Mūsų bažnyčioje Švenčiausiojo Sakramento adoracija vyksta:

- Kasdien (išskyrus antradieniais ir sekmadieniais) - nuo 17 iki 18 val.
- Kiekvieną penktadienį - po 18 val. Šv. Mišių (išskyrus paskutinįjį mėnesio penktadienį). Šioje adoracijoje adoruojame Kristų, esantį išstatytame Švenčiausiame Sakramente, už kiekvieną adoruotoją kunigas meldžiasi užtarimo malda, po to kiekvieną palaimina Švč. Sakramentu.
- Kiekvieno mėnesio pirmąjį ketvirtadienį - po 8 val. Šv. Mišių iki 18 val.
- Kiekvieno mėnesio paskutinįjį penktadienį 15 val. - Šv. Mišios į Dievo Gailestingumą, po jų bendruomeniškai meldžiamasi Gailestingumo vainikėlis, litanija, adoracija iki 18 val. Šv. Mišių.
- Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį po 8 val. Šv. Mišių iki 10 val.
NENUTRŪKSTAMA ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA VILKAVIŠKIO VYSKUPIJOS BAŽNYČIOSE (2024 m. ____________________.)
Parą trunkanti adoracija, Jėzaus garbinimas mūsų bažnyčioje vyks nuo __________________________________________________
Pasinaudokime šia galimybe atnaujinti ir parapijinį ir asmeninį ryšį su Eucharistijoje esančiu Viešpačiu. Kviečiame užsirašyti skelbimų lentoje esančiame lape -grafike.
Pasinaudokime šia galimybe atnaujinti ir parapijinį ir asmeninį ryšį su Eucharistijoje esančiu Viešpačiu. Kviečiame užsirašyti skelbimų lentoje esančiame lape -grafike.
ŠVENČIAUSIOJO SAKRAMENTO ADORACIJA
Sena Bažnyčios tradicija, išreiškianti ypatingą pagarbą ir meilę Eucharistiniam Jėzui.
Meilės budėjimas į kurį įsitraukia visi tikintieji, kiekvienas pagal savo galimybes.
Tikinčiojo prigludimas prie Kristaus labai artimas, intymus ir tylus dviejų asmenų pašnekesys arba tiesiog Dievo ir žmogaus buvimas drauge.
Maldos srovė, nenutrūkstanti, atgaivinanti visą tikinčiųjų bendruomenę ir teikianti Dievui šlovę.
Vienybės ženklas tarp visų, pamainom ateinančių melstis, ir be galo ilga tikėjimo bei meilės grandinę.
Galinga užtarimo malda, kai giesme, tylia ar balsia malda atsiduodame Jėzui ir Jam pavedame visus mums brangius žmones bei negalinčius ateiti melstis, t. y. ligonius, kalinius ar dar nepažįstančius Jėzaus. O Viešpats visą savo mylimą tautą laimina ir gaivina.
Pats Jėzus Evangelijoje mus kviečia
Likite čia ir budėkite kartu su manimi.
Budėkite ir melskitės!
plg. Mt 26, 38. 41
KAIP ADORUOTI?
Tikėjimu
Nors žmogaus akys temato tik Ostijq, bet tikėjimu žinome, kad Kristus čia pat, gyvas ir artimas, koks jis buvo su savo mokiniais Palestinoje. Adoracijos
pradžioje protas, kaip ir kūnas, atsiklaupia. Sąmoningai, visa širdimi priimame šič tikrovę: Jis čia, priešais mane.
Tyla
Pats Jėzus mums pataria nedaugiažodžiauti. Gali
ateiti kupinas troškimų, jausmų, rūpesčių dėl savęs
ir dėl kitų, Nesusitelk į tai. Jėzus laukia tik tavo
pagarbos, padėkos bei meilės. Geriausia viską su
pasitikėjimu Jam atiduoti: savo rūpesčius, baimes,
skurdumą, nuodėmes... Ir tyliai, ramiai leisti Jam,
kaip spindinčiai Saulei, tave apšviesti, išgydyti,
perkeisti ir per tave pasiekti visus, kuriuos myli.
