šaltinis - www.prisikelimas.lt; http://sasnavosparapija.lt; www.vievioparapija.eu
KUN. ARTŪRAS KAZLAUSKAS. LITURGIJA: PRADEDANTIESIEMS IR ŽINOVAMS
Pats žodis „liturgija“ Bažnyčios tradicijoje yra labai naujas. Graikiškai kalbantys žmonės liturgiją išmanė gerai, bet lotyniškai kalbantieji, arba Vakarų Bažnyčia, liturgijos termino nei žinojo, nei vartojo iki beveik XIX a. Šiandien mes visi nuolat vartojame šį žodį, bet jis Romos Bažnyčiai nėra toks savas kaip Rytų Bažnyčiai. „Leiturgia“ žodis turėjo savo istoriją. Pačioje pradžioje graikai apie liturgiją kalbėjo kaip apie tarnybą, kurią vienas žmogus savanoriškai atlieka kam nors kitam. Vėliau ši tarnyba tapo oficiali, valstybinė. Atlikdamas liturgiją žmogus tarnaudavo visai visuomenei, pavyzdžiui, miesto meras ar karys, ginantis savo kraštą. Visa tai buvo „leiturgia“.
Vėliau 70 seniūnų susirinko ir nusprendė versti Bibliją į graikų kalbą. Taip atsirado graikiškoji Biblija „Septuaginta“. O verčiant reikėjo surasti naujų terminų, kuriais būtų galima išreikšti realybę, kuri iki tol nebuvo žinoma ta kalba. Štai šie seniūnai ir pasiskolino iš graikų kalbos terminą „leiturgia“ ir juo aprašė visa tai, kas vyksta šventykloje.
XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje prasideda vadinamasis „liturgijos judėjimas“. Tai laikas, kai pradėti studijuoti senieji raštai, Biblija originalo kalba, ir staiga atrandama, kad Biblijoje visai kitaip išreiškiamos mintys nei mūsų Vulgatoje, pradėti skaityti Bažnyčios tėvų raštai. Popiežius Pijus X pamatė Bažnyčios liturgijos reformos reikšmę.
Pirmoji labai svarbi reforma įvyko po Pirmojo pasaulinio karo, Pijaus XII pontifikato metu. Reformuojama Didžioji savaitė ir Velykų vigilija. Vėliau jau liturginę reformą įvykdė Vatikano II susirinkimas. Taip „liturgijos“ terminas ateina į mūsų gyvastį ir žodyną. Tai techninis terminas, nusakantis, kas yra krikščionių apeigos. Sakėme, kad liturgija yra vieša tarnyba tautai. Šiandien liturgija reiškia tarnavimą visų gerovei.
Pasakykite man – kas kam tarnauja? Kunigas bendruomenei? Žmogus Dievui? Ne. Pats Dievas tarnauja žmogui ir tai yra liturgijos esmė. Dievas ne tik tampa žmogumi, bet dar ir tarnauja žmonėms. Prisiminkime Paskutinės vakarienės įvykį. Jėzus pakyla nuo stalo, įsipila vandens į praustuvą, nusivelka viršutinius drabužius ir ima mazgoti mokiniams kojas. „Jeigu aš, Viešpats ir mokytojas, numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vienas kitam kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį.“ Evangeliją pagal Joną pakomentuoja, ką Jėzus padarė prie stalo. Duodamas valgyti savo kūną ir kraują, Jis šitokiu būdu mazgoja kojas, tarnauja.
Man visad atrodė, kad žydų tradicijoje kojas mazgoja tik vergai. Pasirodo, ir vergams neleisdavo mazgoti kojų. Kojas visi privalėdavo nusimazgoti patys. Jėzus atliko tai, ko nedarė net vergai. Ir štai krikščionybė, išmoko iš Jėzaus tokių „keistenybių“, kad Dievas į žmogų žiūri ne iš viršaus į apačią, o priešingai – kaip tas, kuris mazgoja kojas – iš apačios į viršų. Jėzus sako, kad pats didžiausias yra tas, kuris sugeba geriausiai patarnauti. Dievas pats tarnaudamas moko mus tarnauti.
