|
|
Šakių parapijai priklauso Šakių miestas ir
Gyvenvietės ir kaimai: Aržuolupiai, Ašmučiai, Baltkojai, Baltiškiai, Bedaliai, Briedžiai, Daugėliškiai, Degučiai, Duobiškėliai, Giedručiai, Girėnai, Gnievai, Gulbinai, Katinėliai, Kermušėnai, Klišiai, Krūtuliai, Kulinai, Kumpupiai, Lembūdžiai, Matuliai, Melninkai, Piliukiškė, Pyragiai, Plieniškiai, Prūseliai, Rėkeliai, Ritiniai, Striūpai, Šilgaliai, Šlišai, Švarpliai, Valiai, Valiuliai ir Žirniai.
Šakių šv. Jono Krikštytojo parapija ribojasi su Gelgaudiškio, Kaimelio, Lukšių, Plokščių, Sintautų, Slavikų ir Valakbūdžio parapijomis.
Istorija
1689 metais Gelgaudiškio dvaro savininkas Andrius Gelgaudas Šakaičių kaime pastatė medinę koplyčią su 9 stikliniais langais ir vienu altoriumi, tai žinoma iš žemaičių vyskupo Jono Jeronimo Krišpino Gelgaudiškio bažnyčios vizitacijos akto. Žinoma, kad kas trečią sekmadienį į koplyčią atvažiuodavo kunigas iš Gelgaudiškio aukoti Šv. Mišias. Už teikiamus patarnavimus žmonės kunigui atsidėkodavo maisto produktais. Koplyčia buvo Gelgaudiškio filija.
XVII a. pabaigoje Šakaičių kaimą užplūdo žydai, todėl dauguma lietuvių krikščionių pardavę savo namus, išvyko gyventi į kitas vietoves. Sumažėjus katalikų nebuvo tikslo Šakaičių kaimui skirti vikarą.
1719 m. Gelgaudiškio dvaro savininkė Antonija Valdšteinaitė Gelgaudienė Sapiegienė Šakaičių koplyčios dvasinių turtų išlaikymui Kerėplių kaime ( dabar Girėnų) užrašė koplyčiai valaką (19,796 ha.) žemės, skyrė iš dvaro 3000 auksinių pinigais ir 100 auksinių subsidijos klebono išlaikymui. 1748 m. kunigaikščio Mykolo Čartoriskio rūpesčiu, vietoj sunykusios Šakių šventovės, pastatė naują medinę bažnyčią.
Šakių parapija įkurta 1801 metais. Vokiečių baronas von Keidelis, nuo 1795 m. valdęs Gelgaudiškio dvarą atėmė A. Sapiegienės teiktas privilegijas Šakių bažnyčiai ir paskyrė 130 talerių algą klebonui su kai kuriais priedais.
1802 m. prie bažnyčios buvo atidaryta parapijinė mokykla. 1823 m. Šakių bažnyčia buvo atnaujinta barono von Keidelio ir parapijiečių lėšomis. Atnaujintą bažnyčią koncekravo Seinų vyskupas Strašinskis 1840 metais.
1863 m. Šakių bažnyčios vikaras kun. Matas Čarneckis (1825- 1899) apkaltintas sukilėlių rėmimu buvo areštuotas ir 20 mėn. kalintas.
1906 m. parapijiečiai nutarė statyti naują mūrinę bažnyčią, bet sutrukdė I pasaulinis karas, todėl statyba buvo atidėta iki 1934 metų. Bažnyčios statybos reikalais rūpinosi klebonas kun. Bronius Vaišnora. Lėšas aukojo parapijiečiai, be to buvo atspausdintas bažnyčios projekto atvirukas, kurį už pinigus platino žmonėms, kad surinktų lėšų bažnyčios statybai. Sumodernintos, romantiškojo stiliaus bažnyčios, su aukštu bokštu, projektą paruošė Vytautas Landsbergis- Žemkalnis.
Po 1910 m. prie bažnyčios įkurta Šakių krikščionių darbininkų draugija, 1913 m. – lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Kun. Juozo Šalčiaus ( 1900- 1988) iniciatyva 1930 m. Šakiuose buvo surengtas pirmasis Zanavykijos katalikiškojo jaunimo kongresas.