Nutilk, kad išgirstum Dievo meiles kalbą. Nutilk,
nes ,,Dievas geriausiai girdi tylios meiles kalba“'
(Šv. Kryžiaus Jonas).
Meile
Tu esi akivaizdoje To, kuris vien tik meilė, auka,
tarnavimas. Jis yra nuolankus ir visiškai atsidavęs. Jis
garbina Tėvą gelbėdamas žmones. Jį adoruodama(-s)
pajusi, kad tavo gyvenimas negali būti niekas kita,
kaip tik meilės auka. Adoracija - tai meilės mokykla.
Ji tave perkeičia ir daro panašų į Kristų. Leisk Jam
tavyje mylėti, garbinti, aukotis. Ir tavo gyvenimas
taps eucharistija.
PAPRASTI ADORACIJOS MALDOS APMATAI
AGAPE - graikiškas žodis, Naujajame Testamente jis reiškia dieviškąją
meilę, kuria Dievas mus myli ir kurią teikia mums.
Ateinu. Toks, koks esu. Tikiu, kad Jėzui svarbus
mano buvimas čia ir dabar. Jis manęs laukia, mane
pažįsta ir priima. Jis sako man: ,,Mylėk mane toks,
koks esi. Aš žinau tavo varganumą, trapumą,
žaizdas. Aš matau tavo nuodėmes bei silpnumus.
Vis dėlto sakau tau: duok man savo širdį, mylėk
mane toks, koks esi. Aš noriu tavo vargingos
širdies meilės. Vaikeli, leisk man mylėti tave. Aš
trokštu tavo širdies".
Garbinu. Savo širdyje kartoju garbinimo ir šlovinimo
žodžius. Galiu širdyje giedoti: ,,Garbinu Tave,
šlovinu Tave. Tu mano Viešpats. Tu mano
Gelbėtojas. Tu mano Ganytojas. Garbe Tau, Kristau,
mylimasis Tęvo Sūnau..."
Ačiū. įvardiju, už ką noriu padėkoti Kristui. Tyloje
savo širdimi apkabinu Jį. ,,Kuo aš Viešpačiui
atsidėkosiu už visa gera, ką Jis man padarė".
Prašau. įvardiju, ko trokštu sau ir kitiems. Nereikia
daug žodžių. Galiu suminėti pažįstamus ir
nepažįstamus žmones ir juos tarsi padėti Jėzaus
akivaizdoje, kaip darydavo moterys, atnešdavusios
Jėzui palaiminti vaikelius. Paaukoju savo
skurdumą, kad jis taptų ne kliūtimi, o pasitikėjirno
,,tramplinu" kilti j Dievą. ,,Viešpatie Jėzau,
pasitikiu Tavimi".
Einu. Prisimenu kasdienybę bei žmones, pas kuriuos
grjžtu. Prisimenu, kad Jėzus eina su manimi, ir
pasiryžtu Jį nešti savo broliams ir seserims. Drauge
su Marija tariu: ,,FIAT, taip".
Kiekvienai maldos pakopai skirk tiek laiko, kiek norisi.
Nebijok pabūti tyliai, jei jauti, jog tam tave kviečia Šventoji Dvasia.
Meilės budėjimas į kurį įsitraukia visi tikintieji, kiekvienas pagal savo galimybes.
Tikinčiojo prigludimas prie Kristaus labai artimas, intymus ir tylus dviejų asmenų pašnekesys arba tiesiog Dievo ir žmogaus buvimas drauge.
Maldos srovė, nenutrūkstanti, atgaivinanti visą tikinčiųjų bendruomenę ir teikianti Dievui šlovę.
Vienybės ženklas tarp visų, pamainom ateinančių melstis, ir be galo ilga tikėjimo bei meilės grandinę.
Galinga užtarimo malda, kai giesme, tylia ar balsia malda atsiduodame Jėzui ir Jam pavedame visus mums brangius žmones bei negalinčius ateiti melstis, t. y. ligonius, kalinius ar dar nepažįstančius Jėzaus. O Viešpats visą savo mylimą tautą laimina ir gaivina.
Pats Jėzus Evangelijoje mus kviečia
Likite čia ir budėkite kartu su manimi.
