Piligrimystė
Piligriminė kelionė nuo Šakių iki Fatimos per Ispaniją, Portugaliją ir kitas
Du mūsų parapijiečiai spalio mėnesyje keliavo piligriminę kelionę šv. Teresės Avilietės, šv. Kryžiaus Jono ir šv. Jokūbo pramintais keliais Ispanijoje, buvo Lietuvos dienose Fatimoje, aplankė įspūdingas vietoves, vienuolynus ir šventoves Ispanijoje ir Portugalijoje.
Piligrimai savo patirtais įspūdžiais žada pasidalinti su parapijiečiais viename iš artimiausių renginių parapijoje.
Vienas iš video įrašų Fatimoje - tūkstančių piligrimų iš įvairių pasaulio šalių Rožinio malda Marijos apsireiškimo koplyčioje ir šviesos procesija >>>
Žemiau keletas nuotraukų >>>
Piligrimai savo patirtais įspūdžiais žada pasidalinti su parapijiečiais viename iš artimiausių renginių parapijoje.
Vienas iš video įrašų Fatimoje - tūkstančių piligrimų iš įvairių pasaulio šalių Rožinio malda Marijos apsireiškimo koplyčioje ir šviesos procesija >>>
Žemiau keletas nuotraukų >>>
Savaitė ramybės Marijos šventovėje – Medžiugorjėje
Nuotr. Mergelė Marija šioje vietoje tituluojama Taikos Karaliene. Šis vardas ypatingai skamba šiame regione, dar neseniai išbridusiame iš daug aukų pareikalavusio karo.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ. Straipsnis rajono laikraštyje ,,Draugas"
2017 m. kovo 21 d. 33 maldininkų grupė išvyko į Medžiugorję (Bosnija ir Hercogovina), kur prieš 36-erius metus prasidėjo Dievo Motinos apsireiškimai. Piligrimystės kelionėje parapijiečius lydėjęs Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Vytautas Antanas Matusevičius sakė, kad jų tikslas buvo įsiklausyti, ką Dievas ir Motina Marija kalba.
Devynias dienas piligriminėje kelionėje praleidę maldininkai ne veltui pasirinko gavėnios laiką, nes tai yra atgailos, atsivertimo metas. Ir dar, kovo 25 d. visuotinė bažnyčia švenčia Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventę.
1981 m. šešiems vaikams Medžiugorjėje apsireiškė Dievo Motina, pasivadinusi Taikos Karaliene. Į šią vietą traukė įvairių tautų maldininkai. Per metus čia apsilankydavo daugiau kaip milijonas maldininkų, apie 30 tūkstančių kunigų, šimtai vyskupų, per tuos apsireiškimo metus įvyko apie 700 pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą.
Parapijiečiai buvo pirmieji, kuriuos Švč. Mergelė Marija kvietė gyventi pranešimais, – kalbėti rožinį, dalyvauti šv. Mišiose, skaityti Šventąjį Raštą, pasninkauti kiekvieną trečiadienį ir penktadienį (duona ir vanduo), eiti kartą per mėnesį išpažinties.
„Marija sako: rožinis nėra tik skaičiuotė, jį reikia kalbėti širdimi, o prieš pradedant melstis būtina atleisti savo artimiesiems“, – Dievo Motinos kvietimą pacitavo viena piligrimė.
Marijos apsireiškimo vieta – vadinamas Podbrdo kalnas. Kalnas nusėtas akmenimis, kai kur glotniais, kai kur kaip peiliai styrančiais. Kas keliasdešimt metrų įrengti bronziniai bareljefai, vaizduojantys rožinio slėpinius. Jo viršūnėje metaline tvorele aptverta kelių metrų aukščio Dievo Motinos statula ant postamento. Užrašas papėdėje byloja žinią, kurią regėtojai priėmė iš Gospa (Ponios): „A sam Kraljica mira“ – „Aš esu Taikos Karalienė“.
„Ten nuvykusi supranti ir pajauti, kad Dievo Motina kalba ne tik regėtojams, bet ir kiekvienam atvykusiam piligrimui, jei tik jis atveria savo širdį perkeičiančiai Dievo meilei. Marijos pranešimai – tai sėklos, nešančios gyvybę ir įkvepiančios atgimti“, – kalbėjo maldininkė Vaiva.
„1917 m. Fatimoje taip pat apsireiškė Marija, kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, Medžiugorjė yra Fatimos tąsa. Mes važiavome atverti savo širdis. Marija kiekvieno mėnesio 25 d. per regėtojus duoda pranešimą. Kovo mėnesio pranešime ji ragina atverti širdis Dievo gailestingumui, kad per maldą, atgailą ir pasiryžimą šventumui pradėtumėte naują gyvenimą“, – kalbėjo klebonas.
Kito kalno, vadinamo Krizevac, viršūnėje vietos gyventojai 1933 m. yra pastatę didelį kryžių 1900 m. Kristaus mirties sukakčiai paminėti. Kunigas A. Matusevičius pasakojo, kad piligrimai kopė į statų šlaitą, taip pat nuklotą įvairiausių formų, aštrumo ir didumo akmenimis. Greta tako įrengtos Kryžiaus kelio stotys, prie kurių jie sustodavo apmąstyti Kristaus kančios kelią. Kalno viršūnėje piligrimai išsiskirstė asmeninei maldai, kas norėjo, galėjo atlikti išpažintį ir pabūti Dievo akivaizdoje.
Piligrimai kas vakarą skubėdavo į tris valandas trunkančias pamaldas Šv. Jokūbo bažnyčioje, kuri iš tolo baltuoja slėnyje kartu su dviem varpinėmis. Bažnyčia pradėta statyti 1937 m., baigta 1969 m., joje telpa apie du tūkstančius žmonių. Parapijai vadovauja broliai pranciškonai.
„Vakarinės mišios šioje bažnyčioje yra ypatingos, susirenka daug žmonių ir kunigų. Meldžiamasi rožinio malda. 17 val. 40 min. būna tylos pauzė, nes tuo metu Marija ateina į žemę ir kartu meldžiasi. Šv. Mišių metu gieda visa bažnyčia, į maldas atsakoma įvairiomis kalbomis ir skirtingų tautybių žmonių maldos susilieja į vieną nuoširdžiausią maldą“, – dalinosi įspūdžiais A. Matusevičius.
„Iš tiesų žmonės šiandien labai sutrikę, liūdni, praradę viltį ir pikti. Marija netikinčius vadina žmonėmis, kurie dar nepatyrė Dievo meilės. Apsilankę Medžiugorjėje, žmonės lieka giliai paliesti... pagilėja kiekvieno tikėjimas, o Marijos tikslas ir yra, kad bažnyčios vaikai patirtų Dievo meilę“, – kalbėjo klebonas ir pridūrė, kad šiandien yra svarbu, jog žmogus gyventų krikščionybe ir valgytų dvasinį maistą.
Į piligriminę kelionę vykusi Gražina sakė, kad čia neatkeliaujama atsitiktinai.
„Taip, ir aš čia atvažiavau kviečiama. Kad grįžusi savo gyvenimu liudyčiau Jėzų, esantį tarp mūsų, ir Dievo Motiną, norinčią mus nuvesti pas Jį“, – sakė maldininkė.
Kitos piligrimės žodžiais tariant, svarbiausias ir nuostabiausias dalykas, kurį patiria visi pabuvę Medžiugorjėje, yra širdžių perkeitimas, kurį parodo grįžtančių piligrimų akys, spindinčios meile, džiaugsmu ir gerumu.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ. Straipsnis rajono laikraštyje ,,Draugas"
2017 m. kovo 21 d. 33 maldininkų grupė išvyko į Medžiugorję (Bosnija ir Hercogovina), kur prieš 36-erius metus prasidėjo Dievo Motinos apsireiškimai. Piligrimystės kelionėje parapijiečius lydėjęs Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Vytautas Antanas Matusevičius sakė, kad jų tikslas buvo įsiklausyti, ką Dievas ir Motina Marija kalba.
Devynias dienas piligriminėje kelionėje praleidę maldininkai ne veltui pasirinko gavėnios laiką, nes tai yra atgailos, atsivertimo metas. Ir dar, kovo 25 d. visuotinė bažnyčia švenčia Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventę.
1981 m. šešiems vaikams Medžiugorjėje apsireiškė Dievo Motina, pasivadinusi Taikos Karaliene. Į šią vietą traukė įvairių tautų maldininkai. Per metus čia apsilankydavo daugiau kaip milijonas maldininkų, apie 30 tūkstančių kunigų, šimtai vyskupų, per tuos apsireiškimo metus įvyko apie 700 pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą.
Parapijiečiai buvo pirmieji, kuriuos Švč. Mergelė Marija kvietė gyventi pranešimais, – kalbėti rožinį, dalyvauti šv. Mišiose, skaityti Šventąjį Raštą, pasninkauti kiekvieną trečiadienį ir penktadienį (duona ir vanduo), eiti kartą per mėnesį išpažinties.
„Marija sako: rožinis nėra tik skaičiuotė, jį reikia kalbėti širdimi, o prieš pradedant melstis būtina atleisti savo artimiesiems“, – Dievo Motinos kvietimą pacitavo viena piligrimė.
Marijos apsireiškimo vieta – vadinamas Podbrdo kalnas. Kalnas nusėtas akmenimis, kai kur glotniais, kai kur kaip peiliai styrančiais. Kas keliasdešimt metrų įrengti bronziniai bareljefai, vaizduojantys rožinio slėpinius. Jo viršūnėje metaline tvorele aptverta kelių metrų aukščio Dievo Motinos statula ant postamento. Užrašas papėdėje byloja žinią, kurią regėtojai priėmė iš Gospa (Ponios): „A sam Kraljica mira“ – „Aš esu Taikos Karalienė“.
„Ten nuvykusi supranti ir pajauti, kad Dievo Motina kalba ne tik regėtojams, bet ir kiekvienam atvykusiam piligrimui, jei tik jis atveria savo širdį perkeičiančiai Dievo meilei. Marijos pranešimai – tai sėklos, nešančios gyvybę ir įkvepiančios atgimti“, – kalbėjo maldininkė Vaiva.
„1917 m. Fatimoje taip pat apsireiškė Marija, kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, Medžiugorjė yra Fatimos tąsa. Mes važiavome atverti savo širdis. Marija kiekvieno mėnesio 25 d. per regėtojus duoda pranešimą. Kovo mėnesio pranešime ji ragina atverti širdis Dievo gailestingumui, kad per maldą, atgailą ir pasiryžimą šventumui pradėtumėte naują gyvenimą“, – kalbėjo klebonas.
Kito kalno, vadinamo Krizevac, viršūnėje vietos gyventojai 1933 m. yra pastatę didelį kryžių 1900 m. Kristaus mirties sukakčiai paminėti. Kunigas A. Matusevičius pasakojo, kad piligrimai kopė į statų šlaitą, taip pat nuklotą įvairiausių formų, aštrumo ir didumo akmenimis. Greta tako įrengtos Kryžiaus kelio stotys, prie kurių jie sustodavo apmąstyti Kristaus kančios kelią. Kalno viršūnėje piligrimai išsiskirstė asmeninei maldai, kas norėjo, galėjo atlikti išpažintį ir pabūti Dievo akivaizdoje.
Piligrimai kas vakarą skubėdavo į tris valandas trunkančias pamaldas Šv. Jokūbo bažnyčioje, kuri iš tolo baltuoja slėnyje kartu su dviem varpinėmis. Bažnyčia pradėta statyti 1937 m., baigta 1969 m., joje telpa apie du tūkstančius žmonių. Parapijai vadovauja broliai pranciškonai.
„Vakarinės mišios šioje bažnyčioje yra ypatingos, susirenka daug žmonių ir kunigų. Meldžiamasi rožinio malda. 17 val. 40 min. būna tylos pauzė, nes tuo metu Marija ateina į žemę ir kartu meldžiasi. Šv. Mišių metu gieda visa bažnyčia, į maldas atsakoma įvairiomis kalbomis ir skirtingų tautybių žmonių maldos susilieja į vieną nuoširdžiausią maldą“, – dalinosi įspūdžiais A. Matusevičius.
„Iš tiesų žmonės šiandien labai sutrikę, liūdni, praradę viltį ir pikti. Marija netikinčius vadina žmonėmis, kurie dar nepatyrė Dievo meilės. Apsilankę Medžiugorjėje, žmonės lieka giliai paliesti... pagilėja kiekvieno tikėjimas, o Marijos tikslas ir yra, kad bažnyčios vaikai patirtų Dievo meilę“, – kalbėjo klebonas ir pridūrė, kad šiandien yra svarbu, jog žmogus gyventų krikščionybe ir valgytų dvasinį maistą.
Į piligriminę kelionę vykusi Gražina sakė, kad čia neatkeliaujama atsitiktinai.
„Taip, ir aš čia atvažiavau kviečiama. Kad grįžusi savo gyvenimu liudyčiau Jėzų, esantį tarp mūsų, ir Dievo Motiną, norinčią mus nuvesti pas Jį“, – sakė maldininkė.
Kitos piligrimės žodžiais tariant, svarbiausias ir nuostabiausias dalykas, kurį patiria visi pabuvę Medžiugorjėje, yra širdžių perkeitimas, kurį parodo grįžtančių piligrimų akys, spindinčios meile, džiaugsmu ir gerumu.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas: „Maldingos kelionės primena mūsų kelionę į Dangų. Jau nuo seno jos itin gera proga maldai atgaivinti.“ (2691 pab.)
Iš Gailestingumo kongreso leidinio....
Iš Gailestingumo kongreso leidinio....
Katechezė
Katechezė graikiškai katēchēsis < kat-ēcheō – mokausi žodžiu. Katechezė skirta krikščioniško, katalikiško tikėjimo mokymuisi ir ugdymui.
Parapinė katechezė
Parapinės katechezės tikslas yra atvesti katalikų tikėjimą priimti jau apsisprendusius ar norinčius jį geriau pažinti žmones į bendrystę su Jėzumi Kristumi ir į Bažnyčios bendruomenę.
Todėl čia, remiantis tikinčiųjų bendruomene, teikiamos ir gilinamos tikėjimo tiesos, mokomasi maldos, rengiamasi sakramentiniam gyvenimui, ugdoma moralė ir skatinamas bendruomeninis šventimas, liudijimas bei gyvenimas.
Katechezė vykdoma daugiau ar mažiau sakralioje aplinkoje, buria panašaus lygio ir brandumo auditorijas, siekiančias gilinti savo tikėjimą.
Parapinė vaikų ir jaunimo katechezė remiasi mokykloje įgytomis žiniomis ir gebėjimais, visa tai gilina, skatina katechizuojamųjų liudijimą mokyklose, talkina mokykloms, bendrauja su jomis, kviečiasi vaikus, jaunimą, pedagogus, šeimas.
(Plg. „Gairės tikybos mokymui ir parapinei katechezei diferencijuoti“, „Bažnyčios žinios“. 2003 balabdžio 15, Nr. 7)
Katechezių galime pasiklausyti MARIJOS RADIJO interneto svetainėje...spauskite čia
Parapinė katechezė
Parapinės katechezės tikslas yra atvesti katalikų tikėjimą priimti jau apsisprendusius ar norinčius jį geriau pažinti žmones į bendrystę su Jėzumi Kristumi ir į Bažnyčios bendruomenę.
Todėl čia, remiantis tikinčiųjų bendruomene, teikiamos ir gilinamos tikėjimo tiesos, mokomasi maldos, rengiamasi sakramentiniam gyvenimui, ugdoma moralė ir skatinamas bendruomeninis šventimas, liudijimas bei gyvenimas.
Katechezė vykdoma daugiau ar mažiau sakralioje aplinkoje, buria panašaus lygio ir brandumo auditorijas, siekiančias gilinti savo tikėjimą.
Parapinė vaikų ir jaunimo katechezė remiasi mokykloje įgytomis žiniomis ir gebėjimais, visa tai gilina, skatina katechizuojamųjų liudijimą mokyklose, talkina mokykloms, bendrauja su jomis, kviečiasi vaikus, jaunimą, pedagogus, šeimas.
(Plg. „Gairės tikybos mokymui ir parapinei katechezei diferencijuoti“, „Bažnyčios žinios“. 2003 balabdžio 15, Nr. 7)
Katechezių galime pasiklausyti MARIJOS RADIJO interneto svetainėje...spauskite čia
Rekolekcijos
Kas yra rekolekcijos? Tai noras įtikėjusiojo pabūti su Dievo tiesa kuri yra Jis pats – klausytis jos ir žinoti, jog tai ne iš fantazavimo srities, ne iš išskaičiavimo srities ir joje tiesiog gera. Pirma – aš noriai stoju priešais ją (man pateiktą), apmąstau savo protu, leidžiu prisiliesti prie širdies ir leidžiu sau būti atviram Dievo kuždėjimui. Tai gali būti susieta su laiku, daiktu (šventa knyga), įvykiais, žmogumi ir dvasios vadovu. Viso to turiu norėti. Geros rekolekcijos tikintį žmogų daro mielą net netikinčiajam. Blogos rekolekcijos – nemielą net tikėjimo broliams ir seserims. Jei kas seka kuo mes gyvename – ruoškis ( t. y. pašalink kas trukdo, atliki išpažintį) – jos prasidės...
Šaltinis: http://vilkijosparapija.lt/
Šaltinis: http://vilkijosparapija.lt/
DIDŽIAUSIA LAIMĖ
Tą sekmadienį Mišiose buvo ypač daug žmonių. Klebono žvilgsnis, atrodo, apglėbė visą tikinčiųjų minią, kuri, nors ir pripildė bažnyčią sausakimšai, vis tiek tebuvo maža dalelytė tos masės žmonių, kurie sudarė jo parapiją didelio miesto pakraštyje.
Atėjus laikui sakyti pamokslą, klebonas kreipėsi į susirinkusius, tardamas: „Šiandien jums kalbėsiu ne aš. Jei leisite, norėčiau pakviesti vieną seną savo vaikystės draugą, kad pasakytų jums keletą žodžių“. Žmonių akys su smalsiu susidomėjimu palydėjo tvirtus žingsnius senolio energingu veidu, tarsi įrėžtu tamsiame medyje. Atsistojęs prie pulto jis atrodė panašus į seną audrų užgrūdintą medį. Jo balsas buvo žemas, tarsi užgrūdintas tylos ir vienatvės. Jis pradėjo pasakojimą apie vieną žmogų, to žmogaus sūnų ir to sūnaus draugą.
