Eucharistijos (Švenčiausiasis) sakramentas
Eucharistija - Dievo buvimo slėpinys
,,Eucharistija [Eucharistie] (gr. Eu - geras, charis - dovana, palankumas, eucharistein - gausiai apdovanotam rodyti dėkingumą, eucharistija - dėkojimas), vienas iš dviejų iškiliausių Bažnyčios sakramentų, liturgija, per kurią Bažnyčia Šventojoje Dvasioje dėkingai mini Dievo Tėvo galingus meilės darbus - sukūrimą, Izraelio išrinktumą ir išlaisvinimą, savo Sūnaus Jėzaus Kristaus atsiuntimą, Jėzaus gyvenimą, mirtį bei prisikėlimą ir taip atmindama išgyvena šį išganymo vyksmą kaip esamą. Tad Bažnyčia tiki realiu Jėzaus buvimu simboliniame duonos ir vyno atnašų perkeitime ir bendrystę steigiančiu Šventosios Dvasios veikimu šiame bendrojo valgymo šventime" (H.Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, 2003).
Eucharistija teologų darbuose vadinama ,,šventė" (L. Lies), ,,meilės židiniu" (G. Allamano), ,,meilės slėpiniu" (F. Peyron, P. Angheben). Tačiau visų pirma Eucharistija yra SUSITIKIMAS. Susitikimas su čia Esančiuoju, su Kristumi, kuris asmeniškai dalyvauja šventėje. ,,Į Mišias einame sutikti tą, kuris mus myli", lygiai taip pat ,,Viešpats trokšta susitikti su žmonėmis ir ateina j šventimą", - sakoma knygoje. ,,Eucharistija - gyvenimo širdis“. Taigi Eucharistija - vienas kitą mylinčių - Dievo ir žmonių susitikimas. Popiežiaus rūmų pamokslininkas Raniero Cantalamessa su didžia nuostaba ir džiaugsmu rašo: Nepamiršiu įspūdžio, kurį padarė šie Jėzaus žodžiai: ,,Štai čia daugiau negu Jona... Štai čia daugiau negu Saliamonas" <...> Suvokiau, jog žodelyčiai ,,štai čia" iš tikrųjų reiškė čia ir dabar, šią vietą ir šią akimirką, ne tik Jėzaus laikus prieš daugybę šimtmečių žemėje. Per visą mano kūną perbėgo virpulys: taigi čia, tiesiai prieš mane, daugiau negu Jona, negu Saliamonas, negu Abraomas, daugiau negu Mozė, tiesiai prieš mane - gyvojo ir tikrojo Dievo Sūnus! Atsiskleidė Jėzaus pažado prasmė: ,,Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mt28,20).
Viešpats pažadėjo būti su mumis ir yra visose mūsų gyvenimo akimirkose, tačiau labiausia - Eucharistijoje. Duonos ir vyno ženklai, anot L. Lies, pristato Kristų, kuris ateina pas mus, kad mus pamaitintų ir perkeistų. Šventosios Dvasios galia duona ir vynas per kuriantį Žodį tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Maža to, anot Šv. Ambraziejus, konsekruoja būtent Jėzus Kristus:
Kokiais žodžiais ir kas konsekruoja? Viešpats Jėzus konsekruoja! Iki konsekracijos akimirkos kalba kunigas <...> o atėjus garbingojo sakramento metui, taria Kristaus, bet ne savo žodžius. Kristaus žodis vykdo sakramentą... Ar matai, koks veiksmingas yra Kristaus žodis? Prieš konsekraciją nebuvo Kristaus kūno, o po jos, sakau tau, po Jos yra Kristaus kūnas -.juk Jis tarė, ir atsirado; Jis įsakė, ir visa atsirado (plg. Ps33,9).
Mes tikime, jog Dievas pats, asmeniškai, dalyvauja šv. Mišių aukoje. Kad duona ir vynas transsubstanciacijos būdu perkeičiami j Kristaus Kūną ir Kraują. Transsubstanciacija reiškia, jog mes realiai šio perkeitimo nematome, nes pavidalas pasilieka tas pats - duonos ir vyno, tačiau jų esmė pasikeičia ir tai mums akivaizdžiai liudija Eucharistijos stebuklai.
