KRIKŠTAS
2018 m. gruodžio 19 d. Šakiuose svečiavosi VDU Teologijos fakulteto dėstytojas, Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovas dr. Artūras Lukaševičius. Pasiklausykite jo paskaitos apie Krikšto sakramentą įrašo >>>
APIE KRIKŠTĄ
Esminiai dalykai
Krikštas yra bendras visų krikščionių sakramentas. Bažnyčia jį teikia savo Viešpaties pavedimu: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19).
Krikštas užmezga ryšį su Jėzumi Kristumi. Jis taip pat reiškia ir tai, kad pakrikštytasis tampa tikinčiųjų bendruomenės, Bažnyčios nariu. Jis suteikia nuodėmių atleidimą ir pradeda naują žmogaus, Jėzaus Kristaus brolio ar sesers, Dievo sūnaus ar dukters, gyvenimą.
Krikštas yra krikščioniškojo gyvenimo pradžia ir pagrindas, Dievo suteikta malonė, kurią reikia išlaikyti per visą gyvenimą: kartu su Kristumi „palaidoti Krikšte, jūs tikėjimu Jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris Jį prikėlė iš numirusių“ (Kol 2, 12).
Kai kurie reikalavimai Krikštui
Apie Krikštą taip pat galite paskaityti Katalikų bažnyčios katekizme.
Kam Krikšto sakramentas teikiamas?
Viešpats Jėzus Kristus, prieš žengdamas į dangų, pasiuntė apaštalus ir jų įpėdinius mokyti visų tautų žmones ir krikštyti juos Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Krikštas atleidžia gimtąją nuodėmę, suteikia pašvenčiamąją malonę ir padaro žmogų Dievo vaiku, Bažnyčios nariu. Jis duoda teisę priimti kitus sakramentus. Tai tikras dvasinis gimimas, viso krikščioniškojo gyvenimo pradžia.
Katalikių tėvų pareiga gimusį kūdikį nedelsiant pakrikštyti. Patartina kūdikiams duoti krikščioniškus vardus, kad jie turėtų šventąjį globėją ir pavyzdį.
Esant mirties pavojui, krikštyti gali kiekvienas žmogus. net nekrikštytas, jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia Krikštijama taip: ant suvilgytos kūdikio galvos krikštytojas pila kryžmai vandenį ir sako: *** (ištaria kūdikio vardą), aš tave krikštiju vardan Dievo Tęvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Reikia vienu kartu pilti ir sakyti žodžius. Praėjus mirties pavojui ir kūdikiui pasveikus, reikia kreiptis į kunigą, jis nunešamas į bažnyčią Krikšto apeigoms papildyti. Būtina pasakyti kunigui, kad kūdikis jau krikštytas namie.
Suaugęs žmogus ar jaunuolis gali būti krikštijamas tik jo paties noru bei prašymu ir tik deramai pasirengęs. Jis turi išmanyti krikščionių tikėjimo bei doros pagrindus ir būti pasiryžęs jų laikytis, taip pat pažinti Mišių bei sakramentų apeigas ir mokėti maldingai elgtis bažnyčioje.
Su gailesčiu dėl padarytų lig tol nuodėmių priimtas Krikštas naikina visas nuodėmes ir bausmes už jas, todėl pakrikštytas jaunuolis ar suaugusysis tuoj pat priima Švč. Sakramentą be išpažinties.
Nekrikštyti vaikai nuo 7 metų ir vyresni Krikštui parengiami taip pat, kaip kiti jų bendraamžiai Pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Iki jie prieis Krikštą atsiprašo
Dievą už visas kaltes, o po Krikšto be išpažinties priima Švč. Sakramentą. Toliau jie, kaip ir suaugusieji, eis išpažinties iš laiko po pakrikštijimo.
Pasirengimas
Vaiko krikštui – tėveliai arba globėjai, norintys pakrikštyti savo vaikus, mažiausiai prieš mėnesį kreipiasi į kleboną arba vikarą. Tėvai prieš vaikelio Krikštą turėtų išklausyti pasiruošimo Krikštui katechezes.