„Kartą vienas žmogus suorganizavo iškylą atviroje jūroje burine valtimi, pakviesdamas savo sūnų ir savo sūnaus draugą. Tie su džiaugsmu priėmė kvietimą. Tėvas buvo patyręs jūreivis ir puikiai valdė valtį, slystančią bangomis. Bet staiga juos užklupo netikėta audra. Vėjas plėšė bures, valtis tapo vis sunkiau valdoma. Vieną akimirką labai stipri banga nunešė juos visus nuo denio…“
Du vaikinai, tarsi slėpdamiesi, užlindę už bažnyčios kolonos, pradėjo dėmesingai klausytis senolio pasakojimo (pradžioje, pamatę jį einant prie pulto, jie nusiteikė, kaip buvo įpratę per savo klebono pamokslus, truputį pasnausti). O senolis tęsė: „Tėvas, kapanodamasis vandenyje, išvydo prie pat savęs virvę, kuri buvo pririšta prie valties. Apsidairęs aplink, pamatė dešinėje savo sūnų, o kairėje – sūnaus draugą. Abu jie kovojo su stipriomis bangomis, bet buvo aišku, kad neišsigelbės, o jis negalėjo jų pasiekti plaukdamas… Vienintelis dalykas, ką galėjo padaryti, – mesti jiems virvės galą. Bet virvė buvo viena, o jiedu buvo toli vienas nuo kito. Tėvas turėjo apsispręsti, kuriam mesti virvę. Jam atėjo tokia mintis: mano sūnus yra tikintis ir myli Jėzų, o jo draugas net nežino, kas yra Jėzus. Plyštančia iš skausmo širdimi sušukęs: „Mano sūnau, myliu tave visa širdimi!“, numetė virvės galą jo draugui. Tuo tarpu bangos panardino ir palaidojo jūros gelmėje jo vienintelį sūnų“. Bažnyčioje vyravo mirtina tyla, kupina graudaus dėmesio. „Tėvas“, dar tęsė senolis, „žinojo, kad jo sūnus įeis į amžinybę su Jėzumi ir taip pat žinojo, kad jo sūnaus draugas visai nepažįsta Išganytojo. Štai dėl ko jis paaukojo savo sūnų: kad leistų antrajam pažinti Jėzų. Brangūs parapijiečiai, taip elgiasi Dievas. Jis paaukojo savo vienatinį Sūnų, kad mes būtume išgelbėti. Ir šiandien, gal kaip tik šią akimirką, Dievas kiekvienam iš mūsų meta virvę, kad mes būtume išgelbėti“. Senolis, kurio veidas atrodė tarsi švytintis, iš lėto žengė kelis žingsnius iki savo vietos ir atsisėdo. Pasibaigus Mišioms, tie du jaunuoliai, kuriuos taip sudomino senolio pasakojimas, prisiartino prie jo ir tarė: „Jūsų papasakota istorija tikrai įdomi, bet mums atrodo, kad tėvas buvo nelabai realistas, taip pasielgdamas. Jis paaukojo sūnaus gyvybę, remdamasis vien tik viltimi, kad sūnaus draugas taps krikščionis“.“Bet aš kaip tik tai ir norėjau pasakyti“, atsakė senolis, „tėvo elgesys buvo tikrai nelogiškas, tačiau šis pasakojimas mums padeda truputį geriau suprasti, ką turėjo reikšti mūsų dangiškajam Tėvui atiduoti savo Sūnų iš meilės kiekvienam iš mūsų“. Senolis pažvelgė į savo nutrintą Bibliją, paskui pakėlė savo žvilgsnį į tų vaikinų akis ir tyliai sušnabždėjo: „Noriu patikėti jums paslaptį, kad šio pasakojimo tėvas esu aš, o mano sūnaus draugas yra… šios bažnyčios klebonas“.
šaltinis - Vievio šv. Onos parapija http://www.vievioparapija.eu/skaitiniai/didziausia-meile
Atėjus laikui sakyti pamokslą, klebonas kreipėsi į susirinkusius, tardamas: „Šiandien jums kalbėsiu ne aš. Jei leisite, norėčiau pakviesti vieną seną savo vaikystės draugą, kad pasakytų jums keletą žodžių“. Žmonių akys su smalsiu susidomėjimu palydėjo tvirtus žingsnius senolio energingu veidu, tarsi įrėžtu tamsiame medyje. Atsistojęs prie pulto jis atrodė panašus į seną audrų užgrūdintą medį. Jo balsas buvo žemas, tarsi užgrūdintas tylos ir vienatvės. Jis pradėjo pasakojimą apie vieną žmogų, to žmogaus sūnų ir to sūnaus draugą.
„Kartą vienas žmogus suorganizavo iškylą atviroje jūroje burine valtimi, pakviesdamas savo sūnų ir savo sūnaus draugą. Tie su džiaugsmu priėmė kvietimą. Tėvas buvo patyręs jūreivis ir puikiai valdė valtį, slystančią bangomis. Bet staiga juos užklupo netikėta audra. Vėjas plėšė bures, valtis tapo vis sunkiau valdoma. Vieną akimirką labai stipri banga nunešė juos visus nuo denio…“
Du vaikinai, tarsi slėpdamiesi, užlindę už bažnyčios kolonos, pradėjo dėmesingai klausytis senolio pasakojimo (pradžioje, pamatę jį einant prie pulto, jie nusiteikė, kaip buvo įpratę per savo klebono pamokslus, truputį pasnausti). O senolis tęsė: „Tėvas, kapanodamasis vandenyje, išvydo prie pat savęs virvę, kuri buvo pririšta prie valties. Apsidairęs aplink, pamatė dešinėje savo sūnų, o kairėje – sūnaus draugą. Abu jie kovojo su stipriomis bangomis, bet buvo aišku, kad neišsigelbės, o jis negalėjo jų pasiekti plaukdamas… Vienintelis dalykas, ką galėjo padaryti, – mesti jiems virvės galą. Bet virvė buvo viena, o jiedu buvo toli vienas nuo kito. Tėvas turėjo apsispręsti, kuriam mesti virvę. Jam atėjo tokia mintis: mano sūnus yra tikintis ir myli Jėzų, o jo draugas net nežino, kas yra Jėzus. Plyštančia iš skausmo širdimi sušukęs: „Mano sūnau, myliu tave visa širdimi!“, numetė virvės galą jo draugui. Tuo tarpu bangos panardino ir palaidojo jūros gelmėje jo vienintelį sūnų“. Bažnyčioje vyravo mirtina tyla, kupina graudaus dėmesio. „Tėvas“, dar tęsė senolis, „žinojo, kad jo sūnus įeis į amžinybę su Jėzumi ir taip pat žinojo, kad jo sūnaus draugas visai nepažįsta Išganytojo. Štai dėl ko jis paaukojo savo sūnų: kad leistų antrajam pažinti Jėzų. Brangūs parapijiečiai, taip elgiasi Dievas. Jis paaukojo savo vienatinį Sūnų, kad mes būtume išgelbėti. Ir šiandien, gal kaip tik šią akimirką, Dievas kiekvienam iš mūsų meta virvę, kad mes būtume išgelbėti“. Senolis, kurio veidas atrodė tarsi švytintis, iš lėto žengė kelis žingsnius iki savo vietos ir atsisėdo. Pasibaigus Mišioms, tie du jaunuoliai, kuriuos taip sudomino senolio pasakojimas, prisiartino prie jo ir tarė: „Jūsų papasakota istorija tikrai įdomi, bet mums atrodo, kad tėvas buvo nelabai realistas, taip pasielgdamas. Jis paaukojo sūnaus gyvybę, remdamasis vien tik viltimi, kad sūnaus draugas taps krikščionis“.“Bet aš kaip tik tai ir norėjau pasakyti“, atsakė senolis, „tėvo elgesys buvo tikrai nelogiškas, tačiau šis pasakojimas mums padeda truputį geriau suprasti, ką turėjo reikšti mūsų dangiškajam Tėvui atiduoti savo Sūnų iš meilės kiekvienam iš mūsų“. Senolis pažvelgė į savo nutrintą Bibliją, paskui pakėlė savo žvilgsnį į tų vaikinų akis ir tyliai sušnabždėjo: „Noriu patikėti jums paslaptį, kad šio pasakojimo tėvas esu aš, o mano sūnaus draugas yra… šios bažnyčios klebonas“.
šaltinis - Vievio šv. Onos parapija http://www.vievioparapija.eu/skaitiniai/didziausia-meile
Geros mintys
,,Mafijozai (t.y. mūsų laikuose dar tebegyvenantys sovietinės sistemos palikuonys) atsiverskite, nes kitaip jūsų laukia pragaras. Popiežius Pransiškus.
Kai Dalai Lamos paklausė, kas jį labiausiai stebina žmonijoje, jis atsakė: "Žmogus. Nes jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Po to jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada jis taip rūpinasi savo ateitimi, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas yra tas, kad žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. O tada numiršta taip ir negyvenęs"..
,,Sakau jaunam žmogui: pažiūrėk, štai nauja žvaigždė, galaktika, neutroninė žvaigždė, atitolusi per 100 milijonų šviesmečių. O juk anie protonai, elektronai, neutronai, mezonai yra identiški su tais, iš kurių susideda šis mikrofonas. Identiškumas pašalina tikimybę. Tai, kas yra identiška, nereikalauja įtikėjimo. Taigi už šios erdvės egzistuoja priežastis, kuri atatinkamai suformavo šią būtį. Ta priežastis - tai Dievas."
Kalbant mokslo kalba, egzistuoja būtis, kuri tarpusavy atitolusius dalykus padaro identiškais. O visatoje identiškų dalelių yra 10 pakelta iki 85-os galybės. [...] Taigi, ar pratęsime galaktikos giesmę?
Jeigu būčiau Pranciškumi iš Asyžiaus, pasakyčiau: ,,beribių galaktikų platybės, šlovinkit mano Viešpatį, nes jis Visagalis ir geras. Atomai, protonai, elektronai, paukščių giesmės, lapų ir oro šlamėjime, kurie esate pavaldūs žmogui, kaip maldą giedokite himną, kuris grįžta pas Dievą!"
Italų mokslininko Enriko Medi kalba
Kalbant mokslo kalba, egzistuoja būtis, kuri tarpusavy atitolusius dalykus padaro identiškais. O visatoje identiškų dalelių yra 10 pakelta iki 85-os galybės. [...] Taigi, ar pratęsime galaktikos giesmę?
Jeigu būčiau Pranciškumi iš Asyžiaus, pasakyčiau: ,,beribių galaktikų platybės, šlovinkit mano Viešpatį, nes jis Visagalis ir geras. Atomai, protonai, elektronai, paukščių giesmės, lapų ir oro šlamėjime, kurie esate pavaldūs žmogui, kaip maldą giedokite himną, kuris grįžta pas Dievą!"
Italų mokslininko Enriko Medi kalba
DVASIOS TĖVAS, ne tas žmogus, kuris moko, bet tas, kuris padeda gimti kaip Dievo Tėvo vaikui. Dvasios tėvu tampama ne susigalvojus, bet gavus pavedimą iš aukštybių.
,,Vaikas sėdi mamos pilvelyje devynis mėnesius, aplink žarnos, ir galvoja, kad tai yra gyvenimas. ,,Iššoko" - o čia miškai, kalnai, jūros,... Mes vėl galvojame - čia yra gyvenimas. Na ne drauguži - taip lengvai neatsilyginsim... Ir būna, kad pagalvoji: ,,nudvėsiu ir viskas bus baigta"... Na nieko panašaus - toliau amžinybė".(Petras Mamonas, rusų aktorius , m.f. ,,Sala")
Vakarą, kai rūpesčiai pradės tave nepakenčiamai graužti ir, rodos, neatlaikys širdis, pasinaudok senu senu metodu: atsiklaupk prie lovos ar stalo, suspausk delnais galvą ir melskis. Jei žodžiai strigs gerklėje – išsiverk, išsikūkčiok. O jei verksmas, rauda nepadės – tada tylėk. Tylėk, medituok, ir štai pajunti, kad drumzlės leidžiasi į dugną. Tėvas Stanislovas
Dirbk taip, tarsi gyventum šimtą metų, melskis taip tarsi mirtum rytoj. Bendžaminas Franklinas
Maldoje geriau širdis be žodžių, nei žodžiai be širdies. John Bunyan
Maldos funkcija nėra įtakoti Dievą, bet labiau pakeisti patį besimeldžiantįjį. Søren Kierkegaard
Nemelsk lengvo gyvenimo, melsk stiprybės ištverti sunkumus. Bruce Lee
Jei neprašysime Dievo neįmanomo dalyko, mes neprašysime, kad Jis atsiskleistų mums kaip Dievas. Louis Evely
Dirbk taip, tarsi gyventum šimtą metų, melskis taip tarsi mirtum rytoj. Bendžaminas Franklinas
Maldoje geriau širdis be žodžių, nei žodžiai be širdies. John Bunyan
Maldos funkcija nėra įtakoti Dievą, bet labiau pakeisti patį besimeldžiantįjį. Søren Kierkegaard
Nemelsk lengvo gyvenimo, melsk stiprybės ištverti sunkumus. Bruce Lee
Jei neprašysime Dievo neįmanomo dalyko, mes neprašysime, kad Jis atsiskleistų mums kaip Dievas. Louis Evely
Tik šiandien aš pabandysiu gyventi kaip niekada – neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų.
Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus – nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį.
Tik šiandien aš būsiu laimingas, nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame.
Tik šiandien aš prisitaikysiu prie aplinkybių, nenorėdamas, kad jos paklustų mano užgaidoms.
Tik šiandien aš paskirsiu dešimt minučių gerai knygai, prisimindamas, kad kaip maistas reikalingas kūnui, taip gera knyga – sielos gyvenimui.
Tik šiandien aš padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu.
Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu, ir jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų.
Tik šiandien aš susidarysiu smulkią dienotvarkę, gal aš jos neįvykdysiu, bet ją vis tiek parašysiu. Ir saugosiuos dviejų negandų: skubėjimo ir neryžtingumo.
Tik šiandien aš tvirtai tikėsiu (net jei aplinkybės bus priešingos), kad Apvaizda rūpinasi manimi taip tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų.
Tik šiandien aš nesibaiminsiu ir ypatingai nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu ir tikėti gerumu.
Aš galiu daryti gėrį dvyliką valandų, ir nenuleisti rankų. Bet jei galvočiau, kad turiu tai daryti visą gyvenimą – pritrūkčiau drąsos.
Iš pranc. k. vertė ses. Danguolė Gervytė RA
Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus – nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį.
Tik šiandien aš būsiu laimingas, nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame.
Tik šiandien aš prisitaikysiu prie aplinkybių, nenorėdamas, kad jos paklustų mano užgaidoms.
Tik šiandien aš paskirsiu dešimt minučių gerai knygai, prisimindamas, kad kaip maistas reikalingas kūnui, taip gera knyga – sielos gyvenimui.
Tik šiandien aš padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu.
Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu, ir jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų.
Tik šiandien aš susidarysiu smulkią dienotvarkę, gal aš jos neįvykdysiu, bet ją vis tiek parašysiu. Ir saugosiuos dviejų negandų: skubėjimo ir neryžtingumo.
Tik šiandien aš tvirtai tikėsiu (net jei aplinkybės bus priešingos), kad Apvaizda rūpinasi manimi taip tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų.
Tik šiandien aš nesibaiminsiu ir ypatingai nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu ir tikėti gerumu.
Aš galiu daryti gėrį dvyliką valandų, ir nenuleisti rankų. Bet jei galvočiau, kad turiu tai daryti visą gyvenimą – pritrūkčiau drąsos.
Iš pranc. k. vertė ses. Danguolė Gervytė RA
Nusišypsokime!