Mūsiškė tarnyba yra ne prie altoriaus, o tada, kai uždarome bažnyčios duris. Štai tada prasideda mūsų liturgija. O bažnyčia – tai vieta ir laikas mokytis bei stiprintis. Vatikano II susirinkimo tėvai labai gražiai įvardijo, kas yra liturgija – tai viso krikščioniško gyvenimo centras ir šaltinis. Liturgija nėra vienintelė Bažnyčios veikla, bet iš jos kyla ir į ją sugrįžta.
Kas iš tikrųjų vyksta liturgijoje? Kur jos esencija? Iš kur ji semiasi visos jėgos? Pirmieji krikščionys mums padovanojo keistą šūkį: „pascha nostrum Christus est“. Tai reiškia „mūsų Velykos – tai Kristus“.
Kas yra Velykos? Velykos – tai perėjimas. Velykos nėra prisikėlimas ir juokingiausia, kad visi katalikai man aiškina tą patį – kas šv. Velykos yra Kristaus prisikėlimo šventė. Hebrajiškoje Biblijoje randame apie šventę pesach. Kas tai per šventė? Neaišku, Mozė, kaip ir dera religijos pradininkui, senai šventei suteikė naują prasmę. Jis davė iš Dievo gautas nuostatas, kaip švęsti Velykas, kurias pavadino pascha, perėjimu. Dievas pereina per Egiptą ir išžudo žmonių bei galvijų pirmagimius, bet išsaugojo visus, kurie buvo patepę durų staktas vienmečio avinėlio krauju. Tie, kas valgė avinėlį, liko nepaliesti ir galėjo pradėti perėjimą. Vadinasi, pirmoji pascha yra angelo naikintojo perėjimas, avinėlio valgymas, susijuosus strėnas, apsiavus kojas, paskubomis – pagal Mozės nuostatus. Antroji pascha yra perėjimas per dykumą iš Egipto vergovės į pažado žemės laisvę. Dar kita pascha – perėjimas per raudonąją jūrą sausomis kojomis. Raudonoji jūra krikščionims primena krikštą.
Mozė surašo nuostatus, kurių žydai turi laikytis kasmet švęsdami paschą. Jis nurodo konkrečias taisykles, kaip valgyti paschą. Pabaigos sakinys čia itin svarbus: šią dieną privalote kas metai minėti – ją švęskite amžiais, kartų kartomis kaip iškilmę Viešpaties garbei. Šiame sakinyje naudojamas itin mums svarbus žodis – atminimas. Jėzus prieš 2000 metų lygiai taip pat valgė Velykų vakarienę. Jis ją valgė taip, kaip buvo nurodyta dar Egipte.
Jėzus, valgydamas Velykų vakarienę, senai šventei duoda naują prasmę. Kaip tikras šeimininkas, jis visų akyse laužo duoną ir sako: imkite ir valgykite, tai mano kūnas, kuris duodamas jums. Paskui pavalgo vakarienę ir, kai reikia pakelti laiminimo taurę, pagal žydų tradiciją, jis sako – iš jos gerkite visi, nes tai yra naujosios ir amžinosios sandoros mano kraujo taurė, tai darykite mano atminimui.
Kristus yra vienintelis vyriausiasis ir amžinasis kunigas, ant kryžiaus altoriaus paaukojęs Dievui vieną kartą ir visiems laikams Jam patinkančią auką. Jeigu ankstesnės aukos laikas nuo laiko turėjo būti kartojamos, tai Jėzus vieną kartą visiems laikams paaukoja auką ir užbaigia visas kitas aukas. Krikščionis yra kunigas, ant savo širdies altoriaus aukojantis gyvenimo auką – vienintelę Dievui patinkančią auką.
Krikščionys per Jėzų tampa kunigais. Kas yra kunigas pagal klasikinį apibrėžimą? Tai asmuo, kuris pažįsta Dievą, žino, kur Jis gyvena, ko nori ir kaip su Juo bendrauti. Jis taip pat kitiems pasako, kaip su Juo bendrauti, tarpininkauja, užtaria. Štai kunigo ir krikščionio apibrėžimas.
Jėzus sukūrė priemones, kuriomis stiprina kunigišką tautą, kad ji būtų tuo, kuo turi būti. Mes Vakaruose tai vadiname sakramentais, o Rytuose – slėpiniais, misterijomis. Nepamirškime labai svarbaus dalyko, kad Rytai ir Vakarai yra dvi skirtingos kultūros ir tradicijos, kairysis ir dešinysis Bažnyčios plaučiai.