Budėkite ir melskitės!
plg. Mt 26, 38. 41
KAIP ADORUOTI?
Tikėjimu
Nors žmogaus akys temato tik Ostijq, bet tikėjimu žinome, kad Kristus čia pat, gyvas ir artimas, koks jis buvo su savo mokiniais Palestinoje. Adoracijos
pradžioje protas, kaip ir kūnas, atsiklaupia. Sąmoningai, visa širdimi priimame šič tikrovę: Jis čia, priešais mane.
Tyla
Pats Jėzus mums pataria nedaugiažodžiauti. Gali
ateiti kupinas troškimų, jausmų, rūpesčių dėl savęs
ir dėl kitų, Nesusitelk į tai. Jėzus laukia tik tavo
pagarbos, padėkos bei meilės. Geriausia viską su
pasitikėjimu Jam atiduoti: savo rūpesčius, baimes,
skurdumą, nuodėmes... Ir tyliai, ramiai leisti Jam,
kaip spindinčiai Saulei, tave apšviesti, išgydyti,
perkeisti ir per tave pasiekti visus, kuriuos myli.
Nutilk, kad išgirstum Dievo meiles kalbą. Nutilk,
nes ,,Dievas geriausiai girdi tylios meiles kalba“'
(Šv. Kryžiaus Jonas).
Meile
Tu esi akivaizdoje To, kuris vien tik meilė, auka,
tarnavimas. Jis yra nuolankus ir visiškai atsidavęs. Jis
garbina Tėvą gelbėdamas žmones. Jį adoruodama(-s)
pajusi, kad tavo gyvenimas negali būti niekas kita,
kaip tik meilės auka. Adoracija - tai meilės mokykla.
Ji tave perkeičia ir daro panašų į Kristų. Leisk Jam
tavyje mylėti, garbinti, aukotis. Ir tavo gyvenimas
taps eucharistija.
PAPRASTI ADORACIJOS MALDOS APMATAI
AGAPE - graikiškas žodis, Naujajame Testamente jis reiškia dieviškąją
meilę, kuria Dievas mus myli ir kurią teikia mums.
Ateinu. Toks, koks esu. Tikiu, kad Jėzui svarbus
mano buvimas čia ir dabar. Jis manęs laukia, mane
pažįsta ir priima. Jis sako man: ,,Mylėk mane toks,
koks esi. Aš žinau tavo varganumą, trapumą,
žaizdas. Aš matau tavo nuodėmes bei silpnumus.
Vis dėlto sakau tau: duok man savo širdį, mylėk
mane toks, koks esi. Aš noriu tavo vargingos
širdies meilės. Vaikeli, leisk man mylėti tave. Aš
trokštu tavo širdies".
Garbinu. Savo širdyje kartoju garbinimo ir šlovinimo
žodžius. Galiu širdyje giedoti: ,,Garbinu Tave,
šlovinu Tave. Tu mano Viešpats. Tu mano
Gelbėtojas. Tu mano Ganytojas. Garbe Tau, Kristau,
mylimasis Tęvo Sūnau..."
Ačiū. įvardiju, už ką noriu padėkoti Kristui. Tyloje
savo širdimi apkabinu Jį. ,,Kuo aš Viešpačiui
atsidėkosiu už visa gera, ką Jis man padarė".
Prašau. įvardiju, ko trokštu sau ir kitiems. Nereikia
daug žodžių. Galiu suminėti pažįstamus ir
nepažįstamus žmones ir juos tarsi padėti Jėzaus
akivaizdoje, kaip darydavo moterys, atnešdavusios
Jėzui palaiminti vaikelius. Paaukoju savo
skurdumą, kad jis taptų ne kliūtimi, o pasitikėjirno
,,tramplinu" kilti j Dievą. ,,Viešpatie Jėzau,
pasitikiu Tavimi".
Einu. Prisimenu kasdienybę bei žmones, pas kuriuos
grjžtu. Prisimenu, kad Jėzus eina su manimi, ir
pasiryžtu Jį nešti savo broliams ir seserims. Drauge
su Marija tariu: ,,FIAT, taip".
Kiekvienai maldos pakopai skirk tiek laiko, kiek norisi.