Miestelio klebonas eina į bažnyčią vieną sekmadienio rytą ir pastebi, kad negyvas asilas guli ant šaligatvio. Nusprendė nueiti pas miestelio merą ir paprašyti, kad jis visa tai sutvarkytų. Nuėjęs pas merą prašė, kad jis pasirūpintų mirusiu gyvūnu. Tačiau miestelio meras buvo labai grubus, nemandagus ir nedraugiškas žmogus.Jis atkirto kunigui: „Kodėl tu trukdai mane sekmadienio rytą? Šiandien poilsio diena. Argi ne kunigų darbas laidoti mirusius?“ Kunigas nuolankiai atsakė: „Taip. Mes tikrai laidojame mirusius. Bet visuomet prieš tai pasitariame su mirusiojo artimaisiais...“
***
Eina Biblijos profesorius ir girdi - charizmatai šlovina Dievą. Užeina pas juos ir klausia: „Už ką Dievą šlovinat?“ Tie atsako: „Mes šlovinam Dievą už didelį stebuklą, kurį jis anuomet padarė, visą žydų tautą sausomis kojomis pervedęs per Raudonąją Jūrą.“ Biblijos žinovas nusijuokė: „Anoks čia stebuklas. Ji ir taip tokiu metų laiku būna nusekusi.“ Nusiminė charizmatai, nutilo. Egzegetas patenkintas išėjo toliau pasivaikščioti. Grįžta po kelių valandų, o ten dar garsesnės giesmės į dangų kyla. Vėl užėjęs klausia: „O dabar dėl ko taip šlovinate Dievą?“ Tie džiugiai atsiliepė: „Už dar didesnį stebuklą... kad Jis tokiame šlakelyje vandens visą egiptiečių kariuomenę nuskandino...“
***
Sekmadienio rytą kunigas sako pamokslą. Jis pastebi, kad vienas vyras pirmame suole pradeda snausti. Kunigas tęsia pamokslą vis garsiau ir pikčiau kalbėdamas. O žmogus dar giliau grimzta į miegą. Pagaliau kunigas mato, kad vyras labai giliai miega. Viduryje pamokslo jis sako šalia miegančiojo sėdinčiam žmogui: „Prašau pažadinkite šalia jūsų miegantįjį.“ Tas žmogus atsako: „Jūs jį užmigdėte. Jūs ir pažadinkite jį.“
***
Viena moteris keliavo lėktuvu ir skaitė Bibliją. Šalia sėdintis vyras tvirtino: „Aš netikiu Biblija. Ar tu tikrai tiki kas ten parašyta?“ Ji atsakė: „Kaip aš galiu netikėti? Juk tai Šventasis Raštas.“ Jis toliau klausė: „Kaip tu gali tikėti pasakojimu apie pranašą Joną? Kaip jis galėjo išbūti tiek daug dienų žuvies pilve?“ Ji atsakė: „Aš nežinau. Bet kai nueisiu į dangų paklausiu jo?“ Tada vyras paklausė: „ O jeigu jo nebus danguje, kaip tu jo paklausi?“ Ji atsakė: „Tuomet tu galėsi jo paklausti.“
***
Viena moteris labai nuoširdžiai meldėsi: “Viešpatie, duok man išminties, kad sugebėčiau suprasti savo vyro mintis. Duok meilės, kad galėčiau jam atleisti jo įžeidimus. Duok man kantrybės, kad iškęsčiau jo nuotaikos svyravimus. O jeigu, Viešpatie, duosi man ir jėgų, tai pridaužysiu jį negyvai. ... Amen.“
***
Du boksininkai įeiną į ringą ir rengiasi kovos varžyboms.Vienas iš jų persižegnoja. Tai pastebi vienas žiūrovas ir klausia šalia sėdinčio kunigo jėzuito: „Ar šis kryžiaus ženklas jam padės nugalėti?“ Jėzuitas: „Žinoma, kad padės. Bet tik tuomet, jei jis moka kovoti ...“
***
Vienas doras, pamaldus žmogus mirė ir buvo šv. Petro įleistas į dangų. Ten jis sutiko jau anksčiau mirusį savo bičiulį, kuris jam pasiūlė parodyti įdomiausias dangaus įžymybes ir šventuosius. Pirmiausia jie rado sėdintį šv. Pranciškų, kuris glostė stirneles, kalbėjosi su paukšteliais ir drugeliais. Buvo gražu, kaip paveikslėlyje. Paskui jie nuėjo pas išmintingą Bažnyčios daktarą šv. Tomą Akvinietį. Salės viduryje - didžiulis rašomasis stalas, apkrautas knygomis. Matyti tik šventojo galva ir girdėti krebždanti žąsies plunksna. Naujokas džiaugėsi savo įspūdžiais ir paprašė bičiulį: „Kai gyvenau žemėje, teko pažinti tokius labai veiklius vienuolius, vadinamus jėzuitais. Girdėjau, kad juos įkūrė kažkoks karininkas Ignacas Lojola. Norėčiau su juo susipažinti ar bent jį pamatyti.“ Tačiau bičiulis atsakė: „Ne, tai visiškai neįmanoma. Šv. Ignacas yra labai užsiėmęs. Jis Švenčiausiai Trejybei rekolekcijas veda!“
***
Vieną kartą mirė vienas žmogelis ir nukeliavo į dangų. Prie vartų jį pasitinka Šv. Petras ir sako: „Tau reikia surinkti 100 taškų, kad pakliūtum į rojų. Tu, man sakyk visus gerus dalykus, kuriuos padarei ir aš kiekvienam iš jų priskirsiu po tam tikrą skaičių taškų, priklausomai nuo to, kokie geri jie buvo. Kai pasieksi 100 taškų, tu iš karto pakliūsi į rojų.“
„Supratau“, sako žmogus, „Aš buvau vedęs moteriškę su kuria gyvenau 50 metų, jos niekada neapgaudinėdavau, net savo širdyje.“ „Kaip puiku!”, sako Šv. Petras, „tai verta trijų taškų!“ „Trijų taškų???“, nustemba žmogus. „Taip pat lankiau Bažnyčią visą gyvenimą ir parėmiau savo parapijos veiklą.“ „Nuostabu!”, sušunka Šv. Petras, „tai tikrai verta taško.” „Vieno taško? Taip pat įkūriau restoranėlį, kuriame maitinau vargšus ir benamius.” „Puiku, dar du taškai!”, sako Šv. Petras
“DU TAŠKAI?!”, apsiverkia žmogus. „Pagal tokius įvertinimus aš atsidursiu rojuje tik per Dievo malonę!!!” „Teisingas atsakymas. Prašau, dabar jau užeik į rojų“, su šypsena taria Šv. Petras.
***
iš Kauno šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) rektorato interneto svetainės
Miestelio klebonas eina į bažnyčią vieną sekmadienio rytą ir pastebi, kad negyvas asilas guli ant šaligatvio. Nusprendė nueiti pas miestelio merą ir paprašyti, kad jis visa tai sutvarkytų. Nuėjęs pas merą prašė, kad jis pasirūpintų mirusiu gyvūnu. Tačiau miestelio meras buvo labai grubus, nemandagus ir nedraugiškas žmogus.Jis atkirto kunigui: „Kodėl tu trukdai mane sekmadienio rytą? Šiandien poilsio diena. Argi ne kunigų darbas laidoti mirusius?“ Kunigas nuolankiai atsakė: „Taip. Mes tikrai laidojame mirusius. Bet visuomet prieš tai pasitariame su mirusiojo artimaisiais...“
***
Eina Biblijos profesorius ir girdi - charizmatai šlovina Dievą. Užeina pas juos ir klausia: „Už ką Dievą šlovinat?“ Tie atsako: „Mes šlovinam Dievą už didelį stebuklą, kurį jis anuomet padarė, visą žydų tautą sausomis kojomis pervedęs per Raudonąją Jūrą.“ Biblijos žinovas nusijuokė: „Anoks čia stebuklas. Ji ir taip tokiu metų laiku būna nusekusi.“ Nusiminė charizmatai, nutilo. Egzegetas patenkintas išėjo toliau pasivaikščioti. Grįžta po kelių valandų, o ten dar garsesnės giesmės į dangų kyla. Vėl užėjęs klausia: „O dabar dėl ko taip šlovinate Dievą?“ Tie džiugiai atsiliepė: „Už dar didesnį stebuklą... kad Jis tokiame šlakelyje vandens visą egiptiečių kariuomenę nuskandino...“
***
Sekmadienio rytą kunigas sako pamokslą. Jis pastebi, kad vienas vyras pirmame suole pradeda snausti. Kunigas tęsia pamokslą vis garsiau ir pikčiau kalbėdamas. O žmogus dar giliau grimzta į miegą. Pagaliau kunigas mato, kad vyras labai giliai miega. Viduryje pamokslo jis sako šalia miegančiojo sėdinčiam žmogui: „Prašau pažadinkite šalia jūsų miegantįjį.“ Tas žmogus atsako: „Jūs jį užmigdėte. Jūs ir pažadinkite jį.“
***
Viena moteris keliavo lėktuvu ir skaitė Bibliją. Šalia sėdintis vyras tvirtino: „Aš netikiu Biblija. Ar tu tikrai tiki kas ten parašyta?“ Ji atsakė: „Kaip aš galiu netikėti? Juk tai Šventasis Raštas.“ Jis toliau klausė: „Kaip tu gali tikėti pasakojimu apie pranašą Joną? Kaip jis galėjo išbūti tiek daug dienų žuvies pilve?“ Ji atsakė: „Aš nežinau. Bet kai nueisiu į dangų paklausiu jo?“ Tada vyras paklausė: „ O jeigu jo nebus danguje, kaip tu jo paklausi?“ Ji atsakė: „Tuomet tu galėsi jo paklausti.“
***
Viena moteris labai nuoširdžiai meldėsi: “Viešpatie, duok man išminties, kad sugebėčiau suprasti savo vyro mintis. Duok meilės, kad galėčiau jam atleisti jo įžeidimus. Duok man kantrybės, kad iškęsčiau jo nuotaikos svyravimus. O jeigu, Viešpatie, duosi man ir jėgų, tai pridaužysiu jį negyvai. ... Amen.“
***
Du boksininkai įeiną į ringą ir rengiasi kovos varžyboms.Vienas iš jų persižegnoja. Tai pastebi vienas žiūrovas ir klausia šalia sėdinčio kunigo jėzuito: „Ar šis kryžiaus ženklas jam padės nugalėti?“ Jėzuitas: „Žinoma, kad padės. Bet tik tuomet, jei jis moka kovoti ...“
***
Vienas doras, pamaldus žmogus mirė ir buvo šv. Petro įleistas į dangų. Ten jis sutiko jau anksčiau mirusį savo bičiulį, kuris jam pasiūlė parodyti įdomiausias dangaus įžymybes ir šventuosius. Pirmiausia jie rado sėdintį šv. Pranciškų, kuris glostė stirneles, kalbėjosi su paukšteliais ir drugeliais. Buvo gražu, kaip paveikslėlyje. Paskui jie nuėjo pas išmintingą Bažnyčios daktarą šv. Tomą Akvinietį. Salės viduryje - didžiulis rašomasis stalas, apkrautas knygomis. Matyti tik šventojo galva ir girdėti krebždanti žąsies plunksna. Naujokas džiaugėsi savo įspūdžiais ir paprašė bičiulį: „Kai gyvenau žemėje, teko pažinti tokius labai veiklius vienuolius, vadinamus jėzuitais. Girdėjau, kad juos įkūrė kažkoks karininkas Ignacas Lojola. Norėčiau su juo susipažinti ar bent jį pamatyti.“ Tačiau bičiulis atsakė: „Ne, tai visiškai neįmanoma. Šv. Ignacas yra labai užsiėmęs. Jis Švenčiausiai Trejybei rekolekcijas veda!“
***
Vieną kartą mirė vienas žmogelis ir nukeliavo į dangų. Prie vartų jį pasitinka Šv. Petras ir sako: „Tau reikia surinkti 100 taškų, kad pakliūtum į rojų. Tu, man sakyk visus gerus dalykus, kuriuos padarei ir aš kiekvienam iš jų priskirsiu po tam tikrą skaičių taškų, priklausomai nuo to, kokie geri jie buvo. Kai pasieksi 100 taškų, tu iš karto pakliūsi į rojų.“
„Supratau“, sako žmogus, „Aš buvau vedęs moteriškę su kuria gyvenau 50 metų, jos niekada neapgaudinėdavau, net savo širdyje.“ „Kaip puiku!”, sako Šv. Petras, „tai verta trijų taškų!“ „Trijų taškų???“, nustemba žmogus. „Taip pat lankiau Bažnyčią visą gyvenimą ir parėmiau savo parapijos veiklą.“ „Nuostabu!”, sušunka Šv. Petras, „tai tikrai verta taško.” „Vieno taško? Taip pat įkūriau restoranėlį, kuriame maitinau vargšus ir benamius.” „Puiku, dar du taškai!”, sako Šv. Petras
“DU TAŠKAI?!”, apsiverkia žmogus. „Pagal tokius įvertinimus aš atsidursiu rojuje tik per Dievo malonę!!!” „Teisingas atsakymas. Prašau, dabar jau užeik į rojų“, su šypsena taria Šv. Petras.
***
iš Kauno šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) rektorato interneto svetainės
Iš rekolekcijų dalyvės parapijietės Vaivos Meilutienės užrašų
Gavėnios rekolekcijos - 2014 04 15
T. Jonas Hiliaras CSJ
I dalis
Jono evangelija 13,21 -34, 36-38.
,,Tai pasakęs Jėzus labai susijaudino ir tarė:" Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!" Mokiniai ėmė žvalgytis kits į kitą spėliodami, kurį jis turi omenyje. Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo:" Sužinok, apie kurį jis kalba. Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė:" Kas jis, Viešpatie?" Jėzus atsiliepė:" Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį." Ir, pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarioto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako:" Ką darai, daryk greičiau!" Nė vienas iš sėdinčiųjų prie stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanę, jog Jėzus jam įsakęs:" Nupirk, ko mums reikia šventėms ar liepęs ką duoti vargšams. Tas anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.
Jam pasišalinus, Jėzus prabilo:" Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį per save,- bematant jį pašlovins. Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs:" Kur aš išeinu, jūs negalite eiti..."
Simonas Petras jį paklausė:" Kur eini, Viešpatie?" Jėzus atsakė:" Kur aš einu, tu negali dabar manęs palydėti, bet vėliau palydėsi." Petras vėl klausė:" Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti?" Aš ir gyvybę už tave guldysiu." Jėzus atsakė:" Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi."
Aš jums siūlau, kad mes drauge ieškotume Dievo Žodyje, kaip iš tikrųjų Dievas mums atsako į kančią. Jėzus pats perveda mus per tą mūsų kančių jūrą. Ir tas žodis, kurį mums Dievas duoda, tai yra jo atsakymas. Jis nuolat mums teikia savo Žodį, tačiau reikia, kad mūsų širdis būtų tuščia, mes turime liautis tą Dievo žodį nustelbti savo mintimis. Ir šiandien norėčiau pasiūlyti į tai pažvelgti taip, kaip Jėzus. Jėzus per savo Žodį parodo mums tris dalykus:
1. Dievas yra drauge su mumis kančios patirtyje - Jis niekuomet nėra išorėje.
2. Dievo artumą, buvimą šalia mes galime patirti tiktai tuomet, kai iš tikrųjų klausomės Dievo Žodžio.
3. Dievo Žodžio klausymas yra pagrindinė mūsų atsakomybė.
Taigi nepamirškime, kad Dievas yra visuomet drauge mūsų kančioje. Skaitydami šios dienos Evangeliją, mes matome, kaip Jėzus išgyvena savo draugo Judo išdavystę. Lietuviškame liturginiame tekste yra sakoma, kad Jėzus labai susijaudino, tačiau graikiškame tekste yra sakoma, kad Jis buvo sukrėstas dvasioje. Taigi Jėzus yra dvasioje. Ir būtent dvasioje Jis patiria Judo išdavystę. Jis niekuomet nėra pasimetęs, nuklydęs, Jis visuomet yra dvasioje,- tai yra su savo Tėvu. Ir šitas sukrėstas dvasioje Jėzus yra geriausias atvaizdas Dievo, kai mes nusidedame. Labai sunku išreikšti žodžiais tai, ką išgyvena Trejybė, kai mes nusidedame. Tačiau, kai žvelgiam į Jėzų, mes matome, kad Jėzus yra sukrėstas dvasioje, ir Jis liudija:" Vienas iš jūsų mane išduos." Šv. Jono Evangelijoje nėra pasakojama Jėzaus agonija, tačiau joje pasakojami Jėzaus sukrėtimai [ pvz., po Lozoriaus mirties]. O šioje ištraukoje Jėzaus sukrėtimas yra matomas, kai Judas Jį išduoda. Judas, kurį Jėzus atėjo išmokyti mylėti. Ir šiame Jėzaus sukrėtime mes matome, kad tą agoniją išgyvena visa Trejybė per Jėzaus žmogystę. Kai aš kentėjau, Jėzus buvo su manimi, šalia, Trejybė buvo su manimi, šalia,- tik aš to nežinojau.
Antras dalykas yra tai, kad Dievas mums padeda matyti, kad Jis yra drauge su mumis. Mes ištraukoje matome stalą, prie kurio sėdi Jėzus su mokiniais ir Jėzus jiems kalba. Ir kai Jis kalba, visi į Jį žiūri. Tačiau akimirką mokiniai liaujasi žiūrėję į Jėzų, nes jie išsigąsta ir ima ieškoti nusiraminimo tarpusavyje. Šioje ištraukoje yra sakoma, kad mokiniai ėmė žvilgčioti kits į kitą ir ėmė galvoti, kas čia tas blogasis. Mokiniai mėgina suprasti apie ką čia Jėzus kalba, tačiau jie nesiremia Jėzaus žodžiais, bet atspirties tašku pasirenka tuos dalykus, kuriuos jie pažįsta, jie nebeklauso to, kuris jiems kalba. Kai mes patiriame išdavystę, Jėzus mus ragina tikėti, kad Jo Žodis mums neša gyvybę. Jei visos išdavystės, kurias mes išgyvename, lieka jam pavaldžios, tai vadinasi Jėzus yra visuose mūsų nusivylimuose.
Pažvelkime į šią Evangelijos ištrauką - atrodytų, kad pagrindinis veikėjas čia yra Judas, tačiau giliau pažvelgus, mes pamatome, kad pagrindinis veikėjas yra Jėzus. Būtent Jėzus parodo Į Judą, kad jis išduos, Jis nurodo į Judą tokiu gestu, kurį pats pasirinko - pamirkydamas kąsnį. Jis nurodo į Judą žodžiais, kuriuos pats pasirinko. Jis pats liepia Judui veikti ir daryti tai greičiau. Taigi mes matome, kad šita išdavystė lieka Jėzaus pavaldume. Tačiau nepaisydamas Judo laisvės, bet tą išdavystę išgyvendamas savo kūne. Jėzaus kūnas yra vieta, kurioje yra visa žmonijos kančia. Ir jeigu mes tai pamiršime, mes nebežiūrėsime į Jėzų ir tokiu būdu gyvensime bendruomenėje, kuri bus susiskaldžiusi dėl nepasitikėjimo. Aš jums siūlau žiūrėti į tą paskutinės vakarienės sceną taip, tarsi vaikas, kuris nori ją nupaišyti. Vienoje aiškiai apibrėžtoje vietoje yra Jėzus ir ta vieta kurioje yra Jėzus su savo kūnu yra dvasia. Jėzus visuomet yra dvasioje. Jei mes einame link Jėzaus kūno, mes einame TEN, KUR YRA DVASIA. Mes einame į tą vienintelę žemėje vietą, kur nuodėmė buvo dvasios nugalėta. Ji buvo nugalėta meile. Ir kad mes galėtume nueiti į tą vietą, Jėzus mums duoda Žodį. Tas Žodis neparodo mums viso kelio - bet mums parodo vietą, kur mes galim statyti kitą koją. Ir kai tik mes nutolstame nuo Dievo Žodžio, mes išsisklaidome kas sau, toli nuo dvasios ir toli nuo Jėzaus. Ir tuomet nuodėmė negali būti nugalėta. Būtent Žodis sutelkia mūsų bendruomenę.
Paskutinis dalykas, kurį matome šioje Evangelijoje - tai Jėzaus prašymas, kad mes su juo elgtumės, kaip atsakingi vyrai ir moterys. Kiekviename santykyje atsakomybe dalijasi abu. Ir ši Jėzaus kančios istorija, tai yra pasakojimas apie žmones, kurie nusimeta savo atsakomybę. Tokiu būdu šėtonas gali į juos įeiti ir jie tampa jo įrankiais. Kartais mes labai ilgai ieškome, ką mes čia galėtume išpažinti kaip nuodėmę, kartais MES PAMIRŠTAME IŠPAŽINTI SAVO ATSAKOMYBĖS STOKĄ:
- apaštalai pamiršo, kad jie pasirinko Jėzų, kaip Mokytoją ir draugą, ir jie galima sakyti nusimeta tą atsakomybę,
- vyriausieji kunigai užmiršta, kad jie turi sutikti, priimti Mesiją ir jie nusimeta tą atsakomybę,
- kariai užmiršta, kad jie atsakingi už taiką ir nuplaka Jėzų,
- Pilotas užmiršta savo atsakomybę teisti Jėzų, laikydamasis tiesos principo, ir atiduoda jį į rankas žydams.
Ir kitoje pusėje yra Petras, kuris prisiima per didelę atsakomybę, kurios jis nepajėgus panešti - jis mano galįs atiduoti savo gyvybę dėl Jėzaus, tačiau jis nieko nesuprato - tai Jėzus atiduos savo gyvybę dėl jo. Jis užmiršo patį svarbiausią dalyką,- kad svarbiausias čia ne jis, kad gyvybę atiduos Jėzus.