1935 m. rugsėjo 8 d. jau išlietus naujos bažnyčios pamatus pašventino Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas. Statyba vyko penkerius metus. 1940 m. gruodžio 8 d. baigtą statyti naująją bažnyčią pašventino vyskupas Vincentas Padolskis. Šalia bažnyčios buvo pastatyta mūrinė dviejų aukštų klebonija.
1940 m. Šakių parapijoje buvo 4500 katalikų.
1944 m. artėjant frontui bažnyčia buvo užminuota. Yra žinių, kad bažnyčią mėginta išgelbėti, dalis minų buvo atjungtos, bet liko ties priekine dalimi, bokštu. Sprogimo metu bokštas ir prisbiterija buvo visiškai sunaikinti. Labai nukentėjo ir visa bažnyčia nuo sprogimo metu kilusio gaisro - sudegė stogas, įgriuvo lubos, sugadintos grindys, altorius, kiti vidaus įrengimai. Karo metu sudegė ir senoji Šakių medinė bažnyčia. Sudegus bažnyčiai pamaldos vyko klebonijoje laikinoje koplyčioje.
1945 m. tuometinio Šakių parapijos klebono A. Gustaičio rūpesčiu ir didelių pastangų dėka, Šakių bažnyčia buvo pradėta kelti iš griuvėsių, atstatytas gerokai žemesnis bokštas, suremontuotas bažnyčios vidus. Visi pokarinės bažnyčios atstatymo vargai ir rūpesčiai nuoširdžiai ir gyvai prisimenami A. Gustaičio knygoje ,,Iš griuvėsių pakilusi". 1948 metais šakiečiai Šv. Velykas sutiko jau šiek tiek atstatytoje bažnyčioje. Tais pačiais metais nacionalizuota klebonija.
Vėliau bažnyčios atstatymo, užbaigimo ir išpuošimo darbais rūpinosi klebonai: kun. Albinas Jaudegis, kun. Juozas Matulevičius. Daug darbų gražinant bažnyčią atliko 1967-1989 m. Šakiuose klebonavęs kun. Juozas Žemaitis, dabar Vilkaviškio vyskupijos vyskupas emeritas, Perstatyti visi altoriai (1973 m. pastatyti trys nauji altoriai), padaryti nauji suolai, pastatyta meniška sakykla, įdėti vitražai languose, paauksuoti paveikslai altoriuose, lubos išpuoštos gipsatūra, įrengtas centrinis šildymas ir kt.
Bažnyčia turi modernistinio renesanso bruožų, stačiakampio plano, vienabokštė. Vidus trijų navų, vidurinioji aukštesnė. Šventoriaus tvora metalinė, papuošta kryželiais. Šventoriuje palaidotas kun. A. Samuolis ( 1915- 1987), buvęs tremtinys, Šakiuose tarnystę ėjęs nuo 1967 metų.
Gyvenvietės ir kaimai: Aržuolupiai, Ašmučiai, Baltkojai, Baltiškiai, Bedaliai, Briedžiai, Daugėliškiai, Degučiai, Duobiškėliai, Giedručiai, Girėnai, Gnievai, Gulbinai, Katinėliai, Kermušėnai, Klišiai, Krūtuliai, Kulinai, Kumpupiai, Lembūdžiai, Matuliai, Melninkai, Piliukiškė, Pyragiai, Plieniškiai, Prūseliai, Rėkeliai, Ritiniai, Striūpai, Šilgaliai, Šlišai, Švarpliai, Valiai, Valiuliai ir Žirniai.
Šakių šv. Jono Krikštytojo parapija ribojasi su Gelgaudiškio, Kaimelio, Lukšių, Plokščių, Sintautų, Slavikų ir Valakbūdžio parapijomis.