Viešpats, gailestingas mūsų silpnumui
Jėzus Eucharistijoje yra visa savo esme, visa savo tikrove, tačiau tai priimti galime tik tikėjimu: ,,Nei akis, nei skonis, nei lytėjimas: liudyti čia gali tik tikėjimas", - giedama šv. Tomo himne. Tikėjimas yra didi dovana ir didi dorybė, deja, dažnai jis būnąs mažesnis ir už garstyčios grūdelį (žr. Lk 17,6). F. Peyron ir P. Angheben vardija įvairiausias kliūtis: mūsų aplinka nėra palanki Dievo artumui pajusti, puikybė žeidžia ir tolina nuo Dievo ir t.t.
Eucharistijos stebuklai liudija, kad Dievas puikiai supranta mūsų žmogiškąjį silpnumą bei ribotumą. Jaučiamės verti pasmerkimo? Tačiau Jis ,,mums šypsosi, vienijasi su mumis, trokšta būti su mumis mūsų gyvenime"; Jis ,,neatsisako savo meiles žmogui piano ir stengiasi iš naujo ji atkurti pagal savo paveikslą ir panašumą"; Jis ,,nori mus išgydyti"
(F. Peyron ir P. Angheben). Negana to, Dievo meilė visuomet žengia pirmąjį žingsnį. Vienas kartūzų vienuolis rašo: Tokia karšta Jo meile savo kūriniui, toks didelis Jo troškimas jį pripildyti pilnutinės dovanos, tobulos dovanos, viso savęs paties dovanojimo:
savęs - Dievo, dvasios ir dieviškojo gyvenimo, amžinojo gyvenimo, nesibaigiančio gyvenimo <...> Meilė reikalauja galutinio susiliejimo, išsemiančio visas galimybes atsiduoti (iš ,,Mišios - sutuoktuvių slėpinys").
Tėvas Pranciškus Masilionis rašo, kad Dievui nėra kliūčių, nėra neįveikiamų sunkumų, nėra sąlygų. Dievas kalba gestais, ženklais, žodžiais. Taip Jis mus pasiekia visomis mūsų gyvenimo aplinkybėmis, idant mus išganytų, kad ir j kokią situaciją patekusius" (F. Peyron ir P. Angheben). L. Lies pabrėžia, kad ,,dieviškoji meilė žmogui ateina į jo žemišką tikrovę". T. y. Dievas supranta žmogišką ribotumą bei prisitaiko ir prie jo, ir prie mūsų kūniškumo. Eucharistija yra akivaizdžiausias tokio prisitaikymo pavyzdys. Regimi sakramento ženklai mums reikalingi ir net būtini, kad suprastume neregimą tikrovę ir prie jos artėtume. Tačiau ,,mūsų širdys nerangios tikėti" (žr. Lk 24, 25). Todėl Viešpats žengia dar toliau. R. Cantalamessa primena pirmuosius Viešpaties pasirodymus:
Velykų rytą Jėzus pasirodo Marijai ir klausia jos :,,Moterie, ko verki?" - bet ši palaiko jį sodininku. Nieko neatsitiko. Tai buvo įprastinis žmonių pokalbis. Bet Jėzus ištaria jos vardą: ,,Marija!" Tarsi šydas staiga nukrinta jai nuo akių: ,,Rabuni! Tai tu, mano mokytojau!" (Jn 20,11-16). Praėjus kelioms dienoms, apaštalai žvejoja ežere. Ant kranto pasirodo žmogus. Jis iš tolo pradeda juos kalbinti: ,,Ar neturite ko valgyti?" Jie atsiliepia: ,,Ne!" Bet Jono širdis smarkiai suplaka, ir jis sušunka: ,,Juk tai Viešpats!" Tai pakeičia viską ir visi puola irtis į krantą (plg. J 21,4-8). Panašiai, gal kiek ramiau, nutinka ir Emauso mokiniams. Jėzus keliavo su jais, ,,bet jų akys negalėjo atpažinti jo". Galiausiai, kai jis laužė duoną, ,,jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jį"(Lk24,13-32).
Panašiai, anot autoriaus, nutinka ir tikintiesiems, kai šie, tiek kartų priėmę Jėzų Eucharistijoje, vieną dieną malonės galia jį ,,atpažįsta". Tai aukštesnis tikėjimo lygmuo - ,,buvimo patyrimas".