Taigi, kai mes žiūrime į šią kančios istoriją, atrodytų tarsi nėra nė vieno atsakingo - nė vienas iš jų negalėtų pasakyti:"Aš pasmerkiau Jėzų mirčiai." Kiekvienas nusimetė savo atsakomybę, perduodamas ją kitam ir to pasekoje Jėzus miršta. Kai mes nusimetam savo atsakomybę, velnias yra labai patenkintas, nes gali labai laisvai pradėti veikti mūsų gyvenime. Tačiau kai ko jis nežino. Jis nežino, kad tyloje Jėzus prisiėmė atsakomybę už mūsų nuodėmes ir laimėjo Jėzus. Dabar Žmogaus Sūnus tapo pašlovintu. Ir dabar, klausydamiesi jo Žodžio, mes esame pajėgūs nutilti ir drauge su juo nešti savo atsakomybę ramybėje.
Galiausiai mes galėtume sakyti, kad šioje Evangelijos ištraukoje, mes išgirstame Jėzaus pirmą atsakymą į kančios ir blogio klausimą. Jis mums atsako sakydamas, kad jis yra drauge su mumis ir kad mums jo paguoda tampa prieinama, jeigu mes klausomės jo Žodžio. Ir jisai mums duoda šią atsakomybę klausytis jo Žodžio. Žodžio, kuris suteikia mūsų gyvenimui kryptį. Netrukus mes priimsim Eucharistiją, Jėzaus Kūną, tą Kūną, kuris yra Dvasioje ir su kančia, kuri yra Kūne. Ir mes jungiamės per Euharistiją su Jėzumi tam, kad galėtume nešti nuodėmę kartu su juo Dvasioje ant kryžiaus. Priimdami Eucharistiją, mes darome pasirinkimą eiti prie Jėzaus, link Jo ir mes galėsime drauge su Juo taip kaip jis išgyventi pasaulio nuodėmę ir ją nešti. Ir visos šios savaitės bėgyje melstis už pasaulį, kuris kenčia ir kuriam yra reikalinga malda.
II dalis
" Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė:" Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?" Jie atsakė:" Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę." Pilotas tarė:" Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą." Žydai jam atsakė:" Mums nevalia nieko bausti mirtimi." Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.
Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų i, pasišaukęs Jėzų, paklausė:" Ar tu esi žydų karalius?" Jėzus atsakė:" Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?" Pilotas tarė:" Bene aš žydas? Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?" Jėzus atsakė:" Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia." Tuomet Pilotas jį paklausė:" Vadinasi tu esi karalius?" Jėzus atsakė:" Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina mano tiesą, klauso mano balso." Pilotas dar paklausė:"O kas yra tiesa?" Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems:" Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?" Tada jie ėmė šaukti:" Ne šitą, bet Barabą!" O Barabas buvo plėšikas. Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę erškėčių vainiką, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi:" Sveikas, žydų karaliau!" ir daužė jam per veidą. O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo žydams:" Štai išvedu jį, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės." Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė:" Štai žmogus!" Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį ėmė šaukti:" Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!' Pilotas jiems sako:" Jūs imkite ir patys nukryžiuokite. Aš nerandu jame jokios kaltės." Žydai atsakė:" Mes turime Įstatymą ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi." Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų:" Iš kur tu?"Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė:" Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?" Jėzus atsakė:" Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė." Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė:" Jei šitą paleidi, nebeesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas."
Ši Evangelija yra jums gerai pažįstama, nes tai yra šv. Jono Evangelija. Tačiau tai yra ištrauka, kurią skaitome ne taip dažnai. Ši ištrauka, kur Jėzus susitinka su Pilotu, yra centrinė Jėzaus kančios istorijos scena. Jėzaus kančios istorija prasideda sode ir pasibaigia sode, o per vidurį mes atsiduriame mieste, pas miesto valdytoją. Scena prasideda ankstų rytą. Aušta. Šv. Jono Evangelijoje labai svarbi yra šviesa. Ir kai kalbama apie aušrą, apie kylančią saulę,- mintyse turima Jėzaus šviesa.
Kai mes skaitome Didžiosios savaitės eigoje Jono Evangeliją, tai ji kalba ne apie Jėzaus pažeminimus, bet apie Jėzaus išaukštinimus. "Buvo ankstyvas rytas..." Ištrauka pasibaigia, kai saulė yra aukščiausiame taške. Šešta valanda yra valanda, kuomet yra paaukojama, atnašaujama auka. Ir viskas prasideda ryte pas Pilotą ir tęsiasi iki tol, kol saulė atsiranda zenite. Ir tą akimirką, kai saulė yra zenite, yra pasakoma, kad Jėzus yra karalius. Ir būtent tai aš noriu drauge su jumis peržvelgti, būtent tą Jėzaus išaukštinimą iki karaliaus. Skaitydami Evangeliją, mes galime žvelgti į tokius labai apčiuopiamus įvykius, tačiau mes galime atkreipti dėmesį ir į tai, kaip Jėzus tai išgyvena. Ir evangelistas Jonas mums parodo, kaip Jėzus įžengia pas savo tautą kaip karalius. Pilotas klausia žydų, koks yra pagrindinis jų kaltinimas Jėzui. Ir Pilotas dar priduria:" Imkite ir teiskite jį pagal savo Įstatymus." Tuomet žydai labai supyksta, nes jie neturi teisės nieko nuteisti myriop. Pilotas atsigręžęs į Jėzų jo klausia:" Ar tu esi žydų karalius?" Jėzus jam neatsako nei ,,taip", nei ,,ne". Nes atsakyme ,,Žydų karalius " slypėtų trys dalykai:
1 - Pilotui tai galėtų skambėti kaip varžovo politinė galia,
2 - žydams tai reikštų Mesiją, kuris išvaikytų visus romėnus,
3 - Jėzaus atsakymas Pilotui:,,Tai tu taip sakai." - reiškia, kad jis yra karalius, bet ne taip, kaip
Pilotas tai suvokia. ,,Mano karalystė yra šiame pasaulyje, tačiau ne iš šio pasaulio'. Paskui Jėzus dar sako:" Aš tam esu gimęs ir atėjęs į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą."
Jėzus ateina tam, kad mums kalbėtų apie Tiesą. Pas šv. Jono brolius jūs dažnai girdite apie Tiesą.Ir gal būt jūs esate girdėję, kad klasikinėje filosofijoje tiesa tai yra tai, kai mūsų protas aiškiai suvokia tikrovę. O Evangelijoje TIESA tai yra kas kita, TAI YRA PALAIPSNIUI IŠAIŠKĖJANTIS DIEVO PLANAS. Dievo Tiesa - tai Jo palaipsnis atsiskleidimas žmonėms, tai yra dinamiška, gyvybinga Tiesa. Ir kai Biblijoje kalbama apie Tiesos atskleidimą, būtent Jėzus ir yra tas visiškas Tiesos apreiškimas - Jis yra tarsi šviesa. Ir tuomet mes išvystame tą Tiesą apie Dievą, kuris myli žmones. Vienas didis teologas pasakė, kad visos šv. Jono Evangelijos reziume - "Tas, kuris mane mato, mato Tėvą." Jėzus ateina apreikšti tą Tiesą, kad jis yra savo Tėvo Sūnus.
Jūs žinote kokie yra maži vaikai. Ir kai mažas vaikas žaidžia su kitais vaikais, ir šalia yra vyresnių, kurie turi tarkim kompiuterį, ar giriasi dar kuo nors. Ir ką tada mažutėliai daro? Mažo vaiko atsakymas į tai yra:" O aš turiu tėtį ir mano tėtis labai stiprus." Kuo mes tampame vyresni, tuo daugiau dalykų prikaupiam, o kai esam maži vaikai - mes turim tik tėtį ir mamą, kuriais galim didžiuotis. Kai mūsų klausia:" Kas tu?",- mes sakome:": Čia mano tėtis." Būtent taip elgiasi ir Jėzus. Todėl kai Jėzaus klausiama, kas yra tiesa, jis atsako, kad Tiesa yra tai, kad aš esu savo Tėvo Sūnus. Kai Jėzaus klausiama kas jis toks, tai yra klausiama jo kilmės.
Jūs žinote, kad Kristaus kančios istorija prasideda nuo sakinio:" Reikia, kad pasaulis žinotų, kad aš myliu savo Tėvą." Tai yra apreiškimas to santykio, kuris sieja Jėzų ir jo Tėvą. Žinoma, toje kryžiaus istorijoje yra kančios, yra kraujo - to yra ir mūsų gyvenimuose, tačiau dar kartą priminsiu, kad yra du galimi būdai, kaip į tai mes žiūrime. Ir Jėzaus gyvenime ir mūsų gyvenimuose turi būti apreikšta Tiesa, jog Jėzus yra Tėvo Sūnus. Ir tai yra įdomi Tiesa, nes ir aš esu Tėvo sūnus. Jėzus per visą savo gyvenimą nieko kito nedaro, kaip tik save vis daugiau atskleidžia. Būtent todėl jisai moko, kartoja, apreiškia, duoda tam tikrą doktriną, jis parodo savo šlovę, savo švytėjimą. Ypatingai šv. Jono Evangelijoje yra apreiškiama tai, ką Jėzus atėjo padaryti. Ir Jėzus toliau tęsia: "Kas tik brangina Tiesą, klauso mano balso." Ir dar sako, kad tos avys, kurios manęs klauso, - jos eina paskui mane. Jėzus čia labai aiškia pasako, kad tos avys išeis kartu su juo.
Ir kalbėdamasis su Pilotu Jėzus sako:" Tas, kuris myli Tiesą, klauso mano balso." Nes kaip tik tuomet Jėzus jau yra pakeliui į kitą pasaulį su tais, kurie klauso jo balso. Klausimas yra ne tai, kur eina avys, bet ar jos klauso jo balso. Ir tas klausimas nuolat atsikartoja:" Ar mes klausomės Jėzaus balso?" Ir Bažnyčios egzistavimas yra pagrįstas tuo, ar ji klauso Jėzaus balso. Jėzus ateina, kad apreikštų savo Tėvą ir dėl to jis suteikia savo Žodį avims. Jisai sako, kad aš pažįstu savo avis ir jos mane pažįsta. O paskui jisai sako:" Taip kaip Tėvas mane pažįsta ir aš pažįstu Tėvą." Taigi, kai mes klausomės Jėzaus balso, mes įeinam į tą santykį, kuris sieja Jėzų ir Tėvą. Jėzaus žodžio tikslas yra ne mus ko nors išmokyti, kad mums padėtų suprasti ką mes norim suprasti, bet kad mus įvesdintų į santykį. Tiesa yra santykio Tiesa, tai yra gera, tuomet mes gerai jaučiamės. Mes gerai jaučiamės, nes Tiesa yra ne tik mūsų galvoj, bet tikroji Tiesa - tai būti santykyje su Tėvu. Kai mums kyla klausimų ieškant tos tiesos, didesnė Tiesa yra tas santykis su Tėvu. Ir todėl žmonės su negalia arba maži vaikai žymiai geriau tą Tiesą supranta.
Ir tą akimirką įvyks kažkas svarbaus. O tai, kad Pilotas atiduoda Jėzų kariams, ir jeigu mes atkreiptume dėmesį, tai įvyksta būtent per tos istorijos patį vidurį. Ir kaip gi elgiasi kareiviai? Jie aprengia Jėzų purpuriniu audiniu, kuris yra imperatoriaus reliktas, uždeda jam erškėčių vainiką ir pasveikina jį žodžiais:" Sveikas žydų karaliau." Vėlgi yra du būdai, kuriais mes galime skaityti šią Evangeliją. Nors kareiviai ir tyčiojasi, bet Šventoji Dvasia mums parodo, kad žmonės patys to nesuvokdami, paskelbia Jėzų karaliumi. Šv. Jonas per daug nepasakoja apie tą siaubą, kurį patyrė Jėzus. Jį domina tai, kad visame šiame siaube yra neįtikėtinai didis apreiškimas, būtent tai, kad Jėzus yra mūsų karalius. Tai yra pirmas kartas, kai Jėzus įžengia pas savo tautą kaip karalius. Iki tos akimirkos Jėzus atsisakydavo vadinamas karaliumi. Vienintelis momentas, kai Jėzus neatsisako būti vadinamas karaliumi yra tuomet, kai kareiviai jam uždeda erškėčių vainiką ir jį muša. Ir Jėzus tuomet sako:" Reikia, kad pasaulis žinotų, kad aš myliu Tėvą." JĖZUS SAVO KARALYSTĘ GRINDŽIA PAKLUSNUMU TĖVUI. Ir tuomet, kai žmonės manosi jį išjuokią ir net iš tikrųjų kai žmonės jį išjuokia, - jis tuomet rodo, kaip labai jis myli savo Tėvą. Jis paklūsta savo Tėvui ir per šį paklusnumą jis tampa karaliumi. Paskui ta skraistė nuo Jėzaus nuimama. O kitoje Evangelijoje Jėzus stoja prieš teismą be erškėčių vainiko ir skraistės. Šv. Jonas šiuos dalykus pasakoja kitaip, o būtent , kad Jėzus ateina savo tautos akivaizdon turėdamas visus karaliaus atpažįstamus ženklus.
Ir būtent tuomet Pilotas sako:" Štai Žmogus." Ir šiame Žmoguje yra Tiesos apreiškimas. Taigi tai nėra filosofinis klausimas, kad Jėzus yra tobulas žmogus, o kad būtent šiame kūne, šiame žmoguje yra Tiesos apreiškimas. Kai yra sakoma:" Štai žmogus",- tai reiškia, kad niekur kitur mes negalime išvysti Tiesos, ir lygiai taip pat, kai kalbame apie mus. Dievo Tiesa apsireikš mūsų gyvenimuose tokiuose, kokie jie yra, ne tokiame mano gyvenime, kokiame aš norėčiau, kad jis būtų. Dažnai mes išgyvename tokią dramą, nes manome, kad Dievas yra labai toli, kad toks žmogus kaip aš negali būti vieta Dievui apsireikšti, pernelyg gerai pažįstu savo nuodėmę ir netgi jei ją ir pamirščiau, tai būtinai atsiras žmogus, kuris man ją primins. Tuo tarpu Evangelijoje sakoma:" Štai Žmogus." Ir šiame žmoguje yra Dievo apsireiškimas, šiame žmoguje yra Jėzaus karališkumo apsireiškimas.
Pilotas jo klausia:" Iš kur tu?" - o iš tikrųjų jis yra iš Tėvo. Ir po to yra parašyta, kad įvyksta Jėzaus nuteisimas. Tačiau, jeigu mes gerai įsiskaitome į tą ištrauką, jokio nuteisimo mes neišgirstame, tačiau įvyksta kažkas ypatingo: vidurdienis, tai yra valanda, kai atnašaujama auka, tai yra valanda, kai yra daugiausia šviesos. Ir tekstas graikų kalba yra šiek tiek ypatingas. Jame sakoma, kad Pilotas pasiūlė Jėzui atsisėsti teisme - taigi tas, kuris atsisėda į teisėjo kėdę yra Jėzus. Toje kėdėje turėtų sėdėti Pilotas, tačiau jis pasodina Jėzų į savo vietą. Susidaro įspūdis, kad tai yra Jėzaus teismas, tačiau tą teismą įvykdys pats Jėzus. Pilotas nepasmerkia, nenuteisia Jėzaus, tačiau jis jį pristato, sakydamas:" Štai jūsų karalius." O Jėzus tuo tarpu sėdi Piloto soste, kuris yra imperatoriaus atstovo. Romoje yra imperatorius, o čia yra jo vietininkas. Tą akimirką įvyksta nuteisimas, nes Pilotas paklausia aukštųjų kunigų :" Ar aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių?" Ir čia išlieka tos dvi skaitymo plotmės - žmogiškoje plotmėje yra tarsi labai daug ironijos - Pilotas tarsi sako:" Žiūrėkit, negi aš šitą turiu nukryžiuoti, tik pažiūrėkit į jį..." Tačiau Jėzus prieš tai Pilotui buvo pasakęs, kad tu man neturėtum jokios galios, jeigu tau jos nebūtų duota iš aukštybių. Pilotas įsivaizduoja esąs padėties šeimininkas, tačiau iš tikrųjų per jį veikia Dievas. Ir kai jisai paklausia žydų, ar aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių, - jis užduoda tikrą klausimą. Žydų atsakymas ir bus nuteisimas, nes jie nusprendžia, kai jie šaukia:" Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus..." Graikų kalboje tai skamba:" Pasiimk jį" ta prasme, kad mes nenorime jo matyti, pasiųsk jį kuo toliau.
Taigi teisėjas čia yra Jėzus, o žmonės patys save pasmerkia nuteisdami Jėzų. Taigi mes dalyvaujame tokiame teismo procese, kuriame patys žmonės save nuteisia, priklausomai nuo to, ar jie priima, ar atmeta Jėzų. Taigi Jėzus yra karalius, o kryžius - apreiškimo Tiesa. Tiesa, tai tas palaipsnis apreiškimas, kuris visiškai aiškus tampa tuomet, kai Jėzus prikalamas ant kryžiaus. Penktadienį mes išgirsime šį pasakojimą, kaip Jėzus yra iškeliamas ant kryžiaus. Tai yra labai svarbu mūsų šiandieniniame pasaulyje, nes jeigu mes atkreiptume dėmesį, tai suprastume, kad Jėzus yra tarsi sutraiškomas, kad Bažnyčia yra baisiausiai pažeminta - mes žinome apie pedofilijos skandalus, visas tas šiuolaikines teorijas, kurios pajuokia Bažnyčią ir šiuolaikinis pasaulis mums sako:" Tai šitas yra jūsų karalius?" Ir nejučia mums gali kilti klausimas:" Ar aš iš tikrųjų pasirinkau šitą karalių?" Mes turime prisiminti, kad šiuo metu vyksta teismas. Tas karalius švelniai tariant yra keistos išvaizdos, tačiau iš tikrųjų jis yra mūsų karalius. Ir šią Didžiąją savaitę mes galime didžiuotis, galėdami sekti paskui mūsų karalių ir mes jo prašysime, kad jis mums padėtų nepabėgti anksčiau iš šio kelio.
Ir čia norėčiau pacituoti vieną poetą, kurį labai mėgstu tai Šarlį Pegi. Jis yra parašęs vieną pjesę, kuri vadinasi " Žana d Ark". Čia yra ta vieta, kurioje ji yra įkalinta ir žino, kad po valandos bus sudeginta. Ir ji kalbasi su Jėzumi. Ji sako Jėzui:" Klausyk, Jėzau, po valandos bus labai karšta ir visai įmanoma, kad aš pradėsiu kalbėti nesąmones, nes man taip skaudės, kad aš pradėsiu šnekėt bet ką. Tai todėl dabar paklausyk, ką aš tau dabar pasakysiu, nes tai yra svarbu - aš noriu sekti Tavimi, žinau, kad Tu manęs neapgavai, aš noriu Tau paklusti ir vykdyti Tavo valią."
