KRYŽIAUS KELIO STOČIŲ APMĄSTYMAI
1-oji stotis. Jėzus nuteisiamas mirti.
Jėzau, žmonės, kuriuos Tu taip mylėjai, kuriems rodei visą savo gerumą, kuriuos Tu gydei, jie pasirinko Barabą, o Pilotas nuteisė Tave mirti, nors ir žinojo, kad Tu nepadarei nieko blogo. Padėk mums, Viešpatie, kai esame kaltinami tuo, ko nepadarėme, kai mus išduoda ir įskaudina.
2-oji stotis. Jėzus paima nešti kryžių.
Jėzau, Tu romiai priimi kryžių, nes žinai, kad per kryžių ir mirtį ant jo atpirksi pasaulį. Tu kvieti mus kiekvieną dieną paimti savo kryžių ir sekti Tave. Kai gyvenimas sunkus, kai patiriame blogį, skausmą, ligą, nepasisekimą, padėk mums, Viešpatie Jėzau.
3-ioji stotis. Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi.
Jėzau, kokį fizinį skausmą ir kančią Tu kentėjai, kai sunkiai žengei pirmyn po kryžiaus svoriu. Nenuostabu, kad nusilpęs ir pavargęs Tu parkritai, bet iš meilės mums vėl atsikėlei ir tęsei savo kelionę. Mes irgi, Viešpatie, parpuolame savo gyvenimo kelionėje, kai kartais elgiamės neteisingai. Padėk mums, kad nenusimintume ir neprarastume vilties, bet keltumės ir vėl sektume Tavimi.
4-oji stotis. Jėzus sutinka savo Motiną.
Jėzau, Tavo Motina sekė Tave šioje skausmingoje kelionėje. Jos širdis plyšo matant savo Sūnų taip labai kenčiantį. Ji pajėgė prie Tavęs prisiartinti, ir kai jūsų akys susitiko, iš tikrųjų kančios kalavijas pervėrė Jos širdį. Tačiau šią intymią akimirką jūsų susitikę žvilgsniai guodė jus ir teikė stiprybės. Marija yra ir mūsų Motina. Ji myli mus taip pat, kaip mylėjo Jėzų. Kai esame nelaimingi ar prislėgti kokio nors rūpesčio, Ji apkabina mus savo mylinčiomis, guodžiančiomis rankomis.
5-oji stotis. Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių.
Jėzau, pagaliau kareiviai pastebėjo, kad Tu silpsti. Bet ar jie padės Tau? Ne. Jie privertė vieną žmogų iš minios panėšėti Tavo kryžių. Ne iš užuojautos, bet kad įvykdytų savo užduotį – nukryžiuotų Tave ant Kalvarijos. Padėk mums, Viešpatie, visada būti pasirengusiems pagelbėti kiekvienam, paaukojant savo laiką, pinigus ar kitu būdu, ir neprimesti kitam to, ką patys galime padaryti.
6-oji stotis. Veronika nušluosto Jėzui veidą.
Jėzau, kai Tu sunkiai ėjai keliu, kažkas pasigailėjo Tavęs. Kaip švelniai Veronika nušluostė Tavo mylintį, krauju pasruvusį veidą. Padėk mums, Viešpatie, atkreipti dėmesį į kitus, matyti jų kentėjimus, pasakyti jiems gerą žodį, ištiesti pagalbos ranką, kaip Veronika.
7-oji stotis. Jėzus parpuola antrą kartą.
Jėzau, kiekvienas žingsnis gilina Tavo skaudamas žaizdas ir Tu silpsti netekdamas daug kraujo. Nenuostabu, kad Tave apleidžia jėgos ir Tu vėl krenti. Tu tik savo kelionės pusiaukelėje, kiek gi dar gali pakelti? Tavo meilė mums, pasiryžimas paaukoti save kaip auką už mus ir Tėvo valios įvykdymas padeda Tau atsikelti ir tęsti kelionę. Viešpatie, kai mes patiriame nusivylimą, visko žlugimą, kai netenkame drąsos ir noro, kai parpuolame prislėgti savo kryžiaus svorio, padėk mums pasitikėti Tėvo meile ir atrasti jėgų eiti toliau.
8-oji stotis. Jėzus sutinka Jeruzalės moteris.
Jėzau, Tave sujaudino tų moterų drąsa, kurios prasiskverbė pro minią, kad galėtų paskutinį kartą pamatyti Tave, kad Tu palaimintum jų mažylius. Jos verkė, nes mylėjo Tave. Ir Tu mylėjai jas ir jų vaikučius. Tu žinojai ateitį, Jeruzalės sunaikinimą, todėl iš meilės pasakei: “Jeruzalės dukterys, verkite ne manęs, bet savęs ir savo vaikų”. Viešpatie, mokyk mus savo kančių apsuptyje rodyti užuojautą kenčiantiesiems ir su didesniu noru ir atsidavimu nešti savo kryžių .
9-oji stotis. Jėzus parpuola trečią kartą.
Jėzau, Tavo jėgos dabar visiškai išseko. Sulig kiekvienu žingsniu kryžius darosi sunkesnis. Koks baisus skausmas užlieja Tave, kai parpuoli, prislėgtas kryžiaus svorio. Tylioje maldoje Tu šaukiesi savo Tėvo pagalbos. Jau nebe toli Kalvarijos kalnas, ir su mintimi, kad turi jį pasiekti, randi stiprybės vėl atsikelti ir tarti: “Teesie Tavo valia”. Viešpatie, kai prarandame norą eiti pirmyn, kai gyvenimas tampa sunkus ir nesimato šviesos tunelio gale, padėk mums ištverti iki galo.
10-oji stoti. Jėzui nuplėšia drabužius.
Jėzau, skausmas truputį atlėgo, kai nuo Tavo žaizdotų pečių nuėmė kryžių. Bet tai truko tik akimirksnį, dar didesnis skausmas persmelkė Tave, kai kareiviai pradėjo plėšti drabužius. Koks skausmas! Tu stovi vienišas, apnuogintas, pažemintas priešais besityčiojančią minią. Tavo atsakas – meilė ir tyli malda. Viešpatie, ir mūsų gyvenime būna metas, kai esame atstumti, pajuokiami, vieniši. Tegul mus visada sustiprina Tavo artumas.
11-oji stotis. Jėzus prikalamas prie kryžiaus.
Jėzau, Tu noriai ištiesei savo rankas ant kryžiaus iš meilės mums – iš meilės man. Jie įkalė vinis į Tavo riešus – kokį siaubingą skausmą turėjai pakelti! Dar didesnis skausmas ištiko Tave, kai kryžius buvo pakeltas ir Tavo kūnas pakibo ant perkaltų riešų! Praeiviai tyčiojosi iš Tavęs: “Jei Tu Mesijas, nuženk nuo kryžiaus ir mes Tavim įtikėsime”. Bet iš Tavo lūpų pasigirdo ne riksmas, o tylus, mylintis šnabždesys: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”. Viešpatie, padėk mums atleisti tiems, kurie mūsų nekenčia ar daro mums bloga, padėk neatsilyginti tuo pačiu, bet melstis už juos ir mylėti juos taip, kaip Tu.
12-oji stotis. Jėzus miršta ant kryžiaus.