Eucharistijos stebuklai liudija dar didesnį Viešpaties nuolankumą ir gailestingumą. Savo Kūno ir Kraujo buvimą konsekruotoje ostijoje ir vyne Jis akivaizdžiai paliudija norintiems bet nepajėgiantiems tikėti (Lancano, Bolsenos stebuklai), netikėtai užkluptiems netikėjimo pagundos (Sankt Georgenbergo-Fiechto abatijos, Ludbrego stebuklai), netgi stokojantiems pagarbos ar rūpestingumo (Kašos, Valdiurno, Sokulkos stebuklai). Kaip rašo F. Peyron, P. Angheben, Dievo meilė leidžiasi į pokalbį su žmogumi. Ir tai daro, kad jį perkeistų, jo konkretų gyvenimą įskiepytų į Jėzų, kad jis taptų Kristaus kūnu, kad, - kaip sako jėzuitas L Lies, - ,,jį vėl parvestų namo". Iš meilės sukurtas žmogus skirtas bendrystei su Dievu, gyvenimui su Juo, supamam draugystės ir ramybės. Todėl Eucharistija turi būti ,,centras, apie kurį sukamės", ,,namų centras", iš kurio visa išeina ir į kurį visa sugrįžta, ,,saulė", kuri visa apšviečia ir apie kurią visa sukasi (G.AIIamano).
Jėzaus ir mūsų auka
,,Per konsekraciją negyva duona tampa dieviškos gyvybės pilnybe, grožio pilnatve, mažavertis maistas - neišmatuojamų vertybių iždu", rašo tėvas Pranciškus Masilionis SJ. Tačiau turime suprasti, kad Eucharistijoje Jėzus dėkoja Tėvui aukodamas save. Jis atsiduoda mums visas - su savo Kūnu ir Krauju. Sokulkoje įvykusio stebuklą tyrinėję mokslininkai teigia, jog konsekruotos ostijos gabalėlis yra gyvo, kenčiančio, agonijos apimto, priešinfarktinės būklės žmogaus širdies raumens dalis. Taigi, Eucharistijos stebuklai patvirtina vieno kontempliatyvaus asmens žodžius, kad Jėzus per kiekvienas Mišias miršta už mus ir už mūsų nuodėmes, kad Mišios yra Jėzaus meilės auka, kad Jėzaus Širdis kentėjo ir kenčia už kiekvieną iš mūsų, kad Viešpats Jėzus sielas įsigijo savo krauju (iš kn. ,,Eucharistija - gyvenimo širdis"). R. Cantalamessa kiekvieno mūsų klausia:
Dievas atidavė savo kūną mums į rankas, o ką mes darome iš Dievo kūno? Negalėjau savyje užgniaužti šauksmo - Dievui mes esame žiaurūs! Prieš jį vartojame jėgą! Kaip? Piktnaudžiaujame pažadu, įpareigojančiu jį ateiti ant altoriaus ir pas mus. ,,Verčiame" jį kiekvieną dieną parodyti didžiausią meilę, bet patys esame be meilės, dažnai perdėm išsiblaškę, o būtent tai reiškia vartoti jėgą prieš Dievą. Juk su kūdikiu, kuris negali apsiginti, reikia elgtis labai švelniai ir jautriai, o Jėzui, kuris mistiškai negali apsiginti nuo mūsų, mes, priešingai, esame labai grubūs ir storžieviai.
Todėl privalome Eucharistiją patirti su dėkingumu, atjauta, nuolankumu ir pamaldumu. Kiekvienas krikščionis iš meilės trokšta aukotis su Viešpačiu dėl kitų sielų, šlovinti Dievą Tėvą ir Jam dėkoti už didžią dovaną, kurią Jis suteikė ir tebeteikia. Bolsenos stebuklo dėka kiekvienais metais švenčiame Devintines - Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmes, kad kiekvienas galėtų atpažinti MEILĘ, kuria Dievas mus visus myli.
(iš Šiaulių vyskupo Jo Ekscelencijos Eugenijaus Bartulio parengto 2016 m. kalendoriaus ,,Eucharistijos stebuklai")
Eucharistijos sakramentas yra pats švenčiausias sakramentas iš visų skramentų, todėl ir vadinamas Švenčiausiuoju sakramentu
„Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus auką ilgus amžius, iki vėl ateis, ir savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai šitaip patikėtų savo mirties ir prisikėlimo atminimą – gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir mums duodamas būsimos garbės laidas.“
Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1323
Per Paskutinę vakarienę savo kančios išvakarėse, Didįjį ketvirtadienį, Jėzus paėmė duonos, ją laimino, lauže ir davė apaštalams, sakydamas: ,,Imkite ir valgykite, nes tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas". Paskui paėmė vyno taurę, laimino ir davė jiems, tardamas: ,,Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas, kuris už jus ir už visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui" (pig. Ml 26, 26—28; 1 Kor 11, 23—25).