Taigi, jei kančios metu mes norėsime pabėgti, tai jau dabar mes galime pasakyti:" Jėzau, aš noriu sekti Tavimi, noriu vykdyti Tavo valią, klausyk manęs dabar, Viešpatie,"- ir JĖZUS PRISIMINS TUOS ŽODŽIUS, KURIUOS PASAKYSIME DABAR.
III dalis
Mt 26,14 -25
" Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskariotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė:" Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?" Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų. Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė:" Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?" Jis atsakė:" Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ' Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais." Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą. Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. Pradėjus valgyti, jis tarė:" Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos." Jie labai nuliūdo ir ėmė kits kito klausinėti:" Nejaugi aš, Viešpatie?" Jis atsakė:" Mane išduos dažantis kartu su manimi duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti." Jo išdavėjas Judas paklausė:" Nejaugi aš, rabi?" Jis atsakė:" Tu tai sakai..."
Dievo Žodis mums padeda išgyventi šią savaitę ir pasiruošti Velykoms. Ir šis Dievo Žodis mus moko pereiti per blogio patirtį ir nepasimesti. Jūs turbūt prisimenate Tesėjo istoriją, kai jis atsiduria Minetauro labirinte. Visi manė, kad jis nesugebės išgyventi tame labirinte, kur gyveno pabaisa. Tačiau, kadangi Ariadnė mylėjo Tesėją, ji įdavė jam į rankas siūlų kamuolį, ir Tesėjas žinojo, kad kai jis prieis siūlo galą, sutiks Ariadnę. Ir štai mes per šią savaitę pereisime tą blogio patirtį kartu su Jėzumi ir mūsų Ariadnės siūlas bus Dievo Žodis. Mes įsiklausysime į Dievo Žodį tam, kad išgyventume šią savaitę nebijodami, su tais pačiais jausmais, kurie yra Jėzaus širdyje. Kai mes klausomės Jėzaus Žodžio, mes girdime Tėvo balsą, kuris mums sako:" Ateik, ateik... Ir mes tuomet žinom, kad neesam pasimetę. Šiandien skaitydamas Evangeliją, noriu su jumis pasižiūrėti į tris dalykus:
1 - kad kai mes nutolstame nuo Dievo Žodžio, mes imame gyventi mele
2 - kad melas visuomet gimdo smurtą,
3 - tam, kad mes galėtume išeiti ir atsikratyti to smurto, mes turime Bažnyčią, tą vietą, kur mes vėl atrandame Dievo Žodį.
Šiandien Evangelijos ištraukoje skaitome apie Judo išdavystę. Ir mes žinome, kad Evangelijoje apaštalai visuomet yra įvardijami, kaip Dvylika. Tuo stengiamasi parodyti, kad jie negali būti atskirai vienas nuo kito. Visi dvylika yra išgirdę Jėzaus kvietimą, Jėzus jiems suteikė savo Žodį ir lygiai taip pat savo ruožtu jie jam davė žodį. Visa Evangelija yra pasakojimas apie žodžio mainus. Būtent per žodį kiekvienas duoda savo gyvenimą kitam ir to Jėzus nori išmokyti savo mokinius. Jums turbūt yra tekę girdėti apie šv. Tomą Morą. Jis buvo raginamas išgelbėti savo gyvybę, ištariant žodžius, kurie prieštaravo jo sąžinei. Ir jis tuomet atsakė:" Mano tariami žodžiai yra mano esybė, kurią aš laikau savo pirštuose ir kai aš išskleidžiu savo rankas, aš leidžiu savo esybei išsprūsti." Jėzus savo rankų neišskleidžia, ir jis neduoda savo esybei išsprūsti. Jis priėmė savo esybę iš Tėvo, ją laiko savo rankose ir ją jam vėl atiduoda.
Lygiai taip pat Jėzus elgiasi su savo mokiniais. Per savo Žodį Jis jiems atsiduoda ir juos moko daryti taip pat. Jėzus tiesiog nori juos įvesti į tą dialogą, kuris vyrauja Švč. Trejybėje. Šiandien mes skaitinyje matome Judą, kuris nutolsta, nebeklauso Dievo Žodžio, nes tas Žodis neatitinka Judo troškimo, jo įsivaizdavimo, Judas yra tiesiog įsiutęs ant Jėzaus ir apaštalų. Todėl jis eina pas vyresniuosius kunigus ir ten prasideda jau kitokie žodžių mainai - melo žodžių mainai. Judas sako:" Ką jūs man duosite, jei aš jums jį išduosiu?" Mes aiškiai matome, kad tarp vyresniųjų kunigų ir Judo vyksta tam tikri mainai. Tačiau čia yra išmainoma vieno žmogaus gyvybė į pinigus. Ir tai yra ypatingai baisaus melo dialogas, nes savo rankose jie laiko ne savo gyvybę ir ne save atiduoda, jų rankos jau seniai buvo išskleistos, todėl jie gali atiduoti tik kito gyvybę už pinigus. Šis dialogas yra melo dialogas, nes žmonės, kurie tą dialogą palaiko, suteikia sau galią ir poziciją, kuri iš tikrųjų jiems nepriklauso. Tikrąją poziciją mūsų gyvenime suteikia mums Dievo Žodis. Tai ne gera vietelė krikščioniškoje bendruomenėje, kur kiekvienas yra savo vietoje, tačiau tik Jėzaus Žodis suteikia man galimybę būti pačiu savimi, nes aš sutinku priimti savo gyvybę, gyvenimą iš Jėzaus ir aš taip pat sutinku ją atiduoti savo ruožtu. Ir kai tik mes nutolstame nuo Dievo Žodžio, mes nutolstame nuo Tiesos apie mūsų būtį ir Tiesos apie mūsų savęs atidavimą. Ir taip mes įbrendame į nuodėmę, pradedame sakyti žodžius, kurie nieko nereiškia - tai yra painūs žodžiai ir galiausiai melo žodžiai. Tad kai mes nutolstame nuo Dievo Žodžio, mes pradedame palaikyti dialogus, kurie iš tikrųjų nėra tikri.
Antras dalykas, kurį mes galime matyti šioje Evangelijos ištraukoje, tai yra tai, kad melas gimdo smurtą. Filosofė Hana Arent tai labai aiškiai parodė savo knygoje, kuri vadinasi" Nuo melo iki smurto." Tam, kad melas gyvuotų, jam reikalingas smurtas, nes realybėje melas neranda sau jokio ramsčio. Vyresnieji kunigai ir Judas yra mele, nes iš tikrųjų jie prisiskiria sau vietą ir poziciją, kuri jiems nepriklauso. Ir tam, kad išsaugotų tą jiems nepriklausančią padėtį, vietą, jie sukuria tam tikrą prievartos - smurto sistemą ir jų auka tampa Jėzus. Ir kaskart, kai mes nutolstame nuo Tiesos Žodžio, mes įsteigiame, sukuriame tam tikrą smurto sistemą tam, kad pasaulis atitiktų mūsų melą. Ir šį smurtą mes visų pirma nukreipiame prieš save. Mes tarsi mieliau save priimame iš savęs pačių, negu kad priimtume iš meilės Dievo Žodžio.
Bet tai yra taip pat smurtas, kurį mes nukreipsime į mus supančius tam, kad tas mūsų netikras saugumas, neatsidurtų pavojuje. Hitleris melavo ir tai pagimdė smurtą. Lygiai taip pat melavo ir Stalinas, kuris sakė, kad gyvenimas su draugais yra žymiai linksmesnis, smagesnis ir mes žinome kuo tai baigėsi, kokia kaina reikėjo sumokėti už šitą melą. Ir šiuolaikiniame pasaulyje melas toliau tęsiasi, kaip pvz., genderizmo teorija. Mes elgiamės tokiu ypatingai prievartiniu būdu su neturtingomis šalimis, darydami spaudimą, kad jie savo šalyse skleistų šios teorijos propagandą, kitokiu atveju jiems grasinama nustoti juos finansuoti. Ir tai yra baisus išpuikusio žmogaus melas, kuris nori iš naujo sukurti žmogų. Ir tai yra baisus smurtas tų ir taip jau pakankamai vargo ir išbandymų patiriančių šalių atžvilgiu.
Bet mes taip pat turime būti ir drąsūs tam, kad galėtume matyti tą melą ir smurtą, kuris gyvuoja ir tvyro Bažnyčioje, mūsų pačių bendruomenėse. Tas melas gali kilti iš tokio fariziejiško sustabarėjimo, kaip pvz., kunigai priskiria sau svarbiausią vietą, ugdydami kaltės jausmą tikinčiuosiuose ir manydami, kad tikintieji čia yra dėl jų. Lygiai taip pat melas gali kilti iš to, kad aš manausi toliau pažengęs tikėjime ir tuomet tą mažiau pažengusį aš bandau sutrypti, o gal būt tas žmogus dar tik bando stotis, ką tik suklupęs. Ir mes galim matyti, kad toks melas mus gali nuvesti į labai didelį smurtą. Ir šis smurtas, kurį mes galime justi Bažnyčiose, jis gali iš pamatų sujudinti mažutėlių tikėjimą. Mes galime meluoti, galime pasitelkti Evangeliją, kad galėtume pateisinti savo nežmonišką elgesį - elgesį, kuris neatitinka nei teisingumo, nei artimo meilės, kai negerbiamas asmuo ir ypatingai pats silpniausias. Taigi šią savaitę nepakanka pasakyti, kad Judas buvo labai blogas, reikia pasižiūrėti ir į save. Kai mes nutolstame nuo Tiesos Žodžio, mes pradedame gyventi mele, kuris pagimdo smurtą. Ir yra toks praktiškas ženklas, kuris mums gali būti kaip signalas - tai toks klausimas:" Ar aš gerbiu žmones? Ar aš pats save gerbiu?"
Aštuntajame dešimtmetyje Niujorko žurnale "Taims magazin" buvo vienas interviu su rusų disidentu Solženycinu. Kai žurnalistas jo paklausė:" Kaip jūsų šalies jaunimas galėtų jums padėti?",- Solženycino atsakymas buvo:" Ne politiniais veiksmais ir ne protesto akcijomis, tačiau atmetant melą kur tik su juo yra susiduriama." Taigi jei mus verčia kur nors pasisakyti, ar pasirašyti, paploti - visų pirma mes turime atmesti melą mūsų pačių gyvenimuose, ir nėra čia nė vieno geresnio ar blogesnio - mums visiems reikia tai daryti savo gyvenime.
Ir trečias dalykas, kuris mums galėtų grąžinti viltį yra tai, kad mes galime sugrįžti prie tų dvylikos apaštalų. Judas nutolo, pasitraukė nuo jų, tačiau mes, kartu su Bažnyčia galime sugrįžti į tą Dvylikos grupę, nes tik drauge mes galime išgirsti Tiesos Žodį, ir mes taip pat galime prisiminti ir savo pačių žodžius tam, kad mes galėtume priimti Žodį ir tuo pačiu jį atiduoti. Bažnyčia yra ta vieta, kurioje mes priimame Dievo Žodį visi drauge. Bažnyčia taip pat yra ta vieta, kurioje Žodis mums apreiškia visą tą smurtą, kurio yra mūsų širdyje. Būtent todėl kai mes atsiverčiame kartais su nuostaba po kiek laiko suprantame, kad Bažnyčioje gyvenimas nėra toks lengvas. Bet mes taip pat suvokiame ir tai, kad Bažnyčia yra ta vieta, kur Jėzus mums teikia savo atleidimą, kalbėdamas mums ir duodamas savo Žodį. Tas Dievo žodis yra gaunamas ir su mūsų žmogišku Žodžiu. Mes vienas kitam neduodam Dievo Žodžio tik tada, kai skaitom Bibliją.
Afrikoje mes turėjome vieną brolį, kuriam labai patiko skaityti katalikų tikėjimo apibrėžimus lotynų kalba. Ir jis lankydavosi kalėjimuose ir skaitydavo tuos apibrėžimus lotyniškai - labai įdomu, ar ne? Bet gal būt mes galime perduoti Dievo Žodį vienas kitam kitu būdu: kokiu nors paprastu gestu arba šypsena, dėmesiu arba apkabinimu. Tai ir yra tradicija, kai mes perduodame tą Žodį gyvenimu, į kurį yra įsiklausoma. Jėzus smurtą įveikia, suteikdamas atleidimą, o ne gimdydamas dar didesnį smurtą. Ir šią savaitę Jėzus nori padaryti tikrą tvarką mūsų širdyse - išpažinties keliu, kai mes gauname atleidimą, tačiau tai neturėtų jokios prasmės, jeigu tas išgirstas atleidimo žodis netaptų mūsų atleidimo žodžiu kitiems. Visų pirma prašant atleidimo.
Popiežius Pranciškus sako, kad yra žodis, kurį gyvenant keliese reikia labai dažnai sakyti - tai yra žodis " Atleisk, atsiprašau." Gal būt aš net buvau teisus, gal būt aš netgi buvau tas, kuris sakiau tiesą, bet visiškai neteisingai kitą pažeminau, gal būt tam žmogui aš nesuteikiau galimybės išsaugoti savo orumo ir išeiti iš tos situacijos pakelta galva ir tokiu būdu aš elgiausi smurtiškai, jo negerbdamas. Mes neturime bijoti dalykus įvardinti ir jeigu mūsų elgesyje yra smurto, tai vadinasi yra. Mes turime tuos žodžius išsakyti - prancūziškai išspjauti. Tie, kurie iš jūsų čia yra vyresnio amžiaus, turėtumėte prisiminti ankstesnį krikštynų ritualą, apeigas, kada mažiems kūdikiams į burną buvo įdedama druskos,- kūdikiai labai susiraukdavo ir iš karto išspjaudavo tą druską. Taigi kaskart, kai mes išpažįstame savo nuodėmes, mes jas tarsi išspjauname į išorę. Tik aišku tą daryti reikia tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku. Šioje Bažnyčioje esu išgyvenęs tokį įdomų nuotykį. Vieną vakarą grįžau labai vėlai, jau buvo tamsu, įėjau į Bažnyčią, atsiklaupiau ir pradėjau garsiai peržvelginėti savo sąžinę. Ir už savęs išgirdau krenkštelėjimą. Tad būkit dėmesingi ir darykit tai, kur klausoma išpažinčių. Tačiau demonas iš karto bėga šalin, kai mes tik išpažįstam nuodėmę. Ir kai bendruomenėje mes einam atsiprašyti brolio ar sesers, tuomet įvyksta Kristaus pergalė, ir kai aš paprašau atleidimo Kristaus, kai aš atsiprašau brolio, tuomet aš esu pajėgus atleisti kitiems. Manau, kad yra tokia seka.
Tai tas priimtas Dievo atleidimas, kai aš išpažįstu savo kaltę, paprašau atleidimo brolio ar sesers, kuriam aš pristigau pagarbos, nes kartais savo brolius ir seseris tai mylim, bet gerbiam ne per daug ir trečiasis dalykas - tai tas atleidimas, kurį aš jau kitiems suteikiu. Tiktai tuomet, jeigu mes tai taikysime savo gyvenime, Didžioji savaitė nebus vien tik folklorinė šventė - tuomet mes turėsime tą patirtį, kad Jėzaus kančia ir prisikėlimas buvo išgyventa manyje ir mano bendruomenėje. Aš tuomet patiriu, kad Dievo Žodis veikia ir šiandien atnaujindamas Bažnyčią savo atleidimu. Jeigu mes tik manome, kad tai yra labai gražu, tačiau neįmanoma, - vadinasi mes nepriimame Dievo Žodžio. Greitai mes priimsim Eucharistiją ir Eucharistija visuomet yra tas liudijimas apie Dievo savęs dovanojimo gailestingumo logiką. Ir ruošdamiesi priimti Eucharistiją, prašykime Jėzaus, kad jis mums padėtų priimti Jo Žodį ir taip pat dalintis tarpusavyje tuo atleidimo Žodžiu.
Paskaita Didįjį Šeštadienį
Pijus XII sugrąžino šv. Velykų šventę. Šv. Velykos anksčiau buvo švenčiamos šeštadienio ryte. Po Jėzaus prisikėlimo apaštalai viską radikaliai pakeitė - šventė prasidėjo šeštadienį. Dėl praktinių priežasčių, nežinant ką daryti šeštadienį,- tai mes tvarkomės, tai tylos diena, tai susikaupimo diena, kai Jėzus padedamas į kapą. Taigi penktadienis, šeštadienis ir sekmadienio rytas - tada Jėzus prisikelia.
Šį Didįjį Šeštadienį Jėzus nužengė į pragarus tam, kad išlaisvintų teisiuosius, kurie laukė tos akimirkos. Kristus nužengė ten, kur niekas kitas negalėjo įžengti. Iš Kryžiaus varvantis kraujas Golgotoje, tarsi nuskaistina Adomo kaukolę. Pirmajame Petro laiške 3sk. 1 eilutėje skaitome:" Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų." ŠIANDIEN JĖZUS PRISIIMA ATSAKOMYBĘ UŽ MANO SIELĄ IR NUŽENGIA TEN, KUR YRA MIRTIS.
Priimkim Jėzų į savo širdis, būkim atidūs Jėzui Kristui, nes Jėzus nužengė į mano širdį ir Jis prisiliečia prie tų vietų mano širdyje, kur nėra gyvenimo ir gyvybės. Toje Didžiojo Šeštadienio tyloje Jėzus atneša savo Gyvenimą. Žvelgiant išoriškai - Jėzus miręs, o tikrovėje Jėzus viską perkeičia iš vidaus. Turime saugoti Jėzų savo širdyje ir leisti jam vykdyti tai, ką Jis nori padaryti mano širdyje. Mes kiekvienas turime savyje tas mirties zonas, o Jėzus dėl to ir ateina - tai yra Jo tikslas. Visa Evangelija yra dėl to, kad Jėzus galėtų nužengti į kiekvieną mano širdies kertelę. Ir šiąnakt mūsų širdis tarsi plyš iš džiaugsmo. MES TURIM TURĖTI TIKĖJIMĄ, KAD GALĖTUME TAI PRIIMTI. Kartais tiek daug esame girdėję apie Prisikėlimą, kad mums čia viskas atrodo labai aišku. O dabar turim visą šią dieną ŽINOTI, kad Jėzus yra nužengęs į mano širdį, reikia permąstyti liturgiją.