Istorija
1689 metais Gelgaudiškio dvaro savininkas Andrius Gelgaudas Šakaičių kaime pastatė medinę koplyčią su 9 stikliniais langais ir vienu altoriumi, tai žinoma iš žemaičių vyskupo Jono Jeronimo Krišpino Gelgaudiškio bažnyčios vizitacijos akto. Žinoma, kad kas trečią sekmadienį į koplyčią atvažiuodavo kunigas iš Gelgaudiškio aukoti Šv. Mišias. Už teikiamus patarnavimus žmonės kunigui atsidėkodavo maisto produktais. Koplyčia buvo Gelgaudiškio filija.
XVII a. pabaigoje Šakaičių kaimą užplūdo žydai, todėl dauguma lietuvių krikščionių pardavę savo namus, išvyko gyventi į kitas vietoves. Sumažėjus katalikų nebuvo tikslo Šakaičių kaimui skirti vikarą.
1719 m. Gelgaudiškio dvaro savininkė Antonija Valdšteinaitė Gelgaudienė Sapiegienė Šakaičių koplyčios dvasinių turtų išlaikymui Kerėplių kaime ( dabar Girėnų) užrašė koplyčiai valaką (19,796 ha.) žemės, skyrė iš dvaro 3000 auksinių pinigais ir 100 auksinių subsidijos klebono išlaikymui. 1748 m. kunigaikščio Mykolo Čartoriskio rūpesčiu, vietoj sunykusios Šakių šventovės, pastatė naują medinę bažnyčią.
Šakių parapija įkurta 1801 metais. Vokiečių baronas von Keidelis, nuo 1795 m. valdęs Gelgaudiškio dvarą atėmė A. Sapiegienės teiktas privilegijas Šakių bažnyčiai ir paskyrė 130 talerių algą klebonui su kai kuriais priedais.
1802 m. prie bažnyčios buvo atidaryta parapijinė mokykla. 1823 m. Šakių bažnyčia buvo atnaujinta barono von Keidelio ir parapijiečių lėšomis. Atnaujintą bažnyčią koncekravo Seinų vyskupas Strašinskis 1840 metais.
1863 m. Šakių bažnyčios vikaras kun. Matas Čarneckis (1825- 1899) apkaltintas sukilėlių rėmimu buvo areštuotas ir 20 mėn. kalintas.
1906 m. parapijiečiai nutarė statyti naują mūrinę bažnyčią, bet sutrukdė I pasaulinis karas, todėl statyba buvo atidėta iki 1934 metų. Bažnyčios statybos reikalais rūpinosi klebonas kun. Bronius Vaišnora. Lėšas aukojo parapijiečiai, be to buvo atspausdintas bažnyčios projekto atvirukas, kurį už pinigus platino žmonėms, kad surinktų lėšų bažnyčios statybai. Sumodernintos, romantiškojo stiliaus bažnyčios, su aukštu bokštu, projektą paruošė Vytautas Landsbergis- Žemkalnis.
Po 1910 m. prie bažnyčios įkurta Šakių krikščionių darbininkų draugija, 1913 m. – lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Kun. Juozo Šalčiaus ( 1900- 1988) iniciatyva 1930 m. Šakiuose buvo surengtas pirmasis Zanavykijos katalikiškojo jaunimo kongresas.
1935 m. rugsėjo 8 d. jau išlietus naujos bažnyčios pamatus pašventino Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas. Statyba vyko penkerius metus. 1940 m. gruodžio 8 d. baigtą statyti naująją bažnyčią pašventino vyskupas Vincentas Padolskis. Šalia bažnyčios buvo pastatyta mūrinė dviejų aukštų klebonija.
1940 m. Šakių parapijoje buvo 4500 katalikų.
1944 m. artėjant frontui bažnyčia buvo užminuota. Yra žinių, kad bažnyčią mėginta išgelbėti, dalis minų buvo atjungtos, bet liko ties priekine dalimi, bokštu. Sprogimo metu bokštas ir prisbiterija buvo visiškai sunaikinti. Labai nukentėjo ir visa bažnyčia nuo sprogimo metu kilusio gaisro - sudegė stogas, įgriuvo lubos, sugadintos grindys, altorius, kiti vidaus įrengimai. Karo metu sudegė ir senoji Šakių medinė bažnyčia. Sudegus bažnyčiai pamaldos vyko klebonijoje laikinoje koplyčioje.