Tuo būdu Jėzus Kristus įsteigė šv. Mišias ir Švč. Sakramentą. Jo įgalioti ir liepiami, kunigai laiko šv. Mišias ir jomis sudabartina bei atnaujina Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Mes kuo artimiausiai susivienijame su Jėzumi, priimdami Švč. Sakramentą, tą Viešpaties Kūną ir Kraują. Šv. Mišiomis tobuliausiai Dievą pagarbiname ir atsiprašome, o Švč. Sakramento priėmimas (Komunija) gaivina mumyse Dievo meilę ir kitas dorybes, padeda kovoti su blogio vilionėmis.
Švenčiausiuoju Sakramentu Išganytojas nuolat gyvena mūsų bažnyčiose. Dera jį pagerbti viešomis pamaldomis ir šiaip dažniau aplankyti bažnyčioje.
Kam teikiamas Eucharistijos sakramentas?
Šv. Mišių metu kiekvienam pakrikštytam, sulaukusiam pakankamo protinio subrendimo ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės stovyje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių.
Sekmadienio Eucharistija patvirtina visą krikščionio gyvenimą. Todėl tikintieji turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pav.: liga, kūdikio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Dalyvavimo šv. Mišiose įsakymą įvykdo tas, kas šventės dieną (arba jos išvakarėse) dalyvauja švenčiamoje Eucharistijoje. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Bažnyčia moko, jog visi pakrikštytieji, esantys malonės stovyje, gali vertai priimti Eucharistiją. O kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs katalikas, turi pareigą (jos nepaisymas yra nuodėmė) bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją.
Pasirengimas
Pirmoji išpažintis ir Pirmoji Šv. Komunija
Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę bei sulaukę 10 metų vaikai, kurių tėvai ar teisėti globėjai pareiškia norą ar sutikimą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime.
Į Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentus vedančios katechezės uždavinys – lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje, todėl svarbu, kad vaikas tikėjimo tiesų pažinimą ir bendruomeniškumo jausmą įgytų laipsnišku ir sistemingu dalyvavimu susitikimuose. Ruošimosi minėtiems sakramentams trukmė – vieneri mokslo metai, kviečiant vaikus vienam užsiėmimui per savaitę. Vaikai ir jų šeimos nariai raginami dalyvauti sekmadienio ir privalomų švenčių šv. Mišiose, todėl vaikų užsiėmimai parapijoje vyksta sekmadieniais prieš šv. Mišias ir po jų. Vaikai su tėveliais dalyvauja šv. Mišiose ir įtraukiami į patarnavimą liturgijai.
Mūsų parapijoje registravimasis vyksta rugsėjį - tik sekmadieniais po Šv. Mišių zakristijoje.
Priimantiems Eucharistiją (Švenčiausiąjį sakramentą) būtina žinoti:
Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti Šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Šv. Mišių aukoje.
Norint vaisingai priimti šv. Komuniją, pirmiausia reikia būti pašvenčiamosios malonės būklėje, todėl, jei turime sunkią nuodėmę, reikia atlikti sakramentinę išpažintį, (priimti Atgailos sakramentą) antraip padarytume šventvagystės nuodėmę. Turint lengvų nuodėmių galima eiti šv. Komunijos, prieš tai šias nuodėmes apgailėjus ir už jas Viešpaties atsiprašius. Bažnyčioje galioja eucharistinio pasninko reikalavimas, būtent 1 val. susilaikyti nuo valgio (pasninko nelaužo vanduo ar vaistų vartojimas). Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu maldingai nusiteikti, susikaupti, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti Šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, homilijos, atsakinėti į kreipinius, giedoti, kartu su dalyvaujančiais atlikti reikiamus liturginius veiksmus). Taip pat labai svarbi pagarbaus šv. Komunijos priėmimo sąlyga – susitikimo su Kristumi troškimas. Priėmus šv. Komuniją, t. y. priėmus patį Viešpatį, reikia bent keliolika minučių susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima mintimis, savais žodžiais ar maldaknygės maldomis.