Nebijok pabūti tyliai, jei jauti, jog tam tave kviečia Šventoji Dvasia.
MINTYS APIE ADORACIJĄ
Mąstyk manyje, Jėzau, tada ir aš mąstysiu aiškiai ir šviesiai.
Kalbėk manyje, Jėzau, tada ir aš kalbėsiu jautriai ir tiesiai.
Veik per mane, Jėzau, ir kilnūs bus mano veiksmai,šventi mano darbai, ramybės kupinas poilsis.
Persmelk mane, Jėzau, įsiskverbk į mano širdies gelmes,
kad visi manyje galėtų matyti, kaip neapsakomai Tu mus myli.
Teresė Neuman
Šventasis Raštas
Bet ateis valanda – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško (Jn 4, 23) Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu (Mt 11,28) Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi (Mt 26, 38)
Katalikų bažnyčios katekizmas
1379 „Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta tinkamai laikyti Eucharistijai, kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Jo Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylaus adoravimo prasmę
<...> 1380 <....> Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Jėzus mūsų laukia šiame meilės sakramente. Negailėkime laiko su Juo susitikti adoruodami, su giliu tikėjimu kontempliuodami, pasirengę atsilyginti už sunkias pasaulio kaltes bei nuodėmes. Tegu niekada nesibaigia mūsų adoracija!
1381 „Tikro Kristaus kūno ir tikro Jo kraujo buvimą šiame sakramente ‘galima patirti ne juslėmis, bet vien tikėjimu, kuris remiasi Dievo autoritetu’, sako šv. Tomas. Dėl to komentuodamas Luko 22, 19 tekstą: ‘Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas’, šv. Kirilas sako: ‘Neabejok, ar tai tikra, bet verčiau tikėdamas priimk Išganytojo žodžius, nes Jis, būdamas Tiesa, nemeluoja’“:
Tau lenkiuos, o Dieve, mums neregimas,Ostijos paveiksle tikrai esamas. Tau aš savo širdį duodu visiškai, nes gali ją tenkint, Dieve, Tu tiktai. Nei akis, nei skonis, nei lytėjimas – liudyt čia tegali vien tikėjimas. Tavo žodžiu, Dieve, aš tikiu tvirtai, nes tiesos tikresnės nerasiu tikrai.
Popiežius Benediktas XVI apie eucharistinę adoraciją: „Eucharistijoje mūsų pasitikti ateina susivienyti su mumis trokštantis Sūnus; Eucharistijos adoracija yra ne kas kita, kaip natūralus Eucharistijos šventimo, kuris kaip toks yra Bažnyčios didžiausias adoracijos aktas, padarinys. Priimti Eucharistiją reiškia adoruoti tą, kurį priimame; būtent taip, tik taip tampame viena su juo ir tam tikru būdu iš anksto paragaujame dangiškosios liturgijos grožio. Adoracijos aktas ne šv. Mišių metu pratęsia bei sustiprina tai, kas padaryta pačiame liturginiame šventime.“ „Tiktai adoruodami galime subrandinti gilų ir tikrą priėmimą. Ir būtent šiame asmeniškiausiame susitikimo su Viešpačiu akte tada taip pat bręsta Eucharistijoje glūdinti socialinė misija, kuria norima sugriauti ne tik Viešpatį ir mus, bet mus pačius vienus nuo kitų skiriančias sienas“ (Sacramentum caritatis, 66).
Eucharistija yra asmenų susitikimas ir vienijimasis; tačiau asmuo, kuris eina mūsų pasitikti ir trokšta susivienyti su mumis, yra Dievo Sūnus. Taip susivienyti galima tik per adoraciją. Priimti Eucharistiją – reiškia adoruoti Tą, kurį priimame. Būtent taip ir tik taip tampame viena su Juo.
Šventasis Jonas Paulius II. Sustok prieš tabernakulį tu be jokios priežasties, gali netarti nė žodžio, tiesiog pasilik Kristaus akivaizdoje ir kontempliuok svarbiausią meilės gestą – pašventintąją Duoną. Nėra veiksmingesnio bei patikimesnio būdo pasiekti tvirtą ir ilgalaikę taiką pasaulyje kaip Švč. Sakramento garbinimas.