Jėzau, mes mylime Tave ir dėkojame Tau už visa, ką dėl mūsų padarei. Kokias siaubingas valandas Tu praleidai ant kryžiaus, dusdamas, kamuojamas troškulio, išjuoktas ir atmestas. Tu mums atidavei savo Motiną, kad Ji būtų ir mūsų Motina. Kokia tamsa ir tuštuma turėjo apgaubti Tavo sielą. Taip, nė vienas nežino, kokią gilią vienatvę Tu patyrei ant kryžiaus tomis paskutinėmis akimirkomis, kai Tavo gyvenimas artėjo prie pabaigos. Jausdamasis visiškai apleistas ir atmestas sušukai: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” Vis dėlto Tu žinojai, kad nebegali parodyti didesnės meilės savo Tėvui nei Tau pavestiesiems ir ramybėje ištarei: “Atlikta”. Tu mylėjai iki galo. Viešpatie, kai jaučiamės sutrikę, atstumti ir nutolę nuo Dievo, padėk prisiminti, kad mūsų tamsybių valandą mūsų dangiškasis Tėvas nepaliko mūsų.
13-oji stotis. Jėzus nuimamas nuo kryžiaus.
Jėzau, su kokia meile Tavo Motina paėmė Tavo mirusį kūną. Dar kartą Jos sielą pervėrė kalavijas, kaip pranašavo Simeonas. Kaip dažnai, kai buvai vaikas, Ji laikė Tave ant savo mylinčių rankų. Dabar Jos širdis plyšta iš skausmo matant nepakeliamą kančią sukėlusias Tavo žaizdas. Kokia liūdna ši mylinčioji Motina turėjo būti, bet ir laiminga, kad Jos Sūnus įėjo į savo karalystę, kaip buvo žadėjęs šalia savęs nukryžiuotam ir atsivertusiam nusikaltėliui: “Dar šiandien su manimi būsi rojuje”. Viešpatie, mes dėkojame, kad davei mums taip mylinčią Motiną Mariją, dėkojame už tą dalį, kurią Ji atliko Tavo išganymo slėpinyje. Pažadink troškimą karštai mylėti Mariją ir taip gyventi, kad būtume verti tokios Motinos.
14-oji stotis. Jėzus laidojamas kape.
Jėzau, atėjo paskutinė akimirka, paskutinis išsiskyrimas, kai jie švelniai paėmė Tavo kūną ir pagarbiai paguldė kape. Marija, Tavo Motina, pasiliko su Jonu. Paskendusi mintyse ir, kaip visada, laikydama visus šituos įvykius savo širdyje, Ji laukė prisikėlimo, kurį Tu, Jos Sūnus, pažadėjai, sakydamas: “Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu”. Tu kalbėjai apie savo kūno šventyklą. Viešpatie, dėkojame už auką, paaukotą už mus. Padėk mums kreipti žvilgsnius į Tave, kad mūsų gyvenimai būtų verti Tavo meilės.
Parengė Paštuvos seserys karmelitės
2005 m., Didysis Penktadienis
1-oji stotis. Jėzus nuteisiamas mirti.
Jėzau, žmonės, kuriuos Tu taip mylėjai, kuriems rodei visą savo gerumą, kuriuos Tu gydei, jie pasirinko Barabą, o Pilotas nuteisė Tave mirti, nors ir žinojo, kad Tu nepadarei nieko blogo. Padėk mums, Viešpatie, kai esame kaltinami tuo, ko nepadarėme, kai mus išduoda ir įskaudina.
2-oji stotis. Jėzus paima nešti kryžių.
Jėzau, Tu romiai priimi kryžių, nes žinai, kad per kryžių ir mirtį ant jo atpirksi pasaulį. Tu kvieti mus kiekvieną dieną paimti savo kryžių ir sekti Tave. Kai gyvenimas sunkus, kai patiriame blogį, skausmą, ligą, nepasisekimą, padėk mums, Viešpatie Jėzau.
3-ioji stotis. Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi.
Jėzau, kokį fizinį skausmą ir kančią Tu kentėjai, kai sunkiai žengei pirmyn po kryžiaus svoriu. Nenuostabu, kad nusilpęs ir pavargęs Tu parkritai, bet iš meilės mums vėl atsikėlei ir tęsei savo kelionę. Mes irgi, Viešpatie, parpuolame savo gyvenimo kelionėje, kai kartais elgiamės neteisingai. Padėk mums, kad nenusimintume ir neprarastume vilties, bet keltumės ir vėl sektume Tavimi.
4-oji stotis. Jėzus sutinka savo Motiną.
Jėzau, Tavo Motina sekė Tave šioje skausmingoje kelionėje. Jos širdis plyšo matant savo Sūnų taip labai kenčiantį. Ji pajėgė prie Tavęs prisiartinti, ir kai jūsų akys susitiko, iš tikrųjų kančios kalavijas pervėrė Jos širdį. Tačiau šią intymią akimirką jūsų susitikę žvilgsniai guodė jus ir teikė stiprybės. Marija yra ir mūsų Motina. Ji myli mus taip pat, kaip mylėjo Jėzų. Kai esame nelaimingi ar prislėgti kokio nors rūpesčio, Ji apkabina mus savo mylinčiomis, guodžiančiomis rankomis.
5-oji stotis. Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių.
Jėzau, pagaliau kareiviai pastebėjo, kad Tu silpsti. Bet ar jie padės Tau? Ne. Jie privertė vieną žmogų iš minios panėšėti Tavo kryžių. Ne iš užuojautos, bet kad įvykdytų savo užduotį – nukryžiuotų Tave ant Kalvarijos. Padėk mums, Viešpatie, visada būti pasirengusiems pagelbėti kiekvienam, paaukojant savo laiką, pinigus ar kitu būdu, ir neprimesti kitam to, ką patys galime padaryti.
6-oji stotis. Veronika nušluosto Jėzui veidą.
Jėzau, kai Tu sunkiai ėjai keliu, kažkas pasigailėjo Tavęs. Kaip švelniai Veronika nušluostė Tavo mylintį, krauju pasruvusį veidą. Padėk mums, Viešpatie, atkreipti dėmesį į kitus, matyti jų kentėjimus, pasakyti jiems gerą žodį, ištiesti pagalbos ranką, kaip Veronika.
7-oji stotis. Jėzus parpuola antrą kartą.
Jėzau, kiekvienas žingsnis gilina Tavo skaudamas žaizdas ir Tu silpsti netekdamas daug kraujo. Nenuostabu, kad Tave apleidžia jėgos ir Tu vėl krenti. Tu tik savo kelionės pusiaukelėje, kiek gi dar gali pakelti? Tavo meilė mums, pasiryžimas paaukoti save kaip auką už mus ir Tėvo valios įvykdymas padeda Tau atsikelti ir tęsti kelionę. Viešpatie, kai mes patiriame nusivylimą, visko žlugimą, kai netenkame drąsos ir noro, kai parpuolame prislėgti savo kryžiaus svorio, padėk mums pasitikėti Tėvo meile ir atrasti jėgų eiti toliau.
8-oji stotis. Jėzus sutinka Jeruzalės moteris.