Šv. Jono evangelijos 20 sk. 3 eilutėje skaitome:" Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tas kitas mokinys [Jonas] pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą,bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Įtikėjo dėl audinių, kurie buvo likę." Jei akmuo nebūtų buvęs nuritintas, būtų buvę visai baisu. Egzegetai sako, kad Jėzus prasiskverbė per audinį, kiaurai perėjo.
Marijos Magdalietės susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi :" O Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius - vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje - ten kur būta Jėzaus kūno. Jie paklausė ją : "Moterie, ko verki?" Ji atsakė: "Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo." Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. O jis tarė jai: "Moterie, ko verki? Ko ieškai?" Jinai, manydama, jog tai sodininkas,atsakė: "Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur jį padėjai. Aš jį pasiimsiu." Jėzus jai sako: "Marija! "Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai:" Rabuni!" [ Tai reiškia :" Mokytojau."] Jėzus jai tarė:" Nelaikyk manęs. Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems:' Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą." Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs."[Jn 20, 11-18].
Marija stovi prieš kapą sulinkusi, gal net suklupusi ant žemės, verkianti. Ir jei jūs Evangelijoje norite rasti ištraukų apie Mariją Magdalietę, tai turėjote pastebėti, kad ji mėgsta būti suklupusi, nes ten yra Jėzaus kojos. Tai yra labai ryškių emocijų moteris ir ji dažnai verkia. Popiežius Pranciškus sako, kad ašaros yra geriausi akiniai, padedantys išvysti Jėzų. Pamačiusi angelus, ji nenustemba ir nenusigąsta. Jie ją klausia:" Ko verki?" REIKIA JĄ PAŽADINT. Ji sako:" Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo." JI DAR ĮSIKIBUSI Į TĄ JĖZŲ, KURĮ JI PAŽINO ANKSČIAU. Ir ji jaučia, kad kažkas yra už jos, atsigręžia labai liūdėdama, ji mato stovintį vyrą, bet nepažįsta Jėzaus. KAIP ATPAŽINTI JĖZŲ? Petras nepažįsta ir išsigina kenčiančio Jėzaus.
PRISIKĖLIMO KELIAS YRA ATPAŽINTI JĖZŲ KANČIOJE. MARIJA NĖRA TIKĖJIME, O TIK PRISIMINIME APIE TIKĖJIMĄ. Jėzus sako:" Ko verki? Ko ieškai?" Ar manęs ieškai? Nes kol kas Marija dar neieško Viešpaties. Ji kreipiasi į Jėzų, kaip į sodininką, ji yra savo kančioje, ji yra susikoncentravusi į save. Ji po truputį tarsi praregi:" Pasakyk, kur jį padėjai?" Ir tuomet Jėzus pašaukia ją vardu, kad sugrąžintų į tikrovę, ir tik tuomet ji atpažįsta Jėzų. Marija nueina tą kelią nuo vidinės patirties į tikėjimą.
Jėzus ir mus šaukia vardu.
Ar ieškome Jėzaus?
Ar tik būname savo vidinėje mirtyje?
Jėzus sako:" Nelaikyk manęs." Jėzus nori, kad ji jį pažintų tokį, koks jis jai nori apsireikšti. Jis liepia jai eiti ir pasakyti mokiniams, kad jis prisikėlė. Iš pradžių Jėzus Marijai yra niekas, po to sodininkas ir tik po to Dievas žmogus. Galiausiai Marija paleidžia Jėzaus kūną ir eina skelbti, kad matė Jėzų. Ji neša savo liudijimą ir Jėzaus žodžius, ji tampa tikinčiąja, ji tampa pirmąja apaštale ir pereina į Žodžio skelbimą.
Su Jėzaus prisikėlimu mums viskas duodama. Visi Evangelijos pasakojimai apie prisikėlimą rodo, kad visiems tai vyksta palaipsniui ir tai veda į tikrąją tikėjimo patirtį. Marija su tokiu " mano Viešpats" , labai susitapatina. Dievo Žodis mus išveda iš asmeniškumo, kad gyventume tikėjimu. Mūsų tikėjimo patirtis turi būti persmelkta Dievo Žodžiu. Jėzus ateina, kad mus išgelbėtų savo Mirtimi ir Žodžiu. Ir mes galime stebėti tą patį judesį Evangelijoje:
- Jėzus duoda savo Žodį kažkam,
- tas žmogus išgyvena Žodžio patirtį,
- tada jis tą Žodį gali skelbti kitiems.
PRISIKĖLIMAS GALI ĮVYKTI TIK TADA, KAI MES JĮ PERDUODAM KITIEMS. O jei mes prisikėlimą turim tik savyje, tai esam tik įsikibę į Jėzaus kojas. Prisikėlimas mus siunčia pas kitus brolius ir seseris, jis tarsi mus ragina:" Tą, ką tu patyrei, eik ir pasidalink su kitais. " Mano Tėvas yra ir jūsų Tėvas". Mes negalime išgyventi tikro Prisikėlimo, jei juo nesidalijam su kitais. Tik Dievo Žodis mums padeda prisikelti. Marija Jėzaus neatpažįsta, nes jis jau turi kito pavidalo būtį, todėl Jį galima pažinti tik per Žodį. Todėl reikalinga, kad Marija atsitolintų nuo Jėzaus kaip žmogaus fizinio artumo.
Gavėnios rekolekcijos - 2014 04 15
T. Jonas Hiliaras CSJ
I dalis
Jono evangelija 13,21 -34, 36-38.
,,Tai pasakęs Jėzus labai susijaudino ir tarė:" Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!" Mokiniai ėmė žvalgytis kits į kitą spėliodami, kurį jis turi omenyje. Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo:" Sužinok, apie kurį jis kalba. Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė:" Kas jis, Viešpatie?" Jėzus atsiliepė:" Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį." Ir, pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarioto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako:" Ką darai, daryk greičiau!" Nė vienas iš sėdinčiųjų prie stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanę, jog Jėzus jam įsakęs:" Nupirk, ko mums reikia šventėms ar liepęs ką duoti vargšams. Tas anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.
Jam pasišalinus, Jėzus prabilo:" Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį per save,- bematant jį pašlovins. Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs:" Kur aš išeinu, jūs negalite eiti..."
Simonas Petras jį paklausė:" Kur eini, Viešpatie?" Jėzus atsakė:" Kur aš einu, tu negali dabar manęs palydėti, bet vėliau palydėsi." Petras vėl klausė:" Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti?" Aš ir gyvybę už tave guldysiu." Jėzus atsakė:" Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi."
Aš jums siūlau, kad mes drauge ieškotume Dievo Žodyje, kaip iš tikrųjų Dievas mums atsako į kančią. Jėzus pats perveda mus per tą mūsų kančių jūrą. Ir tas žodis, kurį mums Dievas duoda, tai yra jo atsakymas. Jis nuolat mums teikia savo Žodį, tačiau reikia, kad mūsų širdis būtų tuščia, mes turime liautis tą Dievo žodį nustelbti savo mintimis. Ir šiandien norėčiau pasiūlyti į tai pažvelgti taip, kaip Jėzus. Jėzus per savo Žodį parodo mums tris dalykus:
1. Dievas yra drauge su mumis kančios patirtyje - Jis niekuomet nėra išorėje.
2. Dievo artumą, buvimą šalia mes galime patirti tiktai tuomet, kai iš tikrųjų klausomės Dievo Žodžio.
3. Dievo Žodžio klausymas yra pagrindinė mūsų atsakomybė.
Taigi nepamirškime, kad Dievas yra visuomet drauge mūsų kančioje. Skaitydami šios dienos Evangeliją, mes matome, kaip Jėzus išgyvena savo draugo Judo išdavystę. Lietuviškame liturginiame tekste yra sakoma, kad Jėzus labai susijaudino, tačiau graikiškame tekste yra sakoma, kad Jis buvo sukrėstas dvasioje. Taigi Jėzus yra dvasioje. Ir būtent dvasioje Jis patiria Judo išdavystę. Jis niekuomet nėra pasimetęs, nuklydęs, Jis visuomet yra dvasioje,- tai yra su savo Tėvu. Ir šitas sukrėstas dvasioje Jėzus yra geriausias atvaizdas Dievo, kai mes nusidedame. Labai sunku išreikšti žodžiais tai, ką išgyvena Trejybė, kai mes nusidedame. Tačiau, kai žvelgiam į Jėzų, mes matome, kad Jėzus yra sukrėstas dvasioje, ir Jis liudija:" Vienas iš jūsų mane išduos." Šv. Jono Evangelijoje nėra pasakojama Jėzaus agonija, tačiau joje pasakojami Jėzaus sukrėtimai [ pvz., po Lozoriaus mirties]. O šioje ištraukoje Jėzaus sukrėtimas yra matomas, kai Judas Jį išduoda. Judas, kurį Jėzus atėjo išmokyti mylėti. Ir šiame Jėzaus sukrėtime mes matome, kad tą agoniją išgyvena visa Trejybė per Jėzaus žmogystę. Kai aš kentėjau, Jėzus buvo su manimi, šalia, Trejybė buvo su manimi, šalia,- tik aš to nežinojau.
Antras dalykas yra tai, kad Dievas mums padeda matyti, kad Jis yra drauge su mumis. Mes ištraukoje matome stalą, prie kurio sėdi Jėzus su mokiniais ir Jėzus jiems kalba. Ir kai Jis kalba, visi į Jį žiūri. Tačiau akimirką mokiniai liaujasi žiūrėję į Jėzų, nes jie išsigąsta ir ima ieškoti nusiraminimo tarpusavyje. Šioje ištraukoje yra sakoma, kad mokiniai ėmė žvilgčioti kits į kitą ir ėmė galvoti, kas čia tas blogasis. Mokiniai mėgina suprasti apie ką čia Jėzus kalba, tačiau jie nesiremia Jėzaus žodžiais, bet atspirties tašku pasirenka tuos dalykus, kuriuos jie pažįsta, jie nebeklauso to, kuris jiems kalba. Kai mes patiriame išdavystę, Jėzus mus ragina tikėti, kad Jo Žodis mums neša gyvybę. Jei visos išdavystės, kurias mes išgyvename, lieka jam pavaldžios, tai vadinasi Jėzus yra visuose mūsų nusivylimuose.
Pažvelkime į šią Evangelijos ištrauką - atrodytų, kad pagrindinis veikėjas čia yra Judas, tačiau giliau pažvelgus, mes pamatome, kad pagrindinis veikėjas yra Jėzus. Būtent Jėzus parodo Į Judą, kad jis išduos, Jis nurodo į Judą tokiu gestu, kurį pats pasirinko - pamirkydamas kąsnį. Jis nurodo į Judą žodžiais, kuriuos pats pasirinko. Jis pats liepia Judui veikti ir daryti tai greičiau. Taigi mes matome, kad šita išdavystė lieka Jėzaus pavaldume. Tačiau nepaisydamas Judo laisvės, bet tą išdavystę išgyvendamas savo kūne. Jėzaus kūnas yra vieta, kurioje yra visa žmonijos kančia. Ir jeigu mes tai pamiršime, mes nebežiūrėsime į Jėzų ir tokiu būdu gyvensime bendruomenėje, kuri bus susiskaldžiusi dėl nepasitikėjimo. Aš jums siūlau žiūrėti į tą paskutinės vakarienės sceną taip, tarsi vaikas, kuris nori ją nupaišyti. Vienoje aiškiai apibrėžtoje vietoje yra Jėzus ir ta vieta kurioje yra Jėzus su savo kūnu yra dvasia. Jėzus visuomet yra dvasioje. Jei mes einame link Jėzaus kūno, mes einame TEN, KUR YRA DVASIA. Mes einame į tą vienintelę žemėje vietą, kur nuodėmė buvo dvasios nugalėta. Ji buvo nugalėta meile. Ir kad mes galėtume nueiti į tą vietą, Jėzus mums duoda Žodį. Tas Žodis neparodo mums viso kelio - bet mums parodo vietą, kur mes galim statyti kitą koją. Ir kai tik mes nutolstame nuo Dievo Žodžio, mes išsisklaidome kas sau, toli nuo dvasios ir toli nuo Jėzaus. Ir tuomet nuodėmė negali būti nugalėta. Būtent Žodis sutelkia mūsų bendruomenę.
Paskutinis dalykas, kurį matome šioje Evangelijoje - tai Jėzaus prašymas, kad mes su juo elgtumės, kaip atsakingi vyrai ir moterys. Kiekviename santykyje atsakomybe dalijasi abu. Ir ši Jėzaus kančios istorija, tai yra pasakojimas apie žmones, kurie nusimeta savo atsakomybę. Tokiu būdu šėtonas gali į juos įeiti ir jie tampa jo įrankiais. Kartais mes labai ilgai ieškome, ką mes čia galėtume išpažinti kaip nuodėmę, kartais MES PAMIRŠTAME IŠPAŽINTI SAVO ATSAKOMYBĖS STOKĄ:
- apaštalai pamiršo, kad jie pasirinko Jėzų, kaip Mokytoją ir draugą, ir jie galima sakyti nusimeta tą atsakomybę,
- vyriausieji kunigai užmiršta, kad jie turi sutikti, priimti Mesiją ir jie nusimeta tą atsakomybę,
- kariai užmiršta, kad jie atsakingi už taiką ir nuplaka Jėzų,
- Pilotas užmiršta savo atsakomybę teisti Jėzų, laikydamasis tiesos principo, ir atiduoda jį į rankas žydams.
Ir kitoje pusėje yra Petras, kuris prisiima per didelę atsakomybę, kurios jis nepajėgus panešti - jis mano galįs atiduoti savo gyvybę dėl Jėzaus, tačiau jis nieko nesuprato - tai Jėzus atiduos savo gyvybę dėl jo. Jis užmiršo patį svarbiausią dalyką,- kad svarbiausias čia ne jis, kad gyvybę atiduos Jėzus.
Taigi, kai mes žiūrime į šią kančios istoriją, atrodytų tarsi nėra nė vieno atsakingo - nė vienas iš jų negalėtų pasakyti:"Aš pasmerkiau Jėzų mirčiai." Kiekvienas nusimetė savo atsakomybę, perduodamas ją kitam ir to pasekoje Jėzus miršta. Kai mes nusimetam savo atsakomybę, velnias yra labai patenkintas, nes gali labai laisvai pradėti veikti mūsų gyvenime. Tačiau kai ko jis nežino. Jis nežino, kad tyloje Jėzus prisiėmė atsakomybę už mūsų nuodėmes ir laimėjo Jėzus. Dabar Žmogaus Sūnus tapo pašlovintu. Ir dabar, klausydamiesi jo Žodžio, mes esame pajėgūs nutilti ir drauge su juo nešti savo atsakomybę ramybėje.
Galiausiai mes galėtume sakyti, kad šioje Evangelijos ištraukoje, mes išgirstame Jėzaus pirmą atsakymą į kančios ir blogio klausimą. Jis mums atsako sakydamas, kad jis yra drauge su mumis ir kad mums jo paguoda tampa prieinama, jeigu mes klausomės jo Žodžio. Ir jisai mums duoda šią atsakomybę klausytis jo Žodžio. Žodžio, kuris suteikia mūsų gyvenimui kryptį. Netrukus mes priimsim Eucharistiją, Jėzaus Kūną, tą Kūną, kuris yra Dvasioje ir su kančia, kuri yra Kūne. Ir mes jungiamės per Euharistiją su Jėzumi tam, kad galėtume nešti nuodėmę kartu su juo Dvasioje ant kryžiaus. Priimdami Eucharistiją, mes darome pasirinkimą eiti prie Jėzaus, link Jo ir mes galėsime drauge su Juo taip kaip jis išgyventi pasaulio nuodėmę ir ją nešti. Ir visos šios savaitės bėgyje melstis už pasaulį, kuris kenčia ir kuriam yra reikalinga malda.
II dalis
" Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė:" Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?" Jie atsakė:" Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę." Pilotas tarė:" Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą." Žydai jam atsakė:" Mums nevalia nieko bausti mirtimi." Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.
Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų i, pasišaukęs Jėzų, paklausė:" Ar tu esi žydų karalius?" Jėzus atsakė:" Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?" Pilotas tarė:" Bene aš žydas? Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?" Jėzus atsakė:" Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia." Tuomet Pilotas jį paklausė:" Vadinasi tu esi karalius?" Jėzus atsakė:" Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina mano tiesą, klauso mano balso." Pilotas dar paklausė:"O kas yra tiesa?" Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems:" Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?" Tada jie ėmė šaukti:" Ne šitą, bet Barabą!" O Barabas buvo plėšikas. Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę erškėčių vainiką, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi:" Sveikas, žydų karaliau!" ir daužė jam per veidą. O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo žydams:" Štai išvedu jį, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės." Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė:" Štai žmogus!" Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį ėmė šaukti:" Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!' Pilotas jiems sako:" Jūs imkite ir patys nukryžiuokite. Aš nerandu jame jokios kaltės." Žydai atsakė:" Mes turime Įstatymą ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi." Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų:" Iš kur tu?"Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė:" Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?" Jėzus atsakė:" Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė." Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė:" Jei šitą paleidi, nebeesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas."
Ši Evangelija yra jums gerai pažįstama, nes tai yra šv. Jono Evangelija. Tačiau tai yra ištrauka, kurią skaitome ne taip dažnai. Ši ištrauka, kur Jėzus susitinka su Pilotu, yra centrinė Jėzaus kančios istorijos scena. Jėzaus kančios istorija prasideda sode ir pasibaigia sode, o per vidurį mes atsiduriame mieste, pas miesto valdytoją. Scena prasideda ankstų rytą. Aušta. Šv. Jono Evangelijoje labai svarbi yra šviesa. Ir kai kalbama apie aušrą, apie kylančią saulę,- mintyse turima Jėzaus šviesa.
Kai mes skaitome Didžiosios savaitės eigoje Jono Evangeliją, tai ji kalba ne apie Jėzaus pažeminimus, bet apie Jėzaus išaukštinimus. "Buvo ankstyvas rytas..." Ištrauka pasibaigia, kai saulė yra aukščiausiame taške. Šešta valanda yra valanda, kuomet yra paaukojama, atnašaujama auka. Ir viskas prasideda ryte pas Pilotą ir tęsiasi iki tol, kol saulė atsiranda zenite. Ir tą akimirką, kai saulė yra zenite, yra pasakoma, kad Jėzus yra karalius. Ir būtent tai aš noriu drauge su jumis peržvelgti, būtent tą Jėzaus išaukštinimą iki karaliaus. Skaitydami Evangeliją, mes galime žvelgti į tokius labai apčiuopiamus įvykius, tačiau mes galime atkreipti dėmesį ir į tai, kaip Jėzus tai išgyvena. Ir evangelistas Jonas mums parodo, kaip Jėzus įžengia pas savo tautą kaip karalius. Pilotas klausia žydų, koks yra pagrindinis jų kaltinimas Jėzui. Ir Pilotas dar priduria:" Imkite ir teiskite jį pagal savo Įstatymus." Tuomet žydai labai supyksta, nes jie neturi teisės nieko nuteisti myriop. Pilotas atsigręžęs į Jėzų jo klausia:" Ar tu esi žydų karalius?" Jėzus jam neatsako nei ,,taip", nei ,,ne". Nes atsakyme ,,Žydų karalius " slypėtų trys dalykai:
1 - Pilotui tai galėtų skambėti kaip varžovo politinė galia,
2 - žydams tai reikštų Mesiją, kuris išvaikytų visus romėnus,
3 - Jėzaus atsakymas Pilotui:,,Tai tu taip sakai." - reiškia, kad jis yra karalius, bet ne taip, kaip
Pilotas tai suvokia. ,,Mano karalystė yra šiame pasaulyje, tačiau ne iš šio pasaulio'. Paskui Jėzus dar sako:" Aš tam esu gimęs ir atėjęs į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą."