Palaimintoji Motina Teresė. Nutilęs klausykis, nes jei tavo širdis užimta kitais dalykais, Dievo balso neišgirsi... Svarbiausia yra ne tai, ką mes sakome, bet ką Dievas sako mums ir per mus.
_____________________________________
iš Vilniaus katalikiškosios mokyklos ,,Versmė" knygelės ,,Mokytojo sąsiuvinis"
ADORACIJA
Asumpcion (ugdymo paradigma pagal šv. Mariją Eugeniją) būdinga garbinimo dvasia – tai gebėjimas atpažinti Dievą, Jo artumą mumyse, šalia mūsų ir mūsų aplinkoje, džiaugtis jo buvimu, žavėtis Jo meile. Garbinti galime ir mūsų kasdieniniame gyvenime, pilname rūpesčių, triukšmo, prieštaringų balsų. Adoruojant nebūtina pamiršti asmeninių, šeimos ar visuomenės rūpesčių. Adoruojant pakanka tikėti, kad Dievas yra ir visada bus didžioji, mus kviečianti Būtis, išlaikanti mūsų tikėjimą ir viltį. Tai pašaukimas tikėti ir viltis. Ypatingu būdu garbinimo dvasia išreiškiama Kristaus, esančio išstatytame Švenčiausiame Sakramente, adoracija. Tai Jėzus Kristus, dalyvaujantis mūsų gyvenime. Žodis „adoracija“ kyla iš lotyniško „ad os“: „prie burnos“, tai nuostabos, siunčiamo bučinio gestas. Adoracija – tai tobuliausia meilė, kokia tik yra įmanoma ir kokią drįstame išreikšti.
Kristus, prieš mus esantis Švenčiausiame Sakramente, sušaukia savo tautą ir dalyvauja jos istorijoje. Jo akivaizdoje paveskime Jam kitus Jo tautos narius: kenčiančius, alkstančius, trokštančius teisingumo, ramybės, bei tuos, kurie jau- čiasi laimingi. „Adoracija yra meilės tobulybė, ji - ugningiausia, tobuliausia, prakilniausia ir labiausiai atsidavusi tarp to, kas kyla iš mūsų širdies. Atsiduodame visa esybe ir einame to, kurį garbiname, link.“ (1874. 12. 27) Marija Eugenija norėjo, kad jos seserys praleistų tylos ir vienatvės valandas Švenčiausio Sakramento akivaizdoje. „Neieškoti nieko daugiau – tik Dievo, nenorėti nieko – tik Dievo ir tarnauti jam, neieškoti nieko daugiau – tik Jo karalystės, neieškoti nieko daugiau – tik jo mūsų gyvenime, mūsų santykiuose su artimaisiais.“ (1878. 2. 3) Adoracija yra visiškas paklusnumas Dievui. Kūrinys turi būti visiškai pavaldus Dievui, turi labai gerai pažinoti Dievo tobulumą, būti išmintingas jo išmintimi. Garbinimas – tai mūsų pareiga Dievui. Ne todėl, kad Dievui trūktų šlovės, bet todėl, kad žmogui tai natūralus veiksmas Dievo akivaizdoje. Pripažinti Jo absoliučią valią visame kame. Toks garbinimas gali būti „iš pareigos“, bet yra ir kitas garbinimas – „iš meilės“. Esame ne tik Dievo kūriniai, bet ir vaikai, paveldėtojai To, kuris yra visa, kuris yra tobulumas. Meilė mus verčia elgtis, kaip elgiasi danguje Apokalipsės vyresnieji. Jie, puldami žemėn prieš Avinėlio sostą ir palikdami karūnas prie jo kojų, nepailsdami gieda „Amen! Aleliuja!“ – meilės, džiaugsmo, priėmimo, paklusnumo žodžius. Tai vertė Pranciškų Salezietį sakyti: „Man tas pats, ar aš vargšas, ar turtingas, visas mano džiaugsmas – Dievas, visa mano meilė – Dievas, visas mano garbinimas – Dievas!” Marija Eugenija pavargusi po darbų rašė: „Vis labiau įsitikinu, kad visa vyksta Švenčiausio Sakramento akivaizdoje.“
(Laiškas nr. 2567 -1856)
Kalbėk manyje, Jėzau, tada ir aš kalbėsiu jautriai ir tiesiai.