Jėzau, Tave sujaudino tų moterų drąsa, kurios prasiskverbė pro minią, kad galėtų paskutinį kartą pamatyti Tave, kad Tu palaimintum jų mažylius. Jos verkė, nes mylėjo Tave. Ir Tu mylėjai jas ir jų vaikučius. Tu žinojai ateitį, Jeruzalės sunaikinimą, todėl iš meilės pasakei: “Jeruzalės dukterys, verkite ne manęs, bet savęs ir savo vaikų”. Viešpatie, mokyk mus savo kančių apsuptyje rodyti užuojautą kenčiantiesiems ir su didesniu noru ir atsidavimu nešti savo kryžių .
9-oji stotis. Jėzus parpuola trečią kartą.
Jėzau, Tavo jėgos dabar visiškai išseko. Sulig kiekvienu žingsniu kryžius darosi sunkesnis. Koks baisus skausmas užlieja Tave, kai parpuoli, prislėgtas kryžiaus svorio. Tylioje maldoje Tu šaukiesi savo Tėvo pagalbos. Jau nebe toli Kalvarijos kalnas, ir su mintimi, kad turi jį pasiekti, randi stiprybės vėl atsikelti ir tarti: “Teesie Tavo valia”. Viešpatie, kai prarandame norą eiti pirmyn, kai gyvenimas tampa sunkus ir nesimato šviesos tunelio gale, padėk mums ištverti iki galo.
10-oji stoti. Jėzui nuplėšia drabužius.
Jėzau, skausmas truputį atlėgo, kai nuo Tavo žaizdotų pečių nuėmė kryžių. Bet tai truko tik akimirksnį, dar didesnis skausmas persmelkė Tave, kai kareiviai pradėjo plėšti drabužius. Koks skausmas! Tu stovi vienišas, apnuogintas, pažemintas priešais besityčiojančią minią. Tavo atsakas – meilė ir tyli malda. Viešpatie, ir mūsų gyvenime būna metas, kai esame atstumti, pajuokiami, vieniši. Tegul mus visada sustiprina Tavo artumas.
11-oji stotis. Jėzus prikalamas prie kryžiaus.
Jėzau, Tu noriai ištiesei savo rankas ant kryžiaus iš meilės mums – iš meilės man. Jie įkalė vinis į Tavo riešus – kokį siaubingą skausmą turėjai pakelti! Dar didesnis skausmas ištiko Tave, kai kryžius buvo pakeltas ir Tavo kūnas pakibo ant perkaltų riešų! Praeiviai tyčiojosi iš Tavęs: “Jei Tu Mesijas, nuženk nuo kryžiaus ir mes Tavim įtikėsime”. Bet iš Tavo lūpų pasigirdo ne riksmas, o tylus, mylintis šnabždesys: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”. Viešpatie, padėk mums atleisti tiems, kurie mūsų nekenčia ar daro mums bloga, padėk neatsilyginti tuo pačiu, bet melstis už juos ir mylėti juos taip, kaip Tu.
12-oji stotis. Jėzus miršta ant kryžiaus.
Jėzau, mes mylime Tave ir dėkojame Tau už visa, ką dėl mūsų padarei. Kokias siaubingas valandas Tu praleidai ant kryžiaus, dusdamas, kamuojamas troškulio, išjuoktas ir atmestas. Tu mums atidavei savo Motiną, kad Ji būtų ir mūsų Motina. Kokia tamsa ir tuštuma turėjo apgaubti Tavo sielą. Taip, nė vienas nežino, kokią gilią vienatvę Tu patyrei ant kryžiaus tomis paskutinėmis akimirkomis, kai Tavo gyvenimas artėjo prie pabaigos. Jausdamasis visiškai apleistas ir atmestas sušukai: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” Vis dėlto Tu žinojai, kad nebegali parodyti didesnės meilės savo Tėvui nei Tau pavestiesiems ir ramybėje ištarei: “Atlikta”. Tu mylėjai iki galo. Viešpatie, kai jaučiamės sutrikę, atstumti ir nutolę nuo Dievo, padėk prisiminti, kad mūsų tamsybių valandą mūsų dangiškasis Tėvas nepaliko mūsų.
13-oji stotis. Jėzus nuimamas nuo kryžiaus.
Jėzau, su kokia meile Tavo Motina paėmė Tavo mirusį kūną. Dar kartą Jos sielą pervėrė kalavijas, kaip pranašavo Simeonas. Kaip dažnai, kai buvai vaikas, Ji laikė Tave ant savo mylinčių rankų. Dabar Jos širdis plyšta iš skausmo matant nepakeliamą kančią sukėlusias Tavo žaizdas. Kokia liūdna ši mylinčioji Motina turėjo būti, bet ir laiminga, kad Jos Sūnus įėjo į savo karalystę, kaip buvo žadėjęs šalia savęs nukryžiuotam ir atsivertusiam nusikaltėliui: “Dar šiandien su manimi būsi rojuje”. Viešpatie, mes dėkojame, kad davei mums taip mylinčią Motiną Mariją, dėkojame už tą dalį, kurią Ji atliko Tavo išganymo slėpinyje. Pažadink troškimą karštai mylėti Mariją ir taip gyventi, kad būtume verti tokios Motinos.
14-oji stotis. Jėzus laidojamas kape.
Jėzau, atėjo paskutinė akimirka, paskutinis išsiskyrimas, kai jie švelniai paėmė Tavo kūną ir pagarbiai paguldė kape. Marija, Tavo Motina, pasiliko su Jonu. Paskendusi mintyse ir, kaip visada, laikydama visus šituos įvykius savo širdyje, Ji laukė prisikėlimo, kurį Tu, Jos Sūnus, pažadėjai, sakydamas: “Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu”. Tu kalbėjai apie savo kūno šventyklą. Viešpatie, dėkojame už auką, paaukotą už mus. Padėk mums kreipti žvilgsnius į Tave, kad mūsų gyvenimai būtų verti Tavo meilės.
Parengė Paštuvos seserys karmelitės
2005 m., Didysis Penktadienis
GRAUDŪS VERKSMAI
Graudžių Verksmų giesmės neapsiriboja vien biblijinių įvykių pristatymu. Jos nori pažadinti mūsų jausmus. Šis naujas Kristaus Kančios apmąstymo būdas ypač greitai paplito po visą kraštą. Pamaldas propagavo Kunigai Misijonieriai liaudiškų misijų ir dvasinių seminarų, kuriuos patys vedė, metu. Tekstas du kartus buvo verstas į lietuvių k. ( pirmą kartą dar XVIIIa. ), o taip pat į vokiečių, anglų ir rusų kalbas.
Taigi Graudūs Verksmai, greta Kryžiaus Kelio, yra labai svarbios Gavėnios pamaldos, žadinančios apmąstymus apie kančios esmę, o taip pat apie savo gyvenimą ir elgesį, kadangi esame atpirkti labai didele kaina
Graudžių Verksmų giesmės neapsiriboja vien biblijinių įvykių pristatymu. Jos nori pažadinti mūsų jausmus. Šis naujas Kristaus Kančios apmąstymo būdas ypač greitai paplito po visą kraštą. Pamaldas propagavo Kunigai Misijonieriai liaudiškų misijų ir dvasinių seminarų, kuriuos patys vedė, metu. Tekstas du kartus buvo verstas į lietuvių k. ( pirmą kartą dar XVIIIa. ), o taip pat į vokiečių, anglų ir rusų kalbas.