Šaltinis: Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Liturginis maldynas,
„Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus auką ilgus amžius, iki vėl ateis, ir savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai šitaip patikėtų savo mirties ir prisikėlimo atminimą – gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir mums duodamas būsimos garbės laidas.“
Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1323
Per Paskutinę vakarienę savo kančios išvakarėse, Didįjį ketvirtadienį, Jėzus paėmė duonos, ją laimino, lauže ir davė apaštalams, sakydamas: ,,Imkite ir valgykite, nes tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas". Paskui paėmė vyno taurę, laimino ir davė jiems, tardamas: ,,Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas, kuris už jus ir už visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui" (pig. Ml 26, 26—28; 1 Kor 11, 23—25).
Tuo būdu Jėzus Kristus įsteigė šv. Mišias ir Švč. Sakramentą. Jo įgalioti ir liepiami, kunigai laiko šv. Mišias ir jomis sudabartina bei atnaujina Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Mes kuo artimiausiai susivienijame su Jėzumi, priimdami Švč. Sakramentą, tą Viešpaties Kūną ir Kraują. Šv. Mišiomis tobuliausiai Dievą pagarbiname ir atsiprašome, o Švč. Sakramento priėmimas (Komunija) gaivina mumyse Dievo meilę ir kitas dorybes, padeda kovoti su blogio vilionėmis.
Švenčiausiuoju Sakramentu Išganytojas nuolat gyvena mūsų bažnyčiose. Dera jį pagerbti viešomis pamaldomis ir šiaip dažniau aplankyti bažnyčioje.
Kam teikiamas Eucharistijos sakramentas?
Šv. Mišių metu kiekvienam pakrikštytam, sulaukusiam pakankamo protinio subrendimo ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės stovyje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių.
Sekmadienio Eucharistija patvirtina visą krikščionio gyvenimą. Todėl tikintieji turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pav.: liga, kūdikio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Dalyvavimo šv. Mišiose įsakymą įvykdo tas, kas šventės dieną (arba jos išvakarėse) dalyvauja švenčiamoje Eucharistijoje. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Bažnyčia moko, jog visi pakrikštytieji, esantys malonės stovyje, gali vertai priimti Eucharistiją. O kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs katalikas, turi pareigą (jos nepaisymas yra nuodėmė) bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją.
Pasirengimas
Pirmoji išpažintis ir Pirmoji Šv. Komunija
Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę bei sulaukę 10 metų vaikai, kurių tėvai ar teisėti globėjai pareiškia norą ar sutikimą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime.
Į Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentus vedančios katechezės uždavinys – lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje, todėl svarbu, kad vaikas tikėjimo tiesų pažinimą ir bendruomeniškumo jausmą įgytų laipsnišku ir sistemingu dalyvavimu susitikimuose. Ruošimosi minėtiems sakramentams trukmė – vieneri mokslo metai, kviečiant vaikus vienam užsiėmimui per savaitę. Vaikai ir jų šeimos nariai raginami dalyvauti sekmadienio ir privalomų švenčių šv. Mišiose, todėl vaikų užsiėmimai parapijoje vyksta sekmadieniais prieš šv. Mišias ir po jų. Vaikai su tėveliais dalyvauja šv. Mišiose ir įtraukiami į patarnavimą liturgijai.
Mūsų parapijoje registravimasis vyksta rugsėjį - tik sekmadieniais po Šv. Mišių zakristijoje.
Priimantiems Eucharistiją (Švenčiausiąjį sakramentą) būtina žinoti:
Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti Šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Šv. Mišių aukoje.
Norint vaisingai priimti šv. Komuniją, pirmiausia reikia būti pašvenčiamosios malonės būklėje, todėl, jei turime sunkią nuodėmę, reikia atlikti sakramentinę išpažintį, (priimti Atgailos sakramentą) antraip padarytume šventvagystės nuodėmę. Turint lengvų nuodėmių galima eiti šv. Komunijos, prieš tai šias nuodėmes apgailėjus ir už jas Viešpaties atsiprašius. Bažnyčioje galioja eucharistinio pasninko reikalavimas, būtent 1 val. susilaikyti nuo valgio (pasninko nelaužo vanduo ar vaistų vartojimas). Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu maldingai nusiteikti, susikaupti, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti Šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, homilijos, atsakinėti į kreipinius, giedoti, kartu su dalyvaujančiais atlikti reikiamus liturginius veiksmus). Taip pat labai svarbi pagarbaus šv. Komunijos priėmimo sąlyga – susitikimo su Kristumi troškimas. Priėmus šv. Komuniją, t. y. priėmus patį Viešpatį, reikia bent keliolika minučių susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima mintimis, savais žodžiais ar maldaknygės maldomis.
Šaltinis: Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Liturginis maldynas,