Veik per mane, Jėzau, ir kilnūs bus mano veiksmai,šventi mano darbai, ramybės kupinas poilsis.
Persmelk mane, Jėzau, įsiskverbk į mano širdies gelmes,
kad visi manyje galėtų matyti, kaip neapsakomai Tu mus myli.
Teresė Neuman
Šventasis Raštas
Bet ateis valanda – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško (Jn 4, 23) Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu (Mt 11,28) Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi (Mt 26, 38)
Katalikų bažnyčios katekizmas
1379 „Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta tinkamai laikyti Eucharistijai, kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Jo Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylaus adoravimo prasmę
<...> 1380 <....> Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Jėzus mūsų laukia šiame meilės sakramente. Negailėkime laiko su Juo susitikti adoruodami, su giliu tikėjimu kontempliuodami, pasirengę atsilyginti už sunkias pasaulio kaltes bei nuodėmes. Tegu niekada nesibaigia mūsų adoracija!
1381 „Tikro Kristaus kūno ir tikro Jo kraujo buvimą šiame sakramente ‘galima patirti ne juslėmis, bet vien tikėjimu, kuris remiasi Dievo autoritetu’, sako šv. Tomas. Dėl to komentuodamas Luko 22, 19 tekstą: ‘Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas’, šv. Kirilas sako: ‘Neabejok, ar tai tikra, bet verčiau tikėdamas priimk Išganytojo žodžius, nes Jis, būdamas Tiesa, nemeluoja’“:
Tau lenkiuos, o Dieve, mums neregimas,Ostijos paveiksle tikrai esamas. Tau aš savo širdį duodu visiškai, nes gali ją tenkint, Dieve, Tu tiktai. Nei akis, nei skonis, nei lytėjimas – liudyt čia tegali vien tikėjimas. Tavo žodžiu, Dieve, aš tikiu tvirtai, nes tiesos tikresnės nerasiu tikrai.
Popiežius Benediktas XVI apie eucharistinę adoraciją: „Eucharistijoje mūsų pasitikti ateina susivienyti su mumis trokštantis Sūnus; Eucharistijos adoracija yra ne kas kita, kaip natūralus Eucharistijos šventimo, kuris kaip toks yra Bažnyčios didžiausias adoracijos aktas, padarinys. Priimti Eucharistiją reiškia adoruoti tą, kurį priimame; būtent taip, tik taip tampame viena su juo ir tam tikru būdu iš anksto paragaujame dangiškosios liturgijos grožio. Adoracijos aktas ne šv. Mišių metu pratęsia bei sustiprina tai, kas padaryta pačiame liturginiame šventime.“ „Tiktai adoruodami galime subrandinti gilų ir tikrą priėmimą. Ir būtent šiame asmeniškiausiame susitikimo su Viešpačiu akte tada taip pat bręsta Eucharistijoje glūdinti socialinė misija, kuria norima sugriauti ne tik Viešpatį ir mus, bet mus pačius vienus nuo kitų skiriančias sienas“ (Sacramentum caritatis, 66).
Eucharistija yra asmenų susitikimas ir vienijimasis; tačiau asmuo, kuris eina mūsų pasitikti ir trokšta susivienyti su mumis, yra Dievo Sūnus. Taip susivienyti galima tik per adoraciją. Priimti Eucharistiją – reiškia adoruoti Tą, kurį priimame. Būtent taip ir tik taip tampame viena su Juo.
Šventasis Jonas Paulius II. Sustok prieš tabernakulį tu be jokios priežasties, gali netarti nė žodžio, tiesiog pasilik Kristaus akivaizdoje ir kontempliuok svarbiausią meilės gestą – pašventintąją Duoną. Nėra veiksmingesnio bei patikimesnio būdo pasiekti tvirtą ir ilgalaikę taiką pasaulyje kaip Švč. Sakramento garbinimas.