Taigi Graudūs Verksmai, greta Kryžiaus Kelio, yra labai svarbios Gavėnios pamaldos, žadinančios apmąstymus apie kančios esmę, o taip pat apie savo gyvenimą ir elgesį, kadangi esame atpirkti labai didele kaina
GRAUDŪS VERKSMAI
PIRMOJI DALIS
(giedama I ir IV gavėnios sekmadienį ir po jo einančiomis savaitės dienomis)
PIRMOJI DALIS
(giedama I ir IV gavėnios sekmadienį ir po jo einančiomis savaitės dienomis)
Pradžios giesmė
Pro graudžius verksmus giedokim, * Jėzaus kančią apraudokim.
2 Kaip upeliai sidabriniai, * bėkit, ašarų šaltiniai.
3 Jau ant saulės skaistaus veido * juodos naktys nusileido.
4 Dievo angelai negieda – * gailios ašaros jiems rieda.
5 Dreba žemė, uolos skyla, * iš kapų numirę kyla.
6 Jėzaus kančią visi jaučia, * iš širdies gelmių užjaučia.
7 Viešpaties kančių didybė * temdo saulę ir linksmybę.
8 Jėzau, širdis sugraudinki, * draug kentėti išmokinki.
9 Kelk iš kalčių mūsų sielas, * išganyk mus, Jėzau mielas.
10 Teikis, Jėzau, mums padėti * nuoširdžiau Tave mylėti.
Giesmė
Nuliūdo siela, skausmas širdį supa: * Alyvų kalne mielas Jėzus klūpo – * ant veido puola, net krauju rasoja, * sunkiai alsuoja.
2 Mūsų kaltybės, Tėvo apleidimas, * sielos liūdnumas, kūno nusilpimas * ištiko Jėzų ten, sode Alyvų, * vieną, vos gyvą.
3 Nakčia nuvargę mokiniai užsnūdo, * tik vienas Jėzus meldžiasi ir budi; * bet štai į sodą priešai atžygiuoja, * Judas bučiuoja.
4 Ir pats vyriausias mokinys palieka, * prisiekia, ginas, jog nežino nieko; * pasaulio baimė jį meluoti verčia * valandą karčią.
5 Piktieji priešai muša ir grūmoja, * išblyškęs veidas vėl krauju rasoja. * Už mus tos kančios, kraujas nekalčiausias, * Jėzau mieliausias.
Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, – * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi gaila, gaila: už mūsų kaltybę – * Tavo gyvybė.
Rauda
Jėzau, didžiūnų ieškotas žiauriai nužudyti, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias!
2 Jėzau, Alyvų sode krauju prakaitavęs ir alpęs, * Tu džiaugsme pasaulio didžiausias, * o Dieve mieliausias!
3 Jėzau, apaštalo kaip vergas priešams parduotas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!
4 Jėzau, virve suvaržytas ir vestas į teismą, * visatos Valdove aukščiausias, * o Dieve mieliausias!
5 Jėzau, neteisiai melagių įskųstas ir šmeižtas, * teisybės Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!
6 Jėzau, aukščiausios tarybos klastingai tardytas, * žmonių Atpirkėjau geriausias, * o Dieve mieliausias!
7 Jėzau, šarvuota ranka Tu į veidą užgautas, * silpnųjų gynėjau jautriausias, * o Dieve mieliausias!
Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!
Tu garbingiausias, * Tu šlovingiausias, * Tu mylimiausias!
Skundas
Širdį gelia, liūdi siela, * nėr ramybės, nieks nemiela: * plėšo, drasko sopuliai.
2 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus, ko dejuoji? * Ašaros ko rieda Tau?
3 Štai regiu sode Alyvų * Sūnų klūpantį vos gyvą, * vieną, paliktą visų.
4 Dievo Motina šventoji, * ko graudingai aimanuoji? * Kas taip žeidžia širdį Tau?
5 Naktį baisią, naktį juodą * Jėzų mokinys išduoda, * priešai suima pikti.
6 Dievo Motina šventoji, * ko dejuoji, ko vaitoji? * Ko taip verkia Tau širdis?
7 Ant galvos, ant veido švento * kumščių smūgiai, spjūviai krenta: * juokias, tyčiojas visi.
8 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus aimanuoji? * Ko taip skauda Tau širdis?
9 Gęsta viltis paskutinė, * kančios spaudžia man krūtinę, * surakintą sopulių.
O Marija sopulinga, * mums tvirtumo tenestinga * eit su Jėzum ir Tavim!
Pabaigos giesmė
Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, būk mums gailestingas! (3 kartus) * Būk mums gailestingas!
Pro graudžius verksmus giedokim, * Jėzaus kančią apraudokim.
2 Kaip upeliai sidabriniai, * bėkit, ašarų šaltiniai.
3 Jau ant saulės skaistaus veido * juodos naktys nusileido.
4 Dievo angelai negieda – * gailios ašaros jiems rieda.
5 Dreba žemė, uolos skyla, * iš kapų numirę kyla.
6 Jėzaus kančią visi jaučia, * iš širdies gelmių užjaučia.
7 Viešpaties kančių didybė * temdo saulę ir linksmybę.
8 Jėzau, širdis sugraudinki, * draug kentėti išmokinki.
9 Kelk iš kalčių mūsų sielas, * išganyk mus, Jėzau mielas.
10 Teikis, Jėzau, mums padėti * nuoširdžiau Tave mylėti.
Giesmė
Nuliūdo siela, skausmas širdį supa: * Alyvų kalne mielas Jėzus klūpo – * ant veido puola, net krauju rasoja, * sunkiai alsuoja.
2 Mūsų kaltybės, Tėvo apleidimas, * sielos liūdnumas, kūno nusilpimas * ištiko Jėzų ten, sode Alyvų, * vieną, vos gyvą.
3 Nakčia nuvargę mokiniai užsnūdo, * tik vienas Jėzus meldžiasi ir budi; * bet štai į sodą priešai atžygiuoja, * Judas bučiuoja.
4 Ir pats vyriausias mokinys palieka, * prisiekia, ginas, jog nežino nieko; * pasaulio baimė jį meluoti verčia * valandą karčią.
5 Piktieji priešai muša ir grūmoja, * išblyškęs veidas vėl krauju rasoja. * Už mus tos kančios, kraujas nekalčiausias, * Jėzau mieliausias.
Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, – * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi gaila, gaila: už mūsų kaltybę – * Tavo gyvybė.
Rauda
Jėzau, didžiūnų ieškotas žiauriai nužudyti, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias!
2 Jėzau, Alyvų sode krauju prakaitavęs ir alpęs, * Tu džiaugsme pasaulio didžiausias, * o Dieve mieliausias!
3 Jėzau, apaštalo kaip vergas priešams parduotas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!
4 Jėzau, virve suvaržytas ir vestas į teismą, * visatos Valdove aukščiausias, * o Dieve mieliausias!
5 Jėzau, neteisiai melagių įskųstas ir šmeižtas, * teisybės Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!
6 Jėzau, aukščiausios tarybos klastingai tardytas, * žmonių Atpirkėjau geriausias, * o Dieve mieliausias!
7 Jėzau, šarvuota ranka Tu į veidą užgautas, * silpnųjų gynėjau jautriausias, * o Dieve mieliausias!
Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!
Tu garbingiausias, * Tu šlovingiausias, * Tu mylimiausias!