Viešpats Jėzus vakarą prieš Jį pakabinant ant kryžiaus paliko Eucharistiją, šv. Mišias, savo aukos atminimą, kad galėtų mus mokyti ir stiprinti tiesiog savimi pačiu. Pats žodis „Eucharistija“ reiškia dėkojimą. Krikščionys yra dėkojimo žmonės, bet dėkojimas visada susijęs su Jėzaus asmeniu. Jėzus yra tas, kuris apdovanoja krikščionį ir nelieka nieko kito, kaip tik dėkoti.
Kada tik valgome duoną ir geriame iš taurės, skelbiame Viešpaties mirtį, kol jis ateis. Taigi mūsiškė liturgija yra Jėzaus atminimas. Nepamirškime, kad atminimas – ne psichologine prasme, bet ritualine prasme. Atminimas, kuris padaro seniai vykusį vyksmą dabar esančiuoju.
Liturgija iš tikrųjų yra žaidimas, bet negalime suklysti manydami, kad žaidžia tik vaikai. Žaidimas yra labai rimtas užsiėmimas. Žaidimo negalima sumenkinti iki juokelių. Visi žinome, ko reikia, kad galėtume žaisti – reikia laikytis taisyklių. Jeigu vienas kuris nors vaikas nesilaiko taisyklių, kiti pradeda šaukti: „Ei, tu nežaidi!” Viskas – tu iškrenti, tavęs nėra. Liturgija irgi yra žaidimas, kuris privalo būti atliekamas pagal taisykles, visi turi jas žinoti ir laikytis. Tik šitaip įsitraukiame į vyksmą, į prieš du tūkstančius metų vykusius įvykius, ir jie tampa mano asmeniškai išgyventi ir patirti. Jei neįtrauksime į šį žaidimą, liksime šalia. Žiūrėti žaidimą irgi yra smagu, bet pačiam žaisti visada smagiau. Žaisti – tai persiimti ir tapti kitokiam. Žaidimas leidžia mums trumpam palikti kasdienybę, rutiną, pereiti į buvimą Dievo akivaizdoje.
Pagal VDU Katalikų Teologijos fakulteto dėstytojo kun. Artūro Kazlausko paskaitą, sakytą Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje spalio 5 dieną, parengė Monika Midverytė OFS.
Pats žodis „liturgija“ Bažnyčios tradicijoje yra labai naujas. Graikiškai kalbantys žmonės liturgiją išmanė gerai, bet lotyniškai kalbantieji, arba Vakarų Bažnyčia, liturgijos termino nei žinojo, nei vartojo iki beveik XIX a. Šiandien mes visi nuolat vartojame šį žodį, bet jis Romos Bažnyčiai nėra toks savas kaip Rytų Bažnyčiai. „Leiturgia“ žodis turėjo savo istoriją. Pačioje pradžioje graikai apie liturgiją kalbėjo kaip apie tarnybą, kurią vienas žmogus savanoriškai atlieka kam nors kitam. Vėliau ši tarnyba tapo oficiali, valstybinė. Atlikdamas liturgiją žmogus tarnaudavo visai visuomenei, pavyzdžiui, miesto meras ar karys, ginantis savo kraštą. Visa tai buvo „leiturgia“.
Vėliau 70 seniūnų susirinko ir nusprendė versti Bibliją į graikų kalbą. Taip atsirado graikiškoji Biblija „Septuaginta“. O verčiant reikėjo surasti naujų terminų, kuriais būtų galima išreikšti realybę, kuri iki tol nebuvo žinoma ta kalba. Štai šie seniūnai ir pasiskolino iš graikų kalbos terminą „leiturgia“ ir juo aprašė visa tai, kas vyksta šventykloje.
XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje prasideda vadinamasis „liturgijos judėjimas“. Tai laikas, kai pradėti studijuoti senieji raštai, Biblija originalo kalba, ir staiga atrandama, kad Biblijoje visai kitaip išreiškiamos mintys nei mūsų Vulgatoje, pradėti skaityti Bažnyčios tėvų raštai. Popiežius Pijus X pamatė Bažnyčios liturgijos reformos reikšmę.