Katechezių apimtys ir turinys skirasi:
Kas gali krikštyti?
Įprastai krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas bažnyčioje arba koplyčioje, kur yra įrengta krikštykla. Krikšto sakramentas yra švenčiamas bendruomenėje, todėl krikštijama ne pavieniui, o bendrai, kiek tą dieną yra pareiškusių norą priimti Krikšto sakramentą. Suaugęs žmogus krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, o vaikas – ten, kur gyvena tėvai.
Apie Krikšto sakramentą
Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingu.
Gyvenimas kaip ir krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Krikštas palieka neišdildomą žymę žmogaus gyvenime ir niekas iš jo jau nebeatims Dievo vaiko vardo. Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama Išganymo malonė yra teikiama dovanai, todėl labai prasminga, kad ši malonė žmogų pasiektų kuo anksčiau – jam tik gimus. Krikščionys tėvai turi rimtai priimti savo pareigą puoselėti Dievo jiems pavestųjų gyvybę ir žinoti, kad jie nusikalsta, trukdydami kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštija.
Krikštatėviai
Krikštijamąjį neša arba lydi krikštatėviai, kurie įsipareigoja jį dvasiškai globoti. Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama Krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, todėl jis turi būti ugdomas. Krikštijamojo ar jo krikštatėvio kunigas klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės“. Po Krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas dar turi augti. Kad Krikšto malonė išsiskleistų, svarbi tėvų ir krikštatėvių pagalba.
Krikštatėviai turėtų žinoti
• Krikštatėviai turi būti vyresni nei 16 metų. ir jau priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir
Eucharistijos sakramentus. Krikštatėviais kviestini praktikuojantys katalikai, nes jie tampa dvasiniais kūdikio globėjais ir įgyja pareigą pagelbėti tėvams krikščioniškai išauklėti krikštavaikį (pakanka ir vieno iš krikštatėvių, tačiau nekatalikai krikštatėviais būti negali), pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiajam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu.
• Jei krikštatėviai gyvena kaip sutuoktiniai, turi buti priėmę ir Santuokos sakramentą. Atkreiptinas dėmesys, kad asmenys, gyvenantys santuokinį gyvenimą be Santuokos sakramento, iš esmės gyvena viešojoje sunkioje nuodėmėje, todėl kalbant apie krikštatėviams keliamą reikalavimą ,,praktikuojantis katalikas" su iš to išplaukiančiomis pareigomis, asmuo gyvenantis santuokinį gyvenimą be Santuokos sakramento neatitinka šio reikalavimo ir neturėtų prisiimti krikšto tėvų vaidmens vaiko palydėjime tikėjimo keliu.
• Krikštatėviai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir bendruomeniškumo
ugdymu.
• Malda nuo šiol bus svarbu lydėti naują krikščionį.
• Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi.
• Visą gyvenimą. krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą palaiko sunkumuose ir
džiaugsmuose.
• Jie turi stengtis dalyvauti Bažnyčios gyvenime, švęsti sekmadienius ir
krikščioniškai gyventi.
Krikšto apeigas ir maldas galima rasti Liturginiuose maldynuose.
Šaltinis: Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Liturginis maldynas
Esminiai dalykai
Krikštas yra bendras visų krikščionių sakramentas. Bažnyčia jį teikia savo Viešpaties pavedimu: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19).
Krikštas užmezga ryšį su Jėzumi Kristumi. Jis taip pat reiškia ir tai, kad pakrikštytasis tampa tikinčiųjų bendruomenės, Bažnyčios nariu. Jis suteikia nuodėmių atleidimą ir pradeda naują žmogaus, Jėzaus Kristaus brolio ar sesers, Dievo sūnaus ar dukters, gyvenimą.