Skundas
Širdį gelia, liūdi siela, * nėr ramybės, nieks nemiela: * plėšo, drasko sopuliai.
2 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus, ko dejuoji? * Ašaros ko rieda Tau?
3 Štai regiu sode Alyvų * Sūnų klūpantį vos gyvą, * vieną, paliktą visų.
4 Dievo Motina šventoji, * ko graudingai aimanuoji? * Kas taip žeidžia širdį Tau?
5 Naktį baisią, naktį juodą * Jėzų mokinys išduoda, * priešai suima pikti.
6 Dievo Motina šventoji, * ko dejuoji, ko vaitoji? * Ko taip verkia Tau širdis?
7 Ant galvos, ant veido švento * kumščių smūgiai, spjūviai krenta: * juokias, tyčiojas visi.
8 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus aimanuoji? * Ko taip skauda Tau širdis?
9 Gęsta viltis paskutinė, * kančios spaudžia man krūtinę, * surakintą sopulių.
O Marija sopulinga, * mums tvirtumo tenestinga * eit su Jėzum ir Tavim!
Pabaigos giesmė
Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, būk mums gailestingas! (3 kartus) * Būk mums gailestingas!
ANTROJI DALIS
(giedama II gavėnios ir I Kančios sekmadienį
Giesmė
Prie stulpo riša, žiauriai rykštėm plaka, * iš viso kūno šventas kraujas teka. * Galybių Viešpats už mus pasišvenčia, *tyli ir kenčia.
2 Už mūsų kaltę Viešpats lieja kraują, * žmonijai neša atgimimą naują: * lašai tie kraujo – tas vanduo gyvybės – * nuplaus kaltybę.
3 Rožes sau segas žmonės prie krūtinių, * o Jėzaus galvą erškėčiai dabina... * „Valdove, sveikas!“ – niekšai juokias, šaukia * ir tyčia klaupia.
4 „Barabą duoki – šito mums nereikia!“ – * minia apsvaigus Jėzų plūsta, keikia. * Meilingas Viešpats viską dovanoja, * meile liepsnoja.
5 Meluoja, šmeižia, skundžia Atpirkėją – * pasaulio Viešpats stovi prieš teisėją. * Pilotas rašo ištarmę jam baisią – * mirti nuteisia.
Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, – * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi, gaila, gaila: už mūsų kaltybę – * Tavo gyvybė.
Rauda
Jėzau, prie stulpo botagais kapotas ir plaktas, * skaistybės nešėjau švenčiausias, * o Dieve mieliausias!
2 Jėzau, spygliuotais erškėčiais juokams vainikuotas, * stebuklų Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!
3 Jėzau, per galvą ir veidą su nendre daužytas, * šventumo paveiksle tyriausias, * o Dieve mieliausias!
4 Jėzau, žemiau už plėšiką Barabą statytas, * varguolių bičiuli tikriausias, * o Dieve mieliausias!
5 Jėzau, gėdingai beširdės minios išsigintas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!
6 Jėzau, Piloto ant kryžiaus numirti paskirtas, * pasaulio Teisėjau aukščiausias, * o Dieve mieliausias!
7 Jėzau, beširdžiams žmonėms nukankint atiduotas, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias!
Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!
Tu garbingiausias, * Tu šlovingiausias, * Tu mylimiausias!
Skundas
Siela liūdi, širdį sopa, – * apsakyti nebemoku, * koks ją varsto sopulys.
2 Dievo Motina šventoji, * ko graudingai aimanuoji? * Kas taip žeidžia širdį Tau?
3 Štai prie stulpo riša Sūnų, * rykštėmis kapoja kūną, * stovi nuogas prieš visus.
4 Dievo Motina šventoji, * ko dejuoji, ko vaitoji? * Ko taip verkia Tau širdis?
5 Mano siela jau išseko, * matant, kaip jie rykštėm plaka * mano Sūnų taip nuožmiai.
6 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus, ko dejuoji? * Ašaros ko rieda Tau?
7 Jėzų štai matau, kankina – * jam vainiką baisų pina. * Štai užspaudžia ant galvos...
8 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus aimanuoji? * Ko taip skauda širdį Tau?
9 Štai Pilotas miniai rodo - * nukryžiuoti atiduoda * Jėzų į minios rankas.
O Marija sopulinga, * mums tvirtumo tenestinga * eit su Jėzum ir Tavim!
Pabaigos giesmė
Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, būk mums gailestingas! (3 kartus) * Būk mums gailestingas!
Prie stulpo riša, žiauriai rykštėm plaka, * iš viso kūno šventas kraujas teka. * Galybių Viešpats už mus pasišvenčia, *tyli ir kenčia.
2 Už mūsų kaltę Viešpats lieja kraują, * žmonijai neša atgimimą naują: * lašai tie kraujo – tas vanduo gyvybės – * nuplaus kaltybę.
3 Rožes sau segas žmonės prie krūtinių, * o Jėzaus galvą erškėčiai dabina... * „Valdove, sveikas!“ – niekšai juokias, šaukia * ir tyčia klaupia.
4 „Barabą duoki – šito mums nereikia!“ – * minia apsvaigus Jėzų plūsta, keikia. * Meilingas Viešpats viską dovanoja, * meile liepsnoja.
5 Meluoja, šmeižia, skundžia Atpirkėją – * pasaulio Viešpats stovi prieš teisėją. * Pilotas rašo ištarmę jam baisią – * mirti nuteisia.
Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, – * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi, gaila, gaila: už mūsų kaltybę – * Tavo gyvybė.
Rauda
Jėzau, prie stulpo botagais kapotas ir plaktas, * skaistybės nešėjau švenčiausias, * o Dieve mieliausias!
2 Jėzau, spygliuotais erškėčiais juokams vainikuotas, * stebuklų Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!
3 Jėzau, per galvą ir veidą su nendre daužytas, * šventumo paveiksle tyriausias, * o Dieve mieliausias!
4 Jėzau, žemiau už plėšiką Barabą statytas, * varguolių bičiuli tikriausias, * o Dieve mieliausias!
5 Jėzau, gėdingai beširdės minios išsigintas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!
6 Jėzau, Piloto ant kryžiaus numirti paskirtas, * pasaulio Teisėjau aukščiausias, * o Dieve mieliausias!
7 Jėzau, beširdžiams žmonėms nukankint atiduotas, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias!
Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!
Tu garbingiausias, * Tu šlovingiausias, * Tu mylimiausias!
Skundas
Siela liūdi, širdį sopa, – * apsakyti nebemoku, * koks ją varsto sopulys.
2 Dievo Motina šventoji, * ko graudingai aimanuoji? * Kas taip žeidžia širdį Tau?
3 Štai prie stulpo riša Sūnų, * rykštėmis kapoja kūną, * stovi nuogas prieš visus.
4 Dievo Motina šventoji, * ko dejuoji, ko vaitoji? * Ko taip verkia Tau širdis?
5 Mano siela jau išseko, * matant, kaip jie rykštėm plaka * mano Sūnų taip nuožmiai.
6 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus, ko dejuoji? * Ašaros ko rieda Tau?
7 Jėzų štai matau, kankina – * jam vainiką baisų pina. * Štai užspaudžia ant galvos...
8 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus aimanuoji? * Ko taip skauda širdį Tau?