Jėzus ateina tam, kad mums kalbėtų apie Tiesą. Pas šv. Jono brolius jūs dažnai girdite apie Tiesą.Ir gal būt jūs esate girdėję, kad klasikinėje filosofijoje tiesa tai yra tai, kai mūsų protas aiškiai suvokia tikrovę. O Evangelijoje TIESA tai yra kas kita, TAI YRA PALAIPSNIUI IŠAIŠKĖJANTIS DIEVO PLANAS. Dievo Tiesa - tai Jo palaipsnis atsiskleidimas žmonėms, tai yra dinamiška, gyvybinga Tiesa. Ir kai Biblijoje kalbama apie Tiesos atskleidimą, būtent Jėzus ir yra tas visiškas Tiesos apreiškimas - Jis yra tarsi šviesa. Ir tuomet mes išvystame tą Tiesą apie Dievą, kuris myli žmones. Vienas didis teologas pasakė, kad visos šv. Jono Evangelijos reziume - "Tas, kuris mane mato, mato Tėvą." Jėzus ateina apreikšti tą Tiesą, kad jis yra savo Tėvo Sūnus.
Jūs žinote kokie yra maži vaikai. Ir kai mažas vaikas žaidžia su kitais vaikais, ir šalia yra vyresnių, kurie turi tarkim kompiuterį, ar giriasi dar kuo nors. Ir ką tada mažutėliai daro? Mažo vaiko atsakymas į tai yra:" O aš turiu tėtį ir mano tėtis labai stiprus." Kuo mes tampame vyresni, tuo daugiau dalykų prikaupiam, o kai esam maži vaikai - mes turim tik tėtį ir mamą, kuriais galim didžiuotis. Kai mūsų klausia:" Kas tu?",- mes sakome:": Čia mano tėtis." Būtent taip elgiasi ir Jėzus. Todėl kai Jėzaus klausiama, kas yra tiesa, jis atsako, kad Tiesa yra tai, kad aš esu savo Tėvo Sūnus. Kai Jėzaus klausiama kas jis toks, tai yra klausiama jo kilmės.
Jūs žinote, kad Kristaus kančios istorija prasideda nuo sakinio:" Reikia, kad pasaulis žinotų, kad aš myliu savo Tėvą." Tai yra apreiškimas to santykio, kuris sieja Jėzų ir jo Tėvą. Žinoma, toje kryžiaus istorijoje yra kančios, yra kraujo - to yra ir mūsų gyvenimuose, tačiau dar kartą priminsiu, kad yra du galimi būdai, kaip į tai mes žiūrime. Ir Jėzaus gyvenime ir mūsų gyvenimuose turi būti apreikšta Tiesa, jog Jėzus yra Tėvo Sūnus. Ir tai yra įdomi Tiesa, nes ir aš esu Tėvo sūnus. Jėzus per visą savo gyvenimą nieko kito nedaro, kaip tik save vis daugiau atskleidžia. Būtent todėl jisai moko, kartoja, apreiškia, duoda tam tikrą doktriną, jis parodo savo šlovę, savo švytėjimą. Ypatingai šv. Jono Evangelijoje yra apreiškiama tai, ką Jėzus atėjo padaryti. Ir Jėzus toliau tęsia: "Kas tik brangina Tiesą, klauso mano balso." Ir dar sako, kad tos avys, kurios manęs klauso, - jos eina paskui mane. Jėzus čia labai aiškia pasako, kad tos avys išeis kartu su juo.
Ir kalbėdamasis su Pilotu Jėzus sako:" Tas, kuris myli Tiesą, klauso mano balso." Nes kaip tik tuomet Jėzus jau yra pakeliui į kitą pasaulį su tais, kurie klauso jo balso. Klausimas yra ne tai, kur eina avys, bet ar jos klauso jo balso. Ir tas klausimas nuolat atsikartoja:" Ar mes klausomės Jėzaus balso?" Ir Bažnyčios egzistavimas yra pagrįstas tuo, ar ji klauso Jėzaus balso. Jėzus ateina, kad apreikštų savo Tėvą ir dėl to jis suteikia savo Žodį avims. Jisai sako, kad aš pažįstu savo avis ir jos mane pažįsta. O paskui jisai sako:" Taip kaip Tėvas mane pažįsta ir aš pažįstu Tėvą." Taigi, kai mes klausomės Jėzaus balso, mes įeinam į tą santykį, kuris sieja Jėzų ir Tėvą. Jėzaus žodžio tikslas yra ne mus ko nors išmokyti, kad mums padėtų suprasti ką mes norim suprasti, bet kad mus įvesdintų į santykį. Tiesa yra santykio Tiesa, tai yra gera, tuomet mes gerai jaučiamės. Mes gerai jaučiamės, nes Tiesa yra ne tik mūsų galvoj, bet tikroji Tiesa - tai būti santykyje su Tėvu. Kai mums kyla klausimų ieškant tos tiesos, didesnė Tiesa yra tas santykis su Tėvu. Ir todėl žmonės su negalia arba maži vaikai žymiai geriau tą Tiesą supranta.
Ir tą akimirką įvyks kažkas svarbaus. O tai, kad Pilotas atiduoda Jėzų kariams, ir jeigu mes atkreiptume dėmesį, tai įvyksta būtent per tos istorijos patį vidurį. Ir kaip gi elgiasi kareiviai? Jie aprengia Jėzų purpuriniu audiniu, kuris yra imperatoriaus reliktas, uždeda jam erškėčių vainiką ir pasveikina jį žodžiais:" Sveikas žydų karaliau." Vėlgi yra du būdai, kuriais mes galime skaityti šią Evangeliją. Nors kareiviai ir tyčiojasi, bet Šventoji Dvasia mums parodo, kad žmonės patys to nesuvokdami, paskelbia Jėzų karaliumi. Šv. Jonas per daug nepasakoja apie tą siaubą, kurį patyrė Jėzus. Jį domina tai, kad visame šiame siaube yra neįtikėtinai didis apreiškimas, būtent tai, kad Jėzus yra mūsų karalius. Tai yra pirmas kartas, kai Jėzus įžengia pas savo tautą kaip karalius. Iki tos akimirkos Jėzus atsisakydavo vadinamas karaliumi. Vienintelis momentas, kai Jėzus neatsisako būti vadinamas karaliumi yra tuomet, kai kareiviai jam uždeda erškėčių vainiką ir jį muša. Ir Jėzus tuomet sako:" Reikia, kad pasaulis žinotų, kad aš myliu Tėvą." JĖZUS SAVO KARALYSTĘ GRINDŽIA PAKLUSNUMU TĖVUI. Ir tuomet, kai žmonės manosi jį išjuokią ir net iš tikrųjų kai žmonės jį išjuokia, - jis tuomet rodo, kaip labai jis myli savo Tėvą. Jis paklūsta savo Tėvui ir per šį paklusnumą jis tampa karaliumi. Paskui ta skraistė nuo Jėzaus nuimama. O kitoje Evangelijoje Jėzus stoja prieš teismą be erškėčių vainiko ir skraistės. Šv. Jonas šiuos dalykus pasakoja kitaip, o būtent , kad Jėzus ateina savo tautos akivaizdon turėdamas visus karaliaus atpažįstamus ženklus.
Ir būtent tuomet Pilotas sako:" Štai Žmogus." Ir šiame Žmoguje yra Tiesos apreiškimas. Taigi tai nėra filosofinis klausimas, kad Jėzus yra tobulas žmogus, o kad būtent šiame kūne, šiame žmoguje yra Tiesos apreiškimas. Kai yra sakoma:" Štai žmogus",- tai reiškia, kad niekur kitur mes negalime išvysti Tiesos, ir lygiai taip pat, kai kalbame apie mus. Dievo Tiesa apsireikš mūsų gyvenimuose tokiuose, kokie jie yra, ne tokiame mano gyvenime, kokiame aš norėčiau, kad jis būtų. Dažnai mes išgyvename tokią dramą, nes manome, kad Dievas yra labai toli, kad toks žmogus kaip aš negali būti vieta Dievui apsireikšti, pernelyg gerai pažįstu savo nuodėmę ir netgi jei ją ir pamirščiau, tai būtinai atsiras žmogus, kuris man ją primins. Tuo tarpu Evangelijoje sakoma:" Štai Žmogus." Ir šiame žmoguje yra Dievo apsireiškimas, šiame žmoguje yra Jėzaus karališkumo apsireiškimas.
Pilotas jo klausia:" Iš kur tu?" - o iš tikrųjų jis yra iš Tėvo. Ir po to yra parašyta, kad įvyksta Jėzaus nuteisimas. Tačiau, jeigu mes gerai įsiskaitome į tą ištrauką, jokio nuteisimo mes neišgirstame, tačiau įvyksta kažkas ypatingo: vidurdienis, tai yra valanda, kai atnašaujama auka, tai yra valanda, kai yra daugiausia šviesos. Ir tekstas graikų kalba yra šiek tiek ypatingas. Jame sakoma, kad Pilotas pasiūlė Jėzui atsisėsti teisme - taigi tas, kuris atsisėda į teisėjo kėdę yra Jėzus. Toje kėdėje turėtų sėdėti Pilotas, tačiau jis pasodina Jėzų į savo vietą. Susidaro įspūdis, kad tai yra Jėzaus teismas, tačiau tą teismą įvykdys pats Jėzus. Pilotas nepasmerkia, nenuteisia Jėzaus, tačiau jis jį pristato, sakydamas:" Štai jūsų karalius." O Jėzus tuo tarpu sėdi Piloto soste, kuris yra imperatoriaus atstovo. Romoje yra imperatorius, o čia yra jo vietininkas. Tą akimirką įvyksta nuteisimas, nes Pilotas paklausia aukštųjų kunigų :" Ar aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių?" Ir čia išlieka tos dvi skaitymo plotmės - žmogiškoje plotmėje yra tarsi labai daug ironijos - Pilotas tarsi sako:" Žiūrėkit, negi aš šitą turiu nukryžiuoti, tik pažiūrėkit į jį..." Tačiau Jėzus prieš tai Pilotui buvo pasakęs, kad tu man neturėtum jokios galios, jeigu tau jos nebūtų duota iš aukštybių. Pilotas įsivaizduoja esąs padėties šeimininkas, tačiau iš tikrųjų per jį veikia Dievas. Ir kai jisai paklausia žydų, ar aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių, - jis užduoda tikrą klausimą. Žydų atsakymas ir bus nuteisimas, nes jie nusprendžia, kai jie šaukia:" Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus..." Graikų kalboje tai skamba:" Pasiimk jį" ta prasme, kad mes nenorime jo matyti, pasiųsk jį kuo toliau.
Taigi teisėjas čia yra Jėzus, o žmonės patys save pasmerkia nuteisdami Jėzų. Taigi mes dalyvaujame tokiame teismo procese, kuriame patys žmonės save nuteisia, priklausomai nuo to, ar jie priima, ar atmeta Jėzų. Taigi Jėzus yra karalius, o kryžius - apreiškimo Tiesa. Tiesa, tai tas palaipsnis apreiškimas, kuris visiškai aiškus tampa tuomet, kai Jėzus prikalamas ant kryžiaus. Penktadienį mes išgirsime šį pasakojimą, kaip Jėzus yra iškeliamas ant kryžiaus. Tai yra labai svarbu mūsų šiandieniniame pasaulyje, nes jeigu mes atkreiptume dėmesį, tai suprastume, kad Jėzus yra tarsi sutraiškomas, kad Bažnyčia yra baisiausiai pažeminta - mes žinome apie pedofilijos skandalus, visas tas šiuolaikines teorijas, kurios pajuokia Bažnyčią ir šiuolaikinis pasaulis mums sako:" Tai šitas yra jūsų karalius?" Ir nejučia mums gali kilti klausimas:" Ar aš iš tikrųjų pasirinkau šitą karalių?" Mes turime prisiminti, kad šiuo metu vyksta teismas. Tas karalius švelniai tariant yra keistos išvaizdos, tačiau iš tikrųjų jis yra mūsų karalius. Ir šią Didžiąją savaitę mes galime didžiuotis, galėdami sekti paskui mūsų karalių ir mes jo prašysime, kad jis mums padėtų nepabėgti anksčiau iš šio kelio.
Ir čia norėčiau pacituoti vieną poetą, kurį labai mėgstu tai Šarlį Pegi. Jis yra parašęs vieną pjesę, kuri vadinasi " Žana d Ark". Čia yra ta vieta, kurioje ji yra įkalinta ir žino, kad po valandos bus sudeginta. Ir ji kalbasi su Jėzumi. Ji sako Jėzui:" Klausyk, Jėzau, po valandos bus labai karšta ir visai įmanoma, kad aš pradėsiu kalbėti nesąmones, nes man taip skaudės, kad aš pradėsiu šnekėt bet ką. Tai todėl dabar paklausyk, ką aš tau dabar pasakysiu, nes tai yra svarbu - aš noriu sekti Tavimi, žinau, kad Tu manęs neapgavai, aš noriu Tau paklusti ir vykdyti Tavo valią."
Taigi, jei kančios metu mes norėsime pabėgti, tai jau dabar mes galime pasakyti:" Jėzau, aš noriu sekti Tavimi, noriu vykdyti Tavo valią, klausyk manęs dabar, Viešpatie,"- ir JĖZUS PRISIMINS TUOS ŽODŽIUS, KURIUOS PASAKYSIME DABAR.
III dalis
Mt 26,14 -25
" Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskariotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė:" Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?" Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų. Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė:" Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?" Jis atsakė:" Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ' Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais." Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą. Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. Pradėjus valgyti, jis tarė:" Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos." Jie labai nuliūdo ir ėmė kits kito klausinėti:" Nejaugi aš, Viešpatie?" Jis atsakė:" Mane išduos dažantis kartu su manimi duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti." Jo išdavėjas Judas paklausė:" Nejaugi aš, rabi?" Jis atsakė:" Tu tai sakai..."
Dievo Žodis mums padeda išgyventi šią savaitę ir pasiruošti Velykoms. Ir šis Dievo Žodis mus moko pereiti per blogio patirtį ir nepasimesti. Jūs turbūt prisimenate Tesėjo istoriją, kai jis atsiduria Minetauro labirinte. Visi manė, kad jis nesugebės išgyventi tame labirinte, kur gyveno pabaisa. Tačiau, kadangi Ariadnė mylėjo Tesėją, ji įdavė jam į rankas siūlų kamuolį, ir Tesėjas žinojo, kad kai jis prieis siūlo galą, sutiks Ariadnę. Ir štai mes per šią savaitę pereisime tą blogio patirtį kartu su Jėzumi ir mūsų Ariadnės siūlas bus Dievo Žodis. Mes įsiklausysime į Dievo Žodį tam, kad išgyventume šią savaitę nebijodami, su tais pačiais jausmais, kurie yra Jėzaus širdyje. Kai mes klausomės Jėzaus Žodžio, mes girdime Tėvo balsą, kuris mums sako:" Ateik, ateik... Ir mes tuomet žinom, kad neesam pasimetę. Šiandien skaitydamas Evangeliją, noriu su jumis pasižiūrėti į tris dalykus:
1 - kad kai mes nutolstame nuo Dievo Žodžio, mes imame gyventi mele
2 - kad melas visuomet gimdo smurtą,
3 - tam, kad mes galėtume išeiti ir atsikratyti to smurto, mes turime Bažnyčią, tą vietą, kur mes vėl atrandame Dievo Žodį.
Šiandien Evangelijos ištraukoje skaitome apie Judo išdavystę. Ir mes žinome, kad Evangelijoje apaštalai visuomet yra įvardijami, kaip Dvylika. Tuo stengiamasi parodyti, kad jie negali būti atskirai vienas nuo kito. Visi dvylika yra išgirdę Jėzaus kvietimą, Jėzus jiems suteikė savo Žodį ir lygiai taip pat savo ruožtu jie jam davė žodį. Visa Evangelija yra pasakojimas apie žodžio mainus. Būtent per žodį kiekvienas duoda savo gyvenimą kitam ir to Jėzus nori išmokyti savo mokinius. Jums turbūt yra tekę girdėti apie šv. Tomą Morą. Jis buvo raginamas išgelbėti savo gyvybę, ištariant žodžius, kurie prieštaravo jo sąžinei. Ir jis tuomet atsakė:" Mano tariami žodžiai yra mano esybė, kurią aš laikau savo pirštuose ir kai aš išskleidžiu savo rankas, aš leidžiu savo esybei išsprūsti." Jėzus savo rankų neišskleidžia, ir jis neduoda savo esybei išsprūsti. Jis priėmė savo esybę iš Tėvo, ją laiko savo rankose ir ją jam vėl atiduoda.