Krikštas yra krikščioniškojo gyvenimo pradžia ir pagrindas, Dievo suteikta malonė, kurią reikia išlaikyti per visą gyvenimą: kartu su Kristumi „palaidoti Krikšte, jūs tikėjimu Jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris Jį prikėlė iš numirusių“ (Kol 2, 12).
Kai kurie reikalavimai Krikštui
- Krikšto tėvai gali būti tik katalikai !
- Krikštatėviai turi būti ne jaunesni kaip 16 metų, priėmę Pirmos Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentus.
- Jei krikštatėviai gyvena santuokinį gyvenimą turi būti susituokę bažnyčioje, praktikuojantys katalikai.
- Jei krikštijamojo vardas yra tautinis ar nekrikščioniškas, tinka duoti antrą krikščionišką vardą, kad vaikas turėtų globėją danguje.
- Tėveliams, krikšto tėvams ir kitiems artimiesiems, ruošiantis vaiko krikštui tinka atnaujinti savo tikėjimą ir ryšį su Kristumi, (atliekant išpažintį, priimant Komuniją), kad tyromis širdimis atstovautų savo kūdikį prieš Dievą ir būtų jam gyvo tikėjimo liudytojais.
Apie Krikštą taip pat galite paskaityti Katalikų bažnyčios katekizme.
Kam Krikšto sakramentas teikiamas?
Viešpats Jėzus Kristus, prieš žengdamas į dangų, pasiuntė apaštalus ir jų įpėdinius mokyti visų tautų žmones ir krikštyti juos Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Krikštas atleidžia gimtąją nuodėmę, suteikia pašvenčiamąją malonę ir padaro žmogų Dievo vaiku, Bažnyčios nariu. Jis duoda teisę priimti kitus sakramentus. Tai tikras dvasinis gimimas, viso krikščioniškojo gyvenimo pradžia.
Katalikių tėvų pareiga gimusį kūdikį nedelsiant pakrikštyti. Patartina kūdikiams duoti krikščioniškus vardus, kad jie turėtų šventąjį globėją ir pavyzdį.
Esant mirties pavojui, krikštyti gali kiekvienas žmogus. net nekrikštytas, jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia Krikštijama taip: ant suvilgytos kūdikio galvos krikštytojas pila kryžmai vandenį ir sako: *** (ištaria kūdikio vardą), aš tave krikštiju vardan Dievo Tęvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Reikia vienu kartu pilti ir sakyti žodžius. Praėjus mirties pavojui ir kūdikiui pasveikus, reikia kreiptis į kunigą, jis nunešamas į bažnyčią Krikšto apeigoms papildyti. Būtina pasakyti kunigui, kad kūdikis jau krikštytas namie.
Suaugęs žmogus ar jaunuolis gali būti krikštijamas tik jo paties noru bei prašymu ir tik deramai pasirengęs. Jis turi išmanyti krikščionių tikėjimo bei doros pagrindus ir būti pasiryžęs jų laikytis, taip pat pažinti Mišių bei sakramentų apeigas ir mokėti maldingai elgtis bažnyčioje.
Su gailesčiu dėl padarytų lig tol nuodėmių priimtas Krikštas naikina visas nuodėmes ir bausmes už jas, todėl pakrikštytas jaunuolis ar suaugusysis tuoj pat priima Švč. Sakramentą be išpažinties.
Nekrikštyti vaikai nuo 7 metų ir vyresni Krikštui parengiami taip pat, kaip kiti jų bendraamžiai Pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Iki jie prieis Krikštą atsiprašo
Dievą už visas kaltes, o po Krikšto be išpažinties priima Švč. Sakramentą. Toliau jie, kaip ir suaugusieji, eis išpažinties iš laiko po pakrikštijimo.
Pasirengimas
Vaiko krikštui – tėveliai arba globėjai, norintys pakrikštyti savo vaikus, mažiausiai prieš mėnesį kreipiasi į kleboną arba vikarą. Tėvai prieš vaikelio Krikštą turėtų išklausyti pasiruošimo Krikštui katechezes.