9 Štai Pilotas miniai rodo - * nukryžiuoti atiduoda * Jėzų į minios rankas.
O Marija sopulinga, * mums tvirtumo tenestinga * eit su Jėzum ir Tavim!
Pabaigos giesmė
Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, būk mums gailestingas! (3 kartus) * Būk mums gailestingas!
TREČIOJI DALIS
(giedama III gavėnios ir Verbų sekmadienį)
Giesmė
Sunkiausią kryžių nuodėmės jam deda, * pečius jam slegia ir numirti veda. * Dangaus Kūrėjas sau meilingai ima * mūs pasmerkimą.
2 Išjuokia, stumdo jį minia beširdė, * užgauna, žeidžia pačią Jėzaus širdį. * Galybių Dievas vos eina, svyruoja, * sunkiai alsuoja.
3 Štai jau už miesto kalnas Kalvarijos, * ten kenčia Viešpats už kaltes žmonijos, * aukštai ant kryžiaus kybo jis prikaltas, * miršta nekaltas.
4 „Atleiski, Tėve, jų nusikaltimą“ – * maldauja Jėzus kalčių atleidimo. * „Aš savo kraują už juos paaukoju. * Vesk juos į rojų!“
5 Žmogau, kaip skaudžiai Dievui atmokėjai, * jam už gerumą tu mirties norėjai. * Štai jis jau miręs – ar tu vis dar klysi, * bloga darysi?
Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, – * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi, gaila, gaila: už mūsų kaltybę – * Tavo gyvybė
Rauda
Jėzau, mūs nuodėmių naštą mielai prisiėmęs, * šventumo paveiksle tyriausias, * o Dieve mieliausias!
2 Jėzau, prie kryžiaus prikalti Kalvarijon vestas, * pasaulio Teisėjau aukščiausias, * o Dieve mieliausias!
3 Jėzau, už mus triskart alpęs ir puolęs po kryžium, * galybių Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!
4 Jėzau, ant kryžiaus ištiestas ir žiauriai prikaltas, * varguolių bičiuli tikriausias, * o Dieve mieliausias!
5 Jėzau, savosios tautos draug su latrais marintas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!
6 Jėzau, tulžim baisų troškulį gavęs malšinti, * maitintojau žemės dosniausias, * o Dieve mieliausias!
7 Jėzau, už mus mirties siaubą tris valandas kentėjęs, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias!
Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!
Tu garbingiausias, * Tu šlovingiausias, * Tu mylimiausias!
Skundas
Kur paguodos man belaukti? * Kaip dangaus pagalbos šaukti? – * Jėzų nuteistą regiu.
2 Dievo Motina šventoji, * ko dejuoji, ko vaitoji? * Ko taip verkia Tau širdis?
3 Mano Sūnui kryžių deda, – * su plėšikais mirti veda; * mano širdžiai taip sunku.
4 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus, ko dejuoji? * Ašaros ko rieda Tau?
5 Jau plaktukų dūžiai girdis, * peiliai varsto mano širdį, * Jėzų alpstantį regiu.
6 Dievo Motina šventoji, * ko graudingai aimanuoji? * kas taip žeidžia širdį Tau?
7 Gęsta žvilgsnis paskutinis, * stingsta sąnariai sutinę – * miršta mylimas Sūnus.
8 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus aimanuoji? * Ko taip skauda Tau širdis?
9 Jau Sūnus man mirė mielas, – * skausmo jūroj skęsta siela: * mirštu aš drauge su juo.
O Marija sopulinga, * mums tvirtumo tenestinga * eit su Jėzum ir Tavim!
Pabaigos giesmė
Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, būk mums gailestingas! (3 kartus) * Būk mums gailestingas!
Sunkiausią kryžių nuodėmės jam deda, * pečius jam slegia ir numirti veda. * Dangaus Kūrėjas sau meilingai ima * mūs pasmerkimą.
2 Išjuokia, stumdo jį minia beširdė, * užgauna, žeidžia pačią Jėzaus širdį. * Galybių Dievas vos eina, svyruoja, * sunkiai alsuoja.
3 Štai jau už miesto kalnas Kalvarijos, * ten kenčia Viešpats už kaltes žmonijos, * aukštai ant kryžiaus kybo jis prikaltas, * miršta nekaltas.
4 „Atleiski, Tėve, jų nusikaltimą“ – * maldauja Jėzus kalčių atleidimo. * „Aš savo kraują už juos paaukoju. * Vesk juos į rojų!“
5 Žmogau, kaip skaudžiai Dievui atmokėjai, * jam už gerumą tu mirties norėjai. * Štai jis jau miręs – ar tu vis dar klysi, * bloga darysi?
Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, – * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi, gaila, gaila: už mūsų kaltybę – * Tavo gyvybė
Rauda
Jėzau, mūs nuodėmių naštą mielai prisiėmęs, * šventumo paveiksle tyriausias, * o Dieve mieliausias!
2 Jėzau, prie kryžiaus prikalti Kalvarijon vestas, * pasaulio Teisėjau aukščiausias, * o Dieve mieliausias!
3 Jėzau, už mus triskart alpęs ir puolęs po kryžium, * galybių Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!
4 Jėzau, ant kryžiaus ištiestas ir žiauriai prikaltas, * varguolių bičiuli tikriausias, * o Dieve mieliausias!
5 Jėzau, savosios tautos draug su latrais marintas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!
6 Jėzau, tulžim baisų troškulį gavęs malšinti, * maitintojau žemės dosniausias, * o Dieve mieliausias!
7 Jėzau, už mus mirties siaubą tris valandas kentėjęs, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias!
Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!
Tu garbingiausias, * Tu šlovingiausias, * Tu mylimiausias!
Skundas
Kur paguodos man belaukti? * Kaip dangaus pagalbos šaukti? – * Jėzų nuteistą regiu.
2 Dievo Motina šventoji, * ko dejuoji, ko vaitoji? * Ko taip verkia Tau širdis?
3 Mano Sūnui kryžių deda, – * su plėšikais mirti veda; * mano širdžiai taip sunku.
4 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus, ko dejuoji? * Ašaros ko rieda Tau?
5 Jau plaktukų dūžiai girdis, * peiliai varsto mano širdį, * Jėzų alpstantį regiu.
6 Dievo Motina šventoji, * ko graudingai aimanuoji? * kas taip žeidžia širdį Tau?
7 Gęsta žvilgsnis paskutinis, * stingsta sąnariai sutinę – * miršta mylimas Sūnus.
8 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus aimanuoji? * Ko taip skauda Tau širdis?
9 Jau Sūnus man mirė mielas, – * skausmo jūroj skęsta siela: * mirštu aš drauge su juo.
O Marija sopulinga, * mums tvirtumo tenestinga * eit su Jėzum ir Tavim!
Pabaigos giesmė
Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, būk mums gailestingas! (3 kartus) * Būk mums gailestingas!