Pirmoji labai svarbi reforma įvyko po Pirmojo pasaulinio karo, Pijaus XII pontifikato metu. Reformuojama Didžioji savaitė ir Velykų vigilija. Vėliau jau liturginę reformą įvykdė Vatikano II susirinkimas. Taip „liturgijos“ terminas ateina į mūsų gyvastį ir žodyną. Tai techninis terminas, nusakantis, kas yra krikščionių apeigos. Sakėme, kad liturgija yra vieša tarnyba tautai. Šiandien liturgija reiškia tarnavimą visų gerovei.
Pasakykite man – kas kam tarnauja? Kunigas bendruomenei? Žmogus Dievui? Ne. Pats Dievas tarnauja žmogui ir tai yra liturgijos esmė. Dievas ne tik tampa žmogumi, bet dar ir tarnauja žmonėms. Prisiminkime Paskutinės vakarienės įvykį. Jėzus pakyla nuo stalo, įsipila vandens į praustuvą, nusivelka viršutinius drabužius ir ima mazgoti mokiniams kojas. „Jeigu aš, Viešpats ir mokytojas, numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vienas kitam kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį.“ Evangeliją pagal Joną pakomentuoja, ką Jėzus padarė prie stalo. Duodamas valgyti savo kūną ir kraują, Jis šitokiu būdu mazgoja kojas, tarnauja.
Man visad atrodė, kad žydų tradicijoje kojas mazgoja tik vergai. Pasirodo, ir vergams neleisdavo mazgoti kojų. Kojas visi privalėdavo nusimazgoti patys. Jėzus atliko tai, ko nedarė net vergai. Ir štai krikščionybė, išmoko iš Jėzaus tokių „keistenybių“, kad Dievas į žmogų žiūri ne iš viršaus į apačią, o priešingai – kaip tas, kuris mazgoja kojas – iš apačios į viršų. Jėzus sako, kad pats didžiausias yra tas, kuris sugeba geriausiai patarnauti. Dievas pats tarnaudamas moko mus tarnauti.
Mūsiškė tarnyba yra ne prie altoriaus, o tada, kai uždarome bažnyčios duris. Štai tada prasideda mūsų liturgija. O bažnyčia – tai vieta ir laikas mokytis bei stiprintis. Vatikano II susirinkimo tėvai labai gražiai įvardijo, kas yra liturgija – tai viso krikščioniško gyvenimo centras ir šaltinis. Liturgija nėra vienintelė Bažnyčios veikla, bet iš jos kyla ir į ją sugrįžta.
Kas iš tikrųjų vyksta liturgijoje? Kur jos esencija? Iš kur ji semiasi visos jėgos? Pirmieji krikščionys mums padovanojo keistą šūkį: „pascha nostrum Christus est“. Tai reiškia „mūsų Velykos – tai Kristus“.
Kas yra Velykos? Velykos – tai perėjimas. Velykos nėra prisikėlimas ir juokingiausia, kad visi katalikai man aiškina tą patį – kas šv. Velykos yra Kristaus prisikėlimo šventė. Hebrajiškoje Biblijoje randame apie šventę pesach. Kas tai per šventė? Neaišku, Mozė, kaip ir dera religijos pradininkui, senai šventei suteikė naują prasmę. Jis davė iš Dievo gautas nuostatas, kaip švęsti Velykas, kurias pavadino pascha, perėjimu. Dievas pereina per Egiptą ir išžudo žmonių bei galvijų pirmagimius, bet išsaugojo visus, kurie buvo patepę durų staktas vienmečio avinėlio krauju. Tie, kas valgė avinėlį, liko nepaliesti ir galėjo pradėti perėjimą. Vadinasi, pirmoji pascha yra angelo naikintojo perėjimas, avinėlio valgymas, susijuosus strėnas, apsiavus kojas, paskubomis – pagal Mozės nuostatus. Antroji pascha yra perėjimas per dykumą iš Egipto vergovės į pažado žemės laisvę. Dar kita pascha – perėjimas per raudonąją jūrą sausomis kojomis. Raudonoji jūra krikščionims primena krikštą.
Mozė surašo nuostatus, kurių žydai turi laikytis kasmet švęsdami paschą. Jis nurodo konkrečias taisykles, kaip valgyti paschą. Pabaigos sakinys čia itin svarbus: šią dieną privalote kas metai minėti – ją švęskite amžiais, kartų kartomis kaip iškilmę Viešpaties garbei. Šiame sakinyje naudojamas itin mums svarbus žodis – atminimas. Jėzus prieš 2000 metų lygiai taip pat valgė Velykų vakarienę. Jis ją valgė taip, kaip buvo nurodyta dar Egipte.