Palaimintoji Motina Teresė. Nutilęs klausykis, nes jei tavo širdis užimta kitais dalykais, Dievo balso neišgirsi... Svarbiausia yra ne tai, ką mes sakome, bet ką Dievas sako mums ir per mus.
_____________________________________
iš Vilniaus katalikiškosios mokyklos ,,Versmė" knygelės ,,Mokytojo sąsiuvinis"
ADORACIJA
Asumpcion (ugdymo paradigma pagal šv. Mariją Eugeniją) būdinga garbinimo dvasia – tai gebėjimas atpažinti Dievą, Jo artumą mumyse, šalia mūsų ir mūsų aplinkoje, džiaugtis jo buvimu, žavėtis Jo meile. Garbinti galime ir mūsų kasdieniniame gyvenime, pilname rūpesčių, triukšmo, prieštaringų balsų. Adoruojant nebūtina pamiršti asmeninių, šeimos ar visuomenės rūpesčių. Adoruojant pakanka tikėti, kad Dievas yra ir visada bus didžioji, mus kviečianti Būtis, išlaikanti mūsų tikėjimą ir viltį. Tai pašaukimas tikėti ir viltis. Ypatingu būdu garbinimo dvasia išreiškiama Kristaus, esančio išstatytame Švenčiausiame Sakramente, adoracija. Tai Jėzus Kristus, dalyvaujantis mūsų gyvenime. Žodis „adoracija“ kyla iš lotyniško „ad os“: „prie burnos“, tai nuostabos, siunčiamo bučinio gestas. Adoracija – tai tobuliausia meilė, kokia tik yra įmanoma ir kokią drįstame išreikšti.
Kristus, prieš mus esantis Švenčiausiame Sakramente, sušaukia savo tautą ir dalyvauja jos istorijoje. Jo akivaizdoje paveskime Jam kitus Jo tautos narius: kenčiančius, alkstančius, trokštančius teisingumo, ramybės, bei tuos, kurie jau- čiasi laimingi. „Adoracija yra meilės tobulybė, ji - ugningiausia, tobuliausia, prakilniausia ir labiausiai atsidavusi tarp to, kas kyla iš mūsų širdies. Atsiduodame visa esybe ir einame to, kurį garbiname, link.“ (1874. 12. 27) Marija Eugenija norėjo, kad jos seserys praleistų tylos ir vienatvės valandas Švenčiausio Sakramento akivaizdoje. „Neieškoti nieko daugiau – tik Dievo, nenorėti nieko – tik Dievo ir tarnauti jam, neieškoti nieko daugiau – tik Jo karalystės, neieškoti nieko daugiau – tik jo mūsų gyvenime, mūsų santykiuose su artimaisiais.“ (1878. 2. 3) Adoracija yra visiškas paklusnumas Dievui. Kūrinys turi būti visiškai pavaldus Dievui, turi labai gerai pažinoti Dievo tobulumą, būti išmintingas jo išmintimi. Garbinimas – tai mūsų pareiga Dievui. Ne todėl, kad Dievui trūktų šlovės, bet todėl, kad žmogui tai natūralus veiksmas Dievo akivaizdoje. Pripažinti Jo absoliučią valią visame kame. Toks garbinimas gali būti „iš pareigos“, bet yra ir kitas garbinimas – „iš meilės“. Esame ne tik Dievo kūriniai, bet ir vaikai, paveldėtojai To, kuris yra visa, kuris yra tobulumas. Meilė mus verčia elgtis, kaip elgiasi danguje Apokalipsės vyresnieji. Jie, puldami žemėn prieš Avinėlio sostą ir palikdami karūnas prie jo kojų, nepailsdami gieda „Amen! Aleliuja!“ – meilės, džiaugsmo, priėmimo, paklusnumo žodžius. Tai vertė Pranciškų Salezietį sakyti: „Man tas pats, ar aš vargšas, ar turtingas, visas mano džiaugsmas – Dievas, visa mano meilė – Dievas, visas mano garbinimas – Dievas!” Marija Eugenija pavargusi po darbų rašė: „Vis labiau įsitikinu, kad visa vyksta Švenčiausio Sakramento akivaizdoje.“
(Laiškas nr. 2567 -1856)