Apie kryžiaus kelio kilmę aktualumą, atlikimo formas ir prasmę
Kilmė
Tradicija teigia, jog pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo Švč. Mergelė Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į Šventąją Žemę atvykę maldininkai. Kiekvieną penktadienį trečią valandą po pietų krikščionys, atvykę iš visų pasaulio kampelių, prisijungia prie pranciškonų procesijos, kad eitų Jėzaus pėdomis ir dar kartą išgyventų jo paskutines valandas. Devynios Kryžiaus kelio stotys yra išdėstytos siaurose senamiesčio gatvelėse, o penkios paskutiniosios – Šventojo Kryžiaus bažnyčioje, kuri stovi Golgotos kalno vietoje. Visos stotys yra pažymėtos koplytėlėmis arba altoriais, prie kurių galima sustoti pasimelsti ir apmąstyti tai, kas čia vyko. Nepaisant turgaus triukšmo ir minios grūsties gatvėse, ėjimas tuo keliu, kuriuo už mus kenčiantis Jėzus ėjo paskutinę savo žemiškojo gyvenimo dieną prieš du tūkstančius metų, gali tapti jaudinančia dvasine patirtimi.
Dramatizmas
Iš tikrųjų, kad suprastume Kryžiaus kelio stotis, reikia pajusti anuometinį mentalitetą ir dvasingumą. Viduramžių pamaldumas buvo taip stipriai sutelktas į žmogiškąjį Kristaus kentėjimą, kad šiuolaikiniam žmogui tokia praktika galėtų atrodyti kaip perdėta ir nesuprantama. Nuplaktas ir krauju paplūdęs Jėzus buvo garbinimo objektas viduramžiais. Pamaldumas, kurio objektas buvo šventosios žaizdos, kraujas, kritimai, kančios kelyje, septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai, erškėčių karūna, tiesiog klestėjo.
Šv. Jeronimas (342–420) taip pat rašo apie piligrimus, kurie tuomet lankė su Jėzaus kančia susijusias šventas vietas Jeruzalėje. Tačiau pirmaisiais krikščionybės amžiais tai dar nebuvo Bažnyčios liturginė praktika. Šv. Petronijus V amžiuje Šv. Stepono vienuolyne Bolonijoje įrengė eilę tarpusavyje sujungtų koplyčių, kurios priminė specifines Jeruzalės vietas, tačiau tai, kas dabar žinoma kaip Kryžiaus kelios stotys (stacijos), atsirado tik religingumu išgarsėjusiais viduramžiais.
Kryžiaus kelio stotys pirmą kartą buvo pastatytos Kordoboje (Ispanija) XV amžiuje, o netrukus – Antverpene (Belgija), Niurnberge (Vokietija) ir daugelyje kitų Europos vietų.
Didelę reikšmę skleidžiant Kryžiaus kelio maldą turėjo Pranciškonų vienuolija, ypač po to, kai Šventasis Sostas 1343 metais perdavė pranciškonams Jeruzalės ir visos Palestinos šventųjų vietų globą ir jie su ypatingu uolumu ėmė skatinti pamaldumą Kristaus kančiai. Šioje veikloje ypač pasižymėjo pranciškonas kunigas šv. Leonardas iš Porto Moriso (1676–1751), kuris vien tik Italijoje įsteigė net 571 vietą. 1686 metais popiežius Inocentas XI suteikė pranciškonams išimtines teises įrengti Kryžiaus kelio stotis ir atlaidų gavimo galimybę už šių stočių ėjimą Jeruzalės šventosiose vietose. Popiežius Benediktas XIII 1726 metais atlaidų gavimo praktiką praplėtė visiems tikintiesiems. Pranciškonai ilgai išlaikė Kryžiaus kelio stočių įrengimo monopoliją, tačiau 1731 metais popiežius Klementas XII šią teisę suteikė ir ne pranciškonų bažnyčioms. Dabar daugumoje pasaulio ir Lietuvos bažnyčių yra Kryžiaus kelio stotys. Kristaus kančios ir mirties apmąstymas yra ir visada bus svarbus katalikų religinio gyvenimo elementas.
Tradicija
Ši pamaldumo praktika ir šiandien gyva. Gavėnios metu apmąstoma bažnyčiose Didįjį Penktadienį visam pasauly einami Kryžiaus keliai miestų ir miestelių gatvėmis, mirusiųjų minėjimuose apmąstomi meldžiant mirusiems amžinos ramybės. Kryžiaus kelias – stacijos, turtingos savo muzikine kalba, nors vos kelios eilutės giedamos, bet dažnoje parapijoje skamba vis kitokios melodijos. Žemaitijoje ypač populiarūs Kryžiaus keliai, kurie per mirusiųjų minėjimus einami net su triūbomis.
Struktūra
Kryžiaus kelią sudaro Įžanga, 14 stočių ir Pabaiga.
Kryžiaus kelio stotys:
1. Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti.
2. Viešpats Jėzus paima nešti kryžių.
3. Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi.
4. Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną.
5. Simonas Kirėnietis padeda Viešpačiui Jėzui nešti kryžių.
6. Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą.
7. Viešpats Jėzus parpuola antrą kartą.
8. Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris.
9. Viešpats Jėzus parpuola trečią kartą.
10. Viešpačiui Jėzui nuplėšia drabužius.
11. Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus.
12. Viešpats Jėzus miršta ant kryžiaus.
13. Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus.
14. Viešpatį Jėzų laidoja.
Visų pirma skelbiama stotis. Po to skamba aklamacija – „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave“, ir atliepimas – „Kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“. Po to skamba pamąstymas „Pasigailėk mūsų, Viešpatie“ – tai seno graikiško meldimo „Kyrie eleison“ kreipinys.
Tik Lietuvoje ir Lenkijoje skamba speciali Kryžiaus kelio giesmė, kuriai pradžią davė bernardinas Jokūbas Wujekas XVI amžiuje, o melodiją pateikė kun. M. Mioduševskis 1838 metais. Ši giesmė jau randama Saliamono Slavočinskio 1646 metais išleistame pirmajame katalikiškų giesmių rinkinyje, o visame pasaulyje giedamas himnas „Stabat Mater“ – „Stovi motina“.
Baigiant Kryžiaus kelius giedama „Kurs už mus kaltus kentėjai“ – iš lenkų kalbos versta giesmė, kurios autorius Vladislovas iš Gelniovo.
Atlaidai
Mūsų laikais tikintieji gali gauti visuotinius atlaidus už Kryžiaus kelio ėjimą, išpildę įprastines atlaidams gauti reikalingas sąlygas.
Bet jeigu Kryžiaus kelias einamas viešai ir dėl kokių nors priežasčių yra neįmanoma, kad visi dalyvaujantieji galėtų tvarkingai eiti nuo stoties prie stoties, tada pakanka, kad bent vedantysis eitų nuo stoties prie stoties, o kiti liktų savo vietose.
Kas dėl sunkios ligos ar kitos kliūties negali eiti Kryžiaus kelio, tas gali laimėti tuos pačius visuotinius atlaidus, jeigu skirs bent pusvalandį pamaldžiam skaitymui ir mąstymui apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią ir Mirtį.
Šaltinis - Vievio šv. Onos parapija.
Tradicija teigia, jog pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo Švč. Mergelė Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į Šventąją Žemę atvykę maldininkai. Kiekvieną penktadienį trečią valandą po pietų krikščionys, atvykę iš visų pasaulio kampelių, prisijungia prie pranciškonų procesijos, kad eitų Jėzaus pėdomis ir dar kartą išgyventų jo paskutines valandas. Devynios Kryžiaus kelio stotys yra išdėstytos siaurose senamiesčio gatvelėse, o penkios paskutiniosios – Šventojo Kryžiaus bažnyčioje, kuri stovi Golgotos kalno vietoje. Visos stotys yra pažymėtos koplytėlėmis arba altoriais, prie kurių galima sustoti pasimelsti ir apmąstyti tai, kas čia vyko. Nepaisant turgaus triukšmo ir minios grūsties gatvėse, ėjimas tuo keliu, kuriuo už mus kenčiantis Jėzus ėjo paskutinę savo žemiškojo gyvenimo dieną prieš du tūkstančius metų, gali tapti jaudinančia dvasine patirtimi.