1945 m. tuometinio Šakių parapijos klebono A. Gustaičio rūpesčiu ir didelių pastangų dėka, Šakių bažnyčia buvo pradėta kelti iš griuvėsių, atstatytas gerokai žemesnis bokštas, suremontuotas bažnyčios vidus. Visi pokarinės bažnyčios atstatymo vargai ir rūpesčiai nuoširdžiai ir gyvai prisimenami A. Gustaičio knygoje ,,Iš griuvėsių pakilusi". 1948 metais šakiečiai Šv. Velykas sutiko jau šiek tiek atstatytoje bažnyčioje. Tais pačiais metais nacionalizuota klebonija.
Vėliau bažnyčios atstatymo, užbaigimo ir išpuošimo darbais rūpinosi klebonai: kun. Albinas Jaudegis, kun. Juozas Matulevičius. Daug darbų gražinant bažnyčią atliko 1967-1989 m. Šakiuose klebonavęs kun. Juozas Žemaitis, dabar Vilkaviškio vyskupijos vyskupas emeritas, Perstatyti visi altoriai (1973 m. pastatyti trys nauji altoriai), padaryti nauji suolai, pastatyta meniška sakykla, įdėti vitražai languose, paauksuoti paveikslai altoriuose, lubos išpuoštos gipsatūra, įrengtas centrinis šildymas ir kt.
Bažnyčia turi modernistinio renesanso bruožų, stačiakampio plano, vienabokštė. Vidus trijų navų, vidurinioji aukštesnė. Šventoriaus tvora metalinė, papuošta kryželiais. Šventoriuje palaidotas kun. A. Samuolis ( 1915- 1987), buvęs tremtinys, Šakiuose tarnystę ėjęs nuo 1967 metų.
Terminas “parapija” yra kilęs iš graikiškos sąvokos ‘paroikia’, reiškiančios “gyvenimą prie, šalia ko nors”. Šitaip kalbama apie žmogų, kuris yra svetimas, atėjūnas, perėjūnas, klajoklis, neturintis savų namų. Abraomas, išeivis Egipte, buvo ‘paroikos’, tai yra toks, kuris yra ne savo žemėje, ne savo šalyje. Taigi parapija reikštų “laikiną būstą”, “nepastovų, nenuolatinį gyvenimą čia”. Tai ypač reikšminga kalbant apie Bažnyčią – keliaujančią Dievo tautą.
Parapija – vietos Bažnyčia – krikščioniui yra laikina bendruomenė. Laiško žydams autorius rašė: “Čia mes neturime amžinai išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo” (Žyd 13,14). Laiške Diognetui (5, 5) sakoma, kad krikščionis “gyvena savoje tėvynėje, tačiau kaip keleiviai (paroikoi)”.
Bažnyčia pirmiausiai yra pastatas, kuriame tikintieji meldžiasi. Tačiau Bažnyčia taip pat gali būti apibrėžta ir kaip tikinčiųjų bendruomenė, o taip pat ir kaip parapijos centras. Kas yra parapija? Tai galima pažvelgti įvairiais aspektais: teologiniu, bažnytinės teisės ar istoriniu. Bažnytinės teisės 515 C straipsnis teigia, kad parapija yra: ”Vyskupo įkurta pastovi tikinčiųjų bendruomenė vietinėje bažnyčioje. Parapija pavedama administruoti klebonui, savam ganytojui. Ji turi juridinio asmens teises, o steigia vyskupas, pasitaręs su Kunigų taryba.”
Šaltinis: http://svencioniuparapija.lt
Katalikų Bažnyčios katekizme 2179 str. apie parapiją rašoma taip:
Parapija – vietos Bažnyčia – krikščioniui yra laikina bendruomenė. Laiško žydams autorius rašė: “Čia mes neturime amžinai išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo” (Žyd 13,14). Laiške Diognetui (5, 5) sakoma, kad krikščionis “gyvena savoje tėvynėje, tačiau kaip keleiviai (paroikoi)”.