Katechezių apimtys ir turinys skirasi:
- Tėvai, gyvenantys Bažnyčios palaimintoje Santuokoje prieš vaikelio Krikštą turėtų išklausyti tris pasiruošimo Krikštui katechezes.
- Tėvai, kurie gyvena santuokinį gyvenimą nesusituokę nei civiliškai, nei bažnytiškai, prieš vaikelio Krikštą turėtų išklausyti tris pasiruošimo Krikštui katechezes ir papildomai katechezes apie Santuoką Šeimos centre.
- Tėvai, kurie gyvena susituokę vien tik civiliškai ir jei bent vienas sutuoktinis yra anksčiau gyvenęs Bažnytinėje Santuokoje, prieš vaikelio Krikštą turėtų išklausyti tris pasiruošimo Krikštui katechezes ir papildomai 4 katechezes.
Kas gali krikštyti?
Įprastai krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas bažnyčioje arba koplyčioje, kur yra įrengta krikštykla. Krikšto sakramentas yra švenčiamas bendruomenėje, todėl krikštijama ne pavieniui, o bendrai, kiek tą dieną yra pareiškusių norą priimti Krikšto sakramentą. Suaugęs žmogus krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, o vaikas – ten, kur gyvena tėvai.
Apie Krikšto sakramentą
Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingu.
Gyvenimas kaip ir krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Krikštas palieka neišdildomą žymę žmogaus gyvenime ir niekas iš jo jau nebeatims Dievo vaiko vardo. Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama Išganymo malonė yra teikiama dovanai, todėl labai prasminga, kad ši malonė žmogų pasiektų kuo anksčiau – jam tik gimus. Krikščionys tėvai turi rimtai priimti savo pareigą puoselėti Dievo jiems pavestųjų gyvybę ir žinoti, kad jie nusikalsta, trukdydami kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštija.
Krikštatėviai
Krikštijamąjį neša arba lydi krikštatėviai, kurie įsipareigoja jį dvasiškai globoti. Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama Krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, todėl jis turi būti ugdomas. Krikštijamojo ar jo krikštatėvio kunigas klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės“. Po Krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas dar turi augti. Kad Krikšto malonė išsiskleistų, svarbi tėvų ir krikštatėvių pagalba.
Krikštatėviai turėtų žinoti
• Krikštatėviai turi būti vyresni nei 16 metų. ir jau priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir
Eucharistijos sakramentus. Krikštatėviais kviestini praktikuojantys katalikai, nes jie tampa dvasiniais kūdikio globėjais ir įgyja pareigą pagelbėti tėvams krikščioniškai išauklėti krikštavaikį (pakanka ir vieno iš krikštatėvių, tačiau nekatalikai krikštatėviais būti negali), pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiajam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu.
• Jei krikštatėviai gyvena kaip sutuoktiniai, turi buti priėmę ir Santuokos sakramentą. Atkreiptinas dėmesys, kad asmenys, gyvenantys santuokinį gyvenimą be Santuokos sakramento, iš esmės gyvena viešojoje sunkioje nuodėmėje, todėl kalbant apie krikštatėviams keliamą reikalavimą ,,praktikuojantis katalikas" su iš to išplaukiančiomis pareigomis, asmuo gyvenantis santuokinį gyvenimą be Santuokos sakramento neatitinka šio reikalavimo ir neturėtų prisiimti krikšto tėvų vaidmens vaiko palydėjime tikėjimo keliu.
• Krikštatėviai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir bendruomeniškumo
ugdymu.
• Malda nuo šiol bus svarbu lydėti naują krikščionį.
• Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi.
• Visą gyvenimą. krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą palaiko sunkumuose ir
džiaugsmuose.
• Jie turi stengtis dalyvauti Bažnyčios gyvenime, švęsti sekmadienius ir
krikščioniškai gyventi.
Krikšto apeigas ir maldas galima rasti Liturginiuose maldynuose.
Šaltinis: Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Liturginis maldynas