Dramatizmas
Iš tikrųjų, kad suprastume Kryžiaus kelio stotis, reikia pajusti anuometinį mentalitetą ir dvasingumą. Viduramžių pamaldumas buvo taip stipriai sutelktas į žmogiškąjį Kristaus kentėjimą, kad šiuolaikiniam žmogui tokia praktika galėtų atrodyti kaip perdėta ir nesuprantama. Nuplaktas ir krauju paplūdęs Jėzus buvo garbinimo objektas viduramžiais. Pamaldumas, kurio objektas buvo šventosios žaizdos, kraujas, kritimai, kančios kelyje, septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai, erškėčių karūna, tiesiog klestėjo.
Šv. Jeronimas (342–420) taip pat rašo apie piligrimus, kurie tuomet lankė su Jėzaus kančia susijusias šventas vietas Jeruzalėje. Tačiau pirmaisiais krikščionybės amžiais tai dar nebuvo Bažnyčios liturginė praktika. Šv. Petronijus V amžiuje Šv. Stepono vienuolyne Bolonijoje įrengė eilę tarpusavyje sujungtų koplyčių, kurios priminė specifines Jeruzalės vietas, tačiau tai, kas dabar žinoma kaip Kryžiaus kelios stotys (stacijos), atsirado tik religingumu išgarsėjusiais viduramžiais.
Kryžiaus kelio stotys pirmą kartą buvo pastatytos Kordoboje (Ispanija) XV amžiuje, o netrukus – Antverpene (Belgija), Niurnberge (Vokietija) ir daugelyje kitų Europos vietų.
Didelę reikšmę skleidžiant Kryžiaus kelio maldą turėjo Pranciškonų vienuolija, ypač po to, kai Šventasis Sostas 1343 metais perdavė pranciškonams Jeruzalės ir visos Palestinos šventųjų vietų globą ir jie su ypatingu uolumu ėmė skatinti pamaldumą Kristaus kančiai. Šioje veikloje ypač pasižymėjo pranciškonas kunigas šv. Leonardas iš Porto Moriso (1676–1751), kuris vien tik Italijoje įsteigė net 571 vietą. 1686 metais popiežius Inocentas XI suteikė pranciškonams išimtines teises įrengti Kryžiaus kelio stotis ir atlaidų gavimo galimybę už šių stočių ėjimą Jeruzalės šventosiose vietose. Popiežius Benediktas XIII 1726 metais atlaidų gavimo praktiką praplėtė visiems tikintiesiems. Pranciškonai ilgai išlaikė Kryžiaus kelio stočių įrengimo monopoliją, tačiau 1731 metais popiežius Klementas XII šią teisę suteikė ir ne pranciškonų bažnyčioms. Dabar daugumoje pasaulio ir Lietuvos bažnyčių yra Kryžiaus kelio stotys. Kristaus kančios ir mirties apmąstymas yra ir visada bus svarbus katalikų religinio gyvenimo elementas.
Tradicija
Ši pamaldumo praktika ir šiandien gyva. Gavėnios metu apmąstoma bažnyčiose Didįjį Penktadienį visam pasauly einami Kryžiaus keliai miestų ir miestelių gatvėmis, mirusiųjų minėjimuose apmąstomi meldžiant mirusiems amžinos ramybės. Kryžiaus kelias – stacijos, turtingos savo muzikine kalba, nors vos kelios eilutės giedamos, bet dažnoje parapijoje skamba vis kitokios melodijos. Žemaitijoje ypač populiarūs Kryžiaus keliai, kurie per mirusiųjų minėjimus einami net su triūbomis.
Struktūra
Kryžiaus kelią sudaro Įžanga, 14 stočių ir Pabaiga.
Kryžiaus kelio stotys:
1. Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti.
2. Viešpats Jėzus paima nešti kryžių.
3. Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi.
4. Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną.
5. Simonas Kirėnietis padeda Viešpačiui Jėzui nešti kryžių.
6. Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą.
7. Viešpats Jėzus parpuola antrą kartą.
8. Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris.
9. Viešpats Jėzus parpuola trečią kartą.
10. Viešpačiui Jėzui nuplėšia drabužius.
11. Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus.
12. Viešpats Jėzus miršta ant kryžiaus.
13. Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus.
14. Viešpatį Jėzų laidoja.
Visų pirma skelbiama stotis. Po to skamba aklamacija – „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave“, ir atliepimas – „Kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“. Po to skamba pamąstymas „Pasigailėk mūsų, Viešpatie“ – tai seno graikiško meldimo „Kyrie eleison“ kreipinys.
Tik Lietuvoje ir Lenkijoje skamba speciali Kryžiaus kelio giesmė, kuriai pradžią davė bernardinas Jokūbas Wujekas XVI amžiuje, o melodiją pateikė kun. M. Mioduševskis 1838 metais. Ši giesmė jau randama Saliamono Slavočinskio 1646 metais išleistame pirmajame katalikiškų giesmių rinkinyje, o visame pasaulyje giedamas himnas „Stabat Mater“ – „Stovi motina“.
Baigiant Kryžiaus kelius giedama „Kurs už mus kaltus kentėjai“ – iš lenkų kalbos versta giesmė, kurios autorius Vladislovas iš Gelniovo.
Atlaidai
Mūsų laikais tikintieji gali gauti visuotinius atlaidus už Kryžiaus kelio ėjimą, išpildę įprastines atlaidams gauti reikalingas sąlygas.
- Kryžiaus kelias turi būti einamas pamaldžiai priešais teisėtai įrengtas stotis.
- Įrengti Kryžiaus keliui yra reikalinga 14 kryžių, prie kurių įprastai pridedama 14 paveikslų, vaizduojančių Jeruzalės stotis.
- Yra labiau įprasta, kad Kryžiaus kelias einamas perskaitant 14 pamaldžių tekstų, prie kurių pridedamos tam tikros balsu kalbamos maldos. Tačiau visuotiniams atlaidams gauti pakanka pamaldžiai apmąstyti Viešpaties Kančią ir Mirtį, nebūtinai apgalvojant kiekvieną atskirą stočių slėpinį.
- Reikia eiti nuo vienos stoties prie kitos.
Bet jeigu Kryžiaus kelias einamas viešai ir dėl kokių nors priežasčių yra neįmanoma, kad visi dalyvaujantieji galėtų tvarkingai eiti nuo stoties prie stoties, tada pakanka, kad bent vedantysis eitų nuo stoties prie stoties, o kiti liktų savo vietose.
Kas dėl sunkios ligos ar kitos kliūties negali eiti Kryžiaus kelio, tas gali laimėti tuos pačius visuotinius atlaidus, jeigu skirs bent pusvalandį pamaldžiam skaitymui ir mąstymui apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią ir Mirtį.
Šaltinis - Vievio šv. Onos parapija.