Bažnyčia pirmiausiai yra pastatas, kuriame tikintieji meldžiasi. Tačiau Bažnyčia taip pat gali būti apibrėžta ir kaip tikinčiųjų bendruomenė, o taip pat ir kaip parapijos centras. Kas yra parapija? Tai galima pažvelgti įvairiais aspektais: teologiniu, bažnytinės teisės ar istoriniu. Bažnytinės teisės 515 C straipsnis teigia, kad parapija yra: ”Vyskupo įkurta pastovi tikinčiųjų bendruomenė vietinėje bažnyčioje. Parapija pavedama administruoti klebonui, savam ganytojui. Ji turi juridinio asmens teises, o steigia vyskupas, pasitaręs su Kunigų taryba.”
- 519 C straipsnis pažymi, kad klebonas yra parapijos ganytojas ir jo pagrindinės funkcijos yra šios: parapijiečių mokymas, šventinimas, vadovavimas sielovadai. Jam šias pareigas atlikti padeda kunigas, diakonas, tikintieji. ” “Trūkstant kunigų, klebonui galima pavesti kelias parapijas”.
- Iki II Vatikano susirinkimo, vykusio 1962 – 1965 m. , aktyviai parapijos veikloje dalyvaudavo nedidelė grupė žmonių, dažnai pagal pareigas susijusių su bažnyčia: vargonininkas, zakristijonas, bažnyčios maršalkos, choristai… II Vatikano susirinkimas, priminęs tikintiesiems, kad “Krikščioniškasis pašaukimas savo prigimtimi yra pašaukimas apaštalauti”.
- Visus tikinčiuosius aktyviai įsijungti į parapijos gyvenimą, nes “Bažnyčios pasiuntinybė yra netik Kristaus skelbimas ir jo malonių nešimas žmonėms, bet ir visos laikinųjų dalykų tvarkos įdvasinimas bei tobulinimas Evangelijos dvasia”.
- Ir ši veikla yra įvairiapusė: ”bažnytinės bendruomenės, šeima, jaunimas, socialinis gyvenimas, tautinės ir tarptautinės sąjungos”.
- Tikintiesiems atsivėrė plačios veiklos sritys Bažnyčioje ir pasaulyje. Tačiau Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Bažnyčios veikla buvo apribota bažnyčios, kaip maldos namai, sienomis, tikintieji pasauliečiai, ypač inteligentai jos viešoje veikloje dalyvauti negalėjo. Bet kokia religinė veikla už bažnyčios sienų buvo draudžiama. Parapijos miestuose praktiškai sunyko, išliko tik juridinės parapijų ribos. Kaimuose, kur tradicijos giliau įsišaknijusios, žmonės konservatyvesni, o žmonių migracija palietė pagrinde tik jaunąją kartą, parapijos samprata ir ir kai kurios tradicijos išliko. Tačiau II Vatikano susirinkimo nutarimai dėl sovietinės valdžios vykdomo Bažnyčios persekiojimo, negalėjo būti įgyvendinti. Bažnyčios ir parapijų veikla atsinaujino praktiškai tik Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę
Šaltinis: http://svencioniuparapija.lt
Katalikų Bažnyčios katekizme 2179 str. apie parapiją rašoma taip:
- „Parapija yra dalinėje Bažnyčioje pastoviai įsteigta ir aiškiai apibrėžta tikinčiųjų bendruomenė, kurios sielovada rūpintis vietos vyskupo vardu yra pavesta klebonui kaip tikrajam bendruomenės ganytojui.“
- Parapija – tai vieta, kurioje visi tikintieji gali susiburti sekmadienio Eucharistijos švęsti. Parapija padaro krikščionis liturginio gyvenimo dalyviais, suburdama juos švęsti liturgijos; ji moko išganingojo Kristaus mokslo; gerais ir broliškais darbais įkūnija Viešpaties meilę:
- Tu negali melstis namie taip kaip bažnyčioje, kurioje yra daug žmonių ir kurioje kreipiamasi į Dievą tarytum viena širdimi. Ten yra kažkas daugiau: dvasios vienybė, sielų sutarimas, meilės ryšys, kunigų maldos.
