai tolimas ir sunkiai pasiekiamas.
Pranciškus prašė popiežiaus galimybės pakeisti piligrimystę atlaidais, tai yra malda ir apsilankymu Asyžiaus Porciunkulės bažnytėlėje. Tai leido visiems išreikšti savo atgailą kitaip nei piligrimystė, kuri buvo pasiekiama ne visų amžiaus grupių ir ne visų socialinių sluoksnių žmonėms. Ilgainiui šie atlaidai, tai yra ši atgailos forma, buvo praplėsti ir suteikti visoms pranciškoniškoms bažnyčioms, o paskui – ir parapinėms.
Laikui bėgant Bažnyčia suteikė galimybę atlaidus pelnyti ir už mirusiuosius. Maldą už išėjusiusiuosius Bažnyčia visuomet praktikavo. Malda už mirusiuosius išreiškia šventųjų bendravimą ir dvasinio gėrio bendrystę. Dvasinėje plotmėje malonės priklauso visiems: nėra jokios privačios nuosavybės. Kito gėris tampa ir manuoju gėriu, o manasis tampa kito. Visas šis gėris – šventųjų, Bažnyčios ir mūsų – yra bendras ir slypi Kristuje.
Prašyti atlaidų – sau ir mirusiems – reiškia įžengti į šią dvasinio gėrio bendrystę ir leisti jai veikti. Rūpestis savosios sielos išganymu perauga į rūpinimąsi kitų išganymu.
Atlaidai nėra nuodėmių atleidimas, kurį mums teikia Sutaikinimo sakramentas (Išpažintis), tačiau gydo mūsų sužeidimus ir žaizdas, kurias jau atleista nuodėmė paliko mumyse.
Kad galėtume džiaugtis Porciunkulės atlaidų (rugpjūčio 2 d.) teikiamomis malonėmis, Bažnyčia prašo iš mūsų ne tam tikrų veiksmų ar maldų, kuriuos reikia „mechaniškai“ ar „automatiškai“ atlikti, tačiau nori, kad šie veiksmai būtų atlikti su tikėjimu ir meile.
Norėdami pelnyti atlaidus, turime aplankyti pranciškonišką arba savo parapijinę bažnyčią, sukalbėti Credo – Tikėjimo Išpažinimą, maldas „Tėve Mūsų“ ir „Sveika, Marija“ , t.y. pasimelsti Popiežiaus intencija, atlikti arba būti neseniai atlikus Išpažintį (būti malonės būsenoje) ir priimti Šventąją Komuniją.
Iš italų k. vertė Dalia Žemaitytė
Bernardinai.lt
Senovėje Bažnyčia siejo sakramentinį atleidimą (Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą, arba Išpažintį) su atgailos veiksmu, kuris konkrečiai perteikia tikrą atgailavimą ir pasiryžimą išsižadėti nuodėmės. Tokia atgaila paprastai reikšdavo didelio masto piligrimystę į šventas vietas, dažnai tolimas ir sunkiai pasiekiamas.
Pranciškus prašė popiežiaus galimybės pakeisti piligrimystę atlaidais, tai yra malda ir apsilankymu Asyžiaus Porciunkulės bažnytėlėje. Tai leido visiems išreikšti savo atgailą kitaip nei piligrimystė, kuri buvo pasiekiama ne visų amžiaus grupių ir ne visų socialinių sluoksnių žmonėms. Ilgainiui šie atlaidai, tai yra ši atgailos forma, buvo praplėsti ir suteikti visoms pranciškoniškoms bažnyčioms, o paskui – ir parapinėms.
Laikui bėgant Bažnyčia suteikė galimybę atlaidus pelnyti ir už mirusiuosius. Maldą už išėjusiusiuosius Bažnyčia visuomet praktikavo. Malda už mirusiuosius išreiškia šventųjų bendravimą ir dvasinio gėrio bendrystę. Dvasinėje plotmėje malonės priklauso visiems: nėra jokios privačios nuosavybės. Kito gėris tampa ir manuoju gėriu, o manasis tampa kito. Visas šis gėris – šventųjų, Bažnyčios ir mūsų – yra bendras ir slypi Kristuje.
Prašyti atlaidų – sau ir mirusiems – reiškia įžengti į šią dvasinio gėrio bendrystę ir leisti jai veikti. Rūpestis savosios sielos išganymu perauga į rūpinimąsi kitų išganymu.
Atlaidai nėra nuodėmių atleidimas, kurį mums teikia Sutaikinimo sakramentas (Išpažintis), tačiau gydo mūsų sužeidimus ir žaizdas, kurias jau atleista nuodėmė paliko mumyse.
Kad galėtume džiaugtis Porciunkulės atlaidų (rugpjūčio 2 d.) teikiamomis malonėmis, Bažnyčia prašo iš mūsų ne tam tikrų veiksmų ar maldų, kuriuos reikia „mechaniškai“ ar „automatiškai“ atlikti, tačiau nori, kad šie veiksmai būtų atlikti su tikėjimu ir meile.
Norėdami pelnyti atlaidus, turime aplankyti pranciškonišką arba savo parapijinę bažnyčią, sukalbėti Credo – Tikėjimo Išpažinimą, maldas „Tėve Mūsų“ ir „Sveika, Marija“ , t.y. pasimelsti Popiežiaus intencija, atlikti arba būti neseniai atlikus Išpažintį (būti malonės būsenoje) ir priimti Šventąją Komuniją.
Iš italų k. vertė Dalia Žemaitytė
Bernardinai.lt
Rekomenduojame paskaityti:
Brolių pranciškonų išmintį apie išpažintį ir kitus sakramentus....