Jėzus, valgydamas Velykų vakarienę, senai šventei duoda naują prasmę. Kaip tikras šeimininkas, jis visų akyse laužo duoną ir sako: imkite ir valgykite, tai mano kūnas, kuris duodamas jums. Paskui pavalgo vakarienę ir, kai reikia pakelti laiminimo taurę, pagal žydų tradiciją, jis sako – iš jos gerkite visi, nes tai yra naujosios ir amžinosios sandoros mano kraujo taurė, tai darykite mano atminimui.
Kristus yra vienintelis vyriausiasis ir amžinasis kunigas, ant kryžiaus altoriaus paaukojęs Dievui vieną kartą ir visiems laikams Jam patinkančią auką. Jeigu ankstesnės aukos laikas nuo laiko turėjo būti kartojamos, tai Jėzus vieną kartą visiems laikams paaukoja auką ir užbaigia visas kitas aukas. Krikščionis yra kunigas, ant savo širdies altoriaus aukojantis gyvenimo auką – vienintelę Dievui patinkančią auką.
Krikščionys per Jėzų tampa kunigais. Kas yra kunigas pagal klasikinį apibrėžimą? Tai asmuo, kuris pažįsta Dievą, žino, kur Jis gyvena, ko nori ir kaip su Juo bendrauti. Jis taip pat kitiems pasako, kaip su Juo bendrauti, tarpininkauja, užtaria. Štai kunigo ir krikščionio apibrėžimas.
Jėzus sukūrė priemones, kuriomis stiprina kunigišką tautą, kad ji būtų tuo, kuo turi būti. Mes Vakaruose tai vadiname sakramentais, o Rytuose – slėpiniais, misterijomis. Nepamirškime labai svarbaus dalyko, kad Rytai ir Vakarai yra dvi skirtingos kultūros ir tradicijos, kairysis ir dešinysis Bažnyčios plaučiai.
Viešpats Jėzus vakarą prieš Jį pakabinant ant kryžiaus paliko Eucharistiją, šv. Mišias, savo aukos atminimą, kad galėtų mus mokyti ir stiprinti tiesiog savimi pačiu. Pats žodis „Eucharistija“ reiškia dėkojimą. Krikščionys yra dėkojimo žmonės, bet dėkojimas visada susijęs su Jėzaus asmeniu. Jėzus yra tas, kuris apdovanoja krikščionį ir nelieka nieko kito, kaip tik dėkoti.
Kada tik valgome duoną ir geriame iš taurės, skelbiame Viešpaties mirtį, kol jis ateis. Taigi mūsiškė liturgija yra Jėzaus atminimas. Nepamirškime, kad atminimas – ne psichologine prasme, bet ritualine prasme. Atminimas, kuris padaro seniai vykusį vyksmą dabar esančiuoju.
Liturgija iš tikrųjų yra žaidimas, bet negalime suklysti manydami, kad žaidžia tik vaikai. Žaidimas yra labai rimtas užsiėmimas. Žaidimo negalima sumenkinti iki juokelių. Visi žinome, ko reikia, kad galėtume žaisti – reikia laikytis taisyklių. Jeigu vienas kuris nors vaikas nesilaiko taisyklių, kiti pradeda šaukti: „Ei, tu nežaidi!” Viskas – tu iškrenti, tavęs nėra. Liturgija irgi yra žaidimas, kuris privalo būti atliekamas pagal taisykles, visi turi jas žinoti ir laikytis. Tik šitaip įsitraukiame į vyksmą, į prieš du tūkstančius metų vykusius įvykius, ir jie tampa mano asmeniškai išgyventi ir patirti. Jei neįtrauksime į šį žaidimą, liksime šalia. Žiūrėti žaidimą irgi yra smagu, bet pačiam žaisti visada smagiau. Žaisti – tai persiimti ir tapti kitokiam. Žaidimas leidžia mums trumpam palikti kasdienybę, rutiną, pereiti į buvimą Dievo akivaizdoje.
Pagal VDU Katalikų Teologijos fakulteto dėstytojo kun. Artūro Kazlausko paskaitą, sakytą Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje spalio 5 dieną, parengė Monika Midverytė OFS.