Lygiai taip pat Jėzus elgiasi su savo mokiniais. Per savo Žodį Jis jiems atsiduoda ir juos moko daryti taip pat. Jėzus tiesiog nori juos įvesti į tą dialogą, kuris vyrauja Švč. Trejybėje. Šiandien mes skaitinyje matome Judą, kuris nutolsta, nebeklauso Dievo Žodžio, nes tas Žodis neatitinka Judo troškimo, jo įsivaizdavimo, Judas yra tiesiog įsiutęs ant Jėzaus ir apaštalų. Todėl jis eina pas vyresniuosius kunigus ir ten prasideda jau kitokie žodžių mainai - melo žodžių mainai. Judas sako:" Ką jūs man duosite, jei aš jums jį išduosiu?" Mes aiškiai matome, kad tarp vyresniųjų kunigų ir Judo vyksta tam tikri mainai. Tačiau čia yra išmainoma vieno žmogaus gyvybė į pinigus. Ir tai yra ypatingai baisaus melo dialogas, nes savo rankose jie laiko ne savo gyvybę ir ne save atiduoda, jų rankos jau seniai buvo išskleistos, todėl jie gali atiduoti tik kito gyvybę už pinigus. Šis dialogas yra melo dialogas, nes žmonės, kurie tą dialogą palaiko, suteikia sau galią ir poziciją, kuri iš tikrųjų jiems nepriklauso. Tikrąją poziciją mūsų gyvenime suteikia mums Dievo Žodis. Tai ne gera vietelė krikščioniškoje bendruomenėje, kur kiekvienas yra savo vietoje, tačiau tik Jėzaus Žodis suteikia man galimybę būti pačiu savimi, nes aš sutinku priimti savo gyvybę, gyvenimą iš Jėzaus ir aš taip pat sutinku ją atiduoti savo ruožtu. Ir kai tik mes nutolstame nuo Dievo Žodžio, mes nutolstame nuo Tiesos apie mūsų būtį ir Tiesos apie mūsų savęs atidavimą. Ir taip mes įbrendame į nuodėmę, pradedame sakyti žodžius, kurie nieko nereiškia - tai yra painūs žodžiai ir galiausiai melo žodžiai. Tad kai mes nutolstame nuo Dievo Žodžio, mes pradedame palaikyti dialogus, kurie iš tikrųjų nėra tikri.
Antras dalykas, kurį mes galime matyti šioje Evangelijos ištraukoje, tai yra tai, kad melas gimdo smurtą. Filosofė Hana Arent tai labai aiškiai parodė savo knygoje, kuri vadinasi" Nuo melo iki smurto." Tam, kad melas gyvuotų, jam reikalingas smurtas, nes realybėje melas neranda sau jokio ramsčio. Vyresnieji kunigai ir Judas yra mele, nes iš tikrųjų jie prisiskiria sau vietą ir poziciją, kuri jiems nepriklauso. Ir tam, kad išsaugotų tą jiems nepriklausančią padėtį, vietą, jie sukuria tam tikrą prievartos - smurto sistemą ir jų auka tampa Jėzus. Ir kaskart, kai mes nutolstame nuo Tiesos Žodžio, mes įsteigiame, sukuriame tam tikrą smurto sistemą tam, kad pasaulis atitiktų mūsų melą. Ir šį smurtą mes visų pirma nukreipiame prieš save. Mes tarsi mieliau save priimame iš savęs pačių, negu kad priimtume iš meilės Dievo Žodžio.
Bet tai yra taip pat smurtas, kurį mes nukreipsime į mus supančius tam, kad tas mūsų netikras saugumas, neatsidurtų pavojuje. Hitleris melavo ir tai pagimdė smurtą. Lygiai taip pat melavo ir Stalinas, kuris sakė, kad gyvenimas su draugais yra žymiai linksmesnis, smagesnis ir mes žinome kuo tai baigėsi, kokia kaina reikėjo sumokėti už šitą melą. Ir šiuolaikiniame pasaulyje melas toliau tęsiasi, kaip pvz., genderizmo teorija. Mes elgiamės tokiu ypatingai prievartiniu būdu su neturtingomis šalimis, darydami spaudimą, kad jie savo šalyse skleistų šios teorijos propagandą, kitokiu atveju jiems grasinama nustoti juos finansuoti. Ir tai yra baisus išpuikusio žmogaus melas, kuris nori iš naujo sukurti žmogų. Ir tai yra baisus smurtas tų ir taip jau pakankamai vargo ir išbandymų patiriančių šalių atžvilgiu.
Bet mes taip pat turime būti ir drąsūs tam, kad galėtume matyti tą melą ir smurtą, kuris gyvuoja ir tvyro Bažnyčioje, mūsų pačių bendruomenėse. Tas melas gali kilti iš tokio fariziejiško sustabarėjimo, kaip pvz., kunigai priskiria sau svarbiausią vietą, ugdydami kaltės jausmą tikinčiuosiuose ir manydami, kad tikintieji čia yra dėl jų. Lygiai taip pat melas gali kilti iš to, kad aš manausi toliau pažengęs tikėjime ir tuomet tą mažiau pažengusį aš bandau sutrypti, o gal būt tas žmogus dar tik bando stotis, ką tik suklupęs. Ir mes galim matyti, kad toks melas mus gali nuvesti į labai didelį smurtą. Ir šis smurtas, kurį mes galime justi Bažnyčiose, jis gali iš pamatų sujudinti mažutėlių tikėjimą. Mes galime meluoti, galime pasitelkti Evangeliją, kad galėtume pateisinti savo nežmonišką elgesį - elgesį, kuris neatitinka nei teisingumo, nei artimo meilės, kai negerbiamas asmuo ir ypatingai pats silpniausias. Taigi šią savaitę nepakanka pasakyti, kad Judas buvo labai blogas, reikia pasižiūrėti ir į save. Kai mes nutolstame nuo Tiesos Žodžio, mes pradedame gyventi mele, kuris pagimdo smurtą. Ir yra toks praktiškas ženklas, kuris mums gali būti kaip signalas - tai toks klausimas:" Ar aš gerbiu žmones? Ar aš pats save gerbiu?"
Aštuntajame dešimtmetyje Niujorko žurnale "Taims magazin" buvo vienas interviu su rusų disidentu Solženycinu. Kai žurnalistas jo paklausė:" Kaip jūsų šalies jaunimas galėtų jums padėti?",- Solženycino atsakymas buvo:" Ne politiniais veiksmais ir ne protesto akcijomis, tačiau atmetant melą kur tik su juo yra susiduriama." Taigi jei mus verčia kur nors pasisakyti, ar pasirašyti, paploti - visų pirma mes turime atmesti melą mūsų pačių gyvenimuose, ir nėra čia nė vieno geresnio ar blogesnio - mums visiems reikia tai daryti savo gyvenime.
Ir trečias dalykas, kuris mums galėtų grąžinti viltį yra tai, kad mes galime sugrįžti prie tų dvylikos apaštalų. Judas nutolo, pasitraukė nuo jų, tačiau mes, kartu su Bažnyčia galime sugrįžti į tą Dvylikos grupę, nes tik drauge mes galime išgirsti Tiesos Žodį, ir mes taip pat galime prisiminti ir savo pačių žodžius tam, kad mes galėtume priimti Žodį ir tuo pačiu jį atiduoti. Bažnyčia yra ta vieta, kurioje mes priimame Dievo Žodį visi drauge. Bažnyčia taip pat yra ta vieta, kurioje Žodis mums apreiškia visą tą smurtą, kurio yra mūsų širdyje. Būtent todėl kai mes atsiverčiame kartais su nuostaba po kiek laiko suprantame, kad Bažnyčioje gyvenimas nėra toks lengvas. Bet mes taip pat suvokiame ir tai, kad Bažnyčia yra ta vieta, kur Jėzus mums teikia savo atleidimą, kalbėdamas mums ir duodamas savo Žodį. Tas Dievo žodis yra gaunamas ir su mūsų žmogišku Žodžiu. Mes vienas kitam neduodam Dievo Žodžio tik tada, kai skaitom Bibliją.
Afrikoje mes turėjome vieną brolį, kuriam labai patiko skaityti katalikų tikėjimo apibrėžimus lotynų kalba. Ir jis lankydavosi kalėjimuose ir skaitydavo tuos apibrėžimus lotyniškai - labai įdomu, ar ne? Bet gal būt mes galime perduoti Dievo Žodį vienas kitam kitu būdu: kokiu nors paprastu gestu arba šypsena, dėmesiu arba apkabinimu. Tai ir yra tradicija, kai mes perduodame tą Žodį gyvenimu, į kurį yra įsiklausoma. Jėzus smurtą įveikia, suteikdamas atleidimą, o ne gimdydamas dar didesnį smurtą. Ir šią savaitę Jėzus nori padaryti tikrą tvarką mūsų širdyse - išpažinties keliu, kai mes gauname atleidimą, tačiau tai neturėtų jokios prasmės, jeigu tas išgirstas atleidimo žodis netaptų mūsų atleidimo žodžiu kitiems. Visų pirma prašant atleidimo.
Popiežius Pranciškus sako, kad yra žodis, kurį gyvenant keliese reikia labai dažnai sakyti - tai yra žodis " Atleisk, atsiprašau." Gal būt aš net buvau teisus, gal būt aš netgi buvau tas, kuris sakiau tiesą, bet visiškai neteisingai kitą pažeminau, gal būt tam žmogui aš nesuteikiau galimybės išsaugoti savo orumo ir išeiti iš tos situacijos pakelta galva ir tokiu būdu aš elgiausi smurtiškai, jo negerbdamas. Mes neturime bijoti dalykus įvardinti ir jeigu mūsų elgesyje yra smurto, tai vadinasi yra. Mes turime tuos žodžius išsakyti - prancūziškai išspjauti. Tie, kurie iš jūsų čia yra vyresnio amžiaus, turėtumėte prisiminti ankstesnį krikštynų ritualą, apeigas, kada mažiems kūdikiams į burną buvo įdedama druskos,- kūdikiai labai susiraukdavo ir iš karto išspjaudavo tą druską. Taigi kaskart, kai mes išpažįstame savo nuodėmes, mes jas tarsi išspjauname į išorę. Tik aišku tą daryti reikia tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku. Šioje Bažnyčioje esu išgyvenęs tokį įdomų nuotykį. Vieną vakarą grįžau labai vėlai, jau buvo tamsu, įėjau į Bažnyčią, atsiklaupiau ir pradėjau garsiai peržvelginėti savo sąžinę. Ir už savęs išgirdau krenkštelėjimą. Tad būkit dėmesingi ir darykit tai, kur klausoma išpažinčių. Tačiau demonas iš karto bėga šalin, kai mes tik išpažįstam nuodėmę. Ir kai bendruomenėje mes einam atsiprašyti brolio ar sesers, tuomet įvyksta Kristaus pergalė, ir kai aš paprašau atleidimo Kristaus, kai aš atsiprašau brolio, tuomet aš esu pajėgus atleisti kitiems. Manau, kad yra tokia seka.
Tai tas priimtas Dievo atleidimas, kai aš išpažįstu savo kaltę, paprašau atleidimo brolio ar sesers, kuriam aš pristigau pagarbos, nes kartais savo brolius ir seseris tai mylim, bet gerbiam ne per daug ir trečiasis dalykas - tai tas atleidimas, kurį aš jau kitiems suteikiu. Tiktai tuomet, jeigu mes tai taikysime savo gyvenime, Didžioji savaitė nebus vien tik folklorinė šventė - tuomet mes turėsime tą patirtį, kad Jėzaus kančia ir prisikėlimas buvo išgyventa manyje ir mano bendruomenėje. Aš tuomet patiriu, kad Dievo Žodis veikia ir šiandien atnaujindamas Bažnyčią savo atleidimu. Jeigu mes tik manome, kad tai yra labai gražu, tačiau neįmanoma, - vadinasi mes nepriimame Dievo Žodžio. Greitai mes priimsim Eucharistiją ir Eucharistija visuomet yra tas liudijimas apie Dievo savęs dovanojimo gailestingumo logiką. Ir ruošdamiesi priimti Eucharistiją, prašykime Jėzaus, kad jis mums padėtų priimti Jo Žodį ir taip pat dalintis tarpusavyje tuo atleidimo Žodžiu.
Paskaita Didįjį Šeštadienį
Pijus XII sugrąžino šv. Velykų šventę. Šv. Velykos anksčiau buvo švenčiamos šeštadienio ryte. Po Jėzaus prisikėlimo apaštalai viską radikaliai pakeitė - šventė prasidėjo šeštadienį. Dėl praktinių priežasčių, nežinant ką daryti šeštadienį,- tai mes tvarkomės, tai tylos diena, tai susikaupimo diena, kai Jėzus padedamas į kapą. Taigi penktadienis, šeštadienis ir sekmadienio rytas - tada Jėzus prisikelia.
Šį Didįjį Šeštadienį Jėzus nužengė į pragarus tam, kad išlaisvintų teisiuosius, kurie laukė tos akimirkos. Kristus nužengė ten, kur niekas kitas negalėjo įžengti. Iš Kryžiaus varvantis kraujas Golgotoje, tarsi nuskaistina Adomo kaukolę. Pirmajame Petro laiške 3sk. 1 eilutėje skaitome:" Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų." ŠIANDIEN JĖZUS PRISIIMA ATSAKOMYBĘ UŽ MANO SIELĄ IR NUŽENGIA TEN, KUR YRA MIRTIS.
Priimkim Jėzų į savo širdis, būkim atidūs Jėzui Kristui, nes Jėzus nužengė į mano širdį ir Jis prisiliečia prie tų vietų mano širdyje, kur nėra gyvenimo ir gyvybės. Toje Didžiojo Šeštadienio tyloje Jėzus atneša savo Gyvenimą. Žvelgiant išoriškai - Jėzus miręs, o tikrovėje Jėzus viską perkeičia iš vidaus. Turime saugoti Jėzų savo širdyje ir leisti jam vykdyti tai, ką Jis nori padaryti mano širdyje. Mes kiekvienas turime savyje tas mirties zonas, o Jėzus dėl to ir ateina - tai yra Jo tikslas. Visa Evangelija yra dėl to, kad Jėzus galėtų nužengti į kiekvieną mano širdies kertelę. Ir šiąnakt mūsų širdis tarsi plyš iš džiaugsmo. MES TURIM TURĖTI TIKĖJIMĄ, KAD GALĖTUME TAI PRIIMTI. Kartais tiek daug esame girdėję apie Prisikėlimą, kad mums čia viskas atrodo labai aišku. O dabar turim visą šią dieną ŽINOTI, kad Jėzus yra nužengęs į mano širdį, reikia permąstyti liturgiją.
Šv. Jono evangelijos 20 sk. 3 eilutėje skaitome:" Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tas kitas mokinys [Jonas] pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą,bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Įtikėjo dėl audinių, kurie buvo likę." Jei akmuo nebūtų buvęs nuritintas, būtų buvę visai baisu. Egzegetai sako, kad Jėzus prasiskverbė per audinį, kiaurai perėjo.
Marijos Magdalietės susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi :" O Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius - vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje - ten kur būta Jėzaus kūno. Jie paklausė ją : "Moterie, ko verki?" Ji atsakė: "Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo." Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. O jis tarė jai: "Moterie, ko verki? Ko ieškai?" Jinai, manydama, jog tai sodininkas,atsakė: "Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur jį padėjai. Aš jį pasiimsiu." Jėzus jai sako: "Marija! "Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai:" Rabuni!" [ Tai reiškia :" Mokytojau."] Jėzus jai tarė:" Nelaikyk manęs. Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems:' Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą." Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs."[Jn 20, 11-18].
Marija stovi prieš kapą sulinkusi, gal net suklupusi ant žemės, verkianti. Ir jei jūs Evangelijoje norite rasti ištraukų apie Mariją Magdalietę, tai turėjote pastebėti, kad ji mėgsta būti suklupusi, nes ten yra Jėzaus kojos. Tai yra labai ryškių emocijų moteris ir ji dažnai verkia. Popiežius Pranciškus sako, kad ašaros yra geriausi akiniai, padedantys išvysti Jėzų. Pamačiusi angelus, ji nenustemba ir nenusigąsta. Jie ją klausia:" Ko verki?" REIKIA JĄ PAŽADINT. Ji sako:" Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo." JI DAR ĮSIKIBUSI Į TĄ JĖZŲ, KURĮ JI PAŽINO ANKSČIAU. Ir ji jaučia, kad kažkas yra už jos, atsigręžia labai liūdėdama, ji mato stovintį vyrą, bet nepažįsta Jėzaus. KAIP ATPAŽINTI JĖZŲ? Petras nepažįsta ir išsigina kenčiančio Jėzaus.
PRISIKĖLIMO KELIAS YRA ATPAŽINTI JĖZŲ KANČIOJE. MARIJA NĖRA TIKĖJIME, O TIK PRISIMINIME APIE TIKĖJIMĄ. Jėzus sako:" Ko verki? Ko ieškai?" Ar manęs ieškai? Nes kol kas Marija dar neieško Viešpaties. Ji kreipiasi į Jėzų, kaip į sodininką, ji yra savo kančioje, ji yra susikoncentravusi į save. Ji po truputį tarsi praregi:" Pasakyk, kur jį padėjai?" Ir tuomet Jėzus pašaukia ją vardu, kad sugrąžintų į tikrovę, ir tik tuomet ji atpažįsta Jėzų. Marija nueina tą kelią nuo vidinės patirties į tikėjimą.
Jėzus ir mus šaukia vardu.
Ar ieškome Jėzaus?
Ar tik būname savo vidinėje mirtyje?
Jėzus sako:" Nelaikyk manęs." Jėzus nori, kad ji jį pažintų tokį, koks jis jai nori apsireikšti. Jis liepia jai eiti ir pasakyti mokiniams, kad jis prisikėlė. Iš pradžių Jėzus Marijai yra niekas, po to sodininkas ir tik po to Dievas žmogus. Galiausiai Marija paleidžia Jėzaus kūną ir eina skelbti, kad matė Jėzų. Ji neša savo liudijimą ir Jėzaus žodžius, ji tampa tikinčiąja, ji tampa pirmąja apaštale ir pereina į Žodžio skelbimą.
Su Jėzaus prisikėlimu mums viskas duodama. Visi Evangelijos pasakojimai apie prisikėlimą rodo, kad visiems tai vyksta palaipsniui ir tai veda į tikrąją tikėjimo patirtį. Marija su tokiu " mano Viešpats" , labai susitapatina. Dievo Žodis mus išveda iš asmeniškumo, kad gyventume tikėjimu. Mūsų tikėjimo patirtis turi būti persmelkta Dievo Žodžiu. Jėzus ateina, kad mus išgelbėtų savo Mirtimi ir Žodžiu. Ir mes galime stebėti tą patį judesį Evangelijoje:
- Jėzus duoda savo Žodį kažkam,
- tas žmogus išgyvena Žodžio patirtį,
- tada jis tą Žodį gali skelbti kitiems.
PRISIKĖLIMAS GALI ĮVYKTI TIK TADA, KAI MES JĮ PERDUODAM KITIEMS. O jei mes prisikėlimą turim tik savyje, tai esam tik įsikibę į Jėzaus kojas. Prisikėlimas mus siunčia pas kitus brolius ir seseris, jis tarsi mus ragina:" Tą, ką tu patyrei, eik ir pasidalink su kitais. " Mano Tėvas yra ir jūsų Tėvas". Mes negalime išgyventi tikro Prisikėlimo, jei juo nesidalijam su kitais. Tik Dievo Žodis mums padeda prisikelti. Marija Jėzaus neatpažįsta, nes jis jau turi kito pavidalo būtį, todėl Jį galima pažinti tik per Žodį. Todėl reikalinga, kad Marija atsitolintų nuo Jėzaus kaip žmogaus fizinio artumo.