Kun. Werner Bösiger. POMPĖJOS NOVENA (I)
Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė.“ (Rom 5, 20)
Taip, neretai, o galbūt ir dažnai pamaldūs žmonės būna tvirtai įsitikinę, kad už nuodėmės „dauginimą“ visada neišvengiamai turi ateiti rūsti Dievo bausmė. Kai kurie net nekantrauja: „Kada gi pagaliau ateis Teismo diena?“ Kažkur pasaulyje įvykus didelėms nelaimėms, jie bematant pradeda džiūgauti: „Štai, matote, Dievo pirštas.“ Atrodytų, kad mūsų pasaulis galutinai paskęs nedorybėse, jei Dievas per ilgai dels bausti bedievių. Deja, bausmė yra neišvengiama, kad nusidėjėliai nedrįstų manyti, jog gali daryti viską nebaudžiami. Kita vertus, didesnė tiesa yra ta, kad „danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų“ (Lk 15, 7). Tokia yra Dievo kantrybės esmė. Dievą labiau tenkina tai, kad žmonės atgailauja ir taip išvengia jiems skirtos bausmės bei visokių nelaimių. Mums nereikėtų karštai trokšti bausmės iš aukštybių, kad ir kokia derama ji būtų. Pirmiausia privalome kovoti už nusidėjėlių sugrįžimą į doros kelią. Net ir beviltiškiausiais atvejais turime neprarasti vilties ir nuoširdžiai to melsti. „Nematydamas jokios vilties, patikėjo viltimi.“ (Rom 4, 18) Jokiu būdu ir niekada nebūtų protinga prašyti Dievą, kad Jis kuo greičiau nubaustų nuodėmingą žmoniją. Priešingai, nematydami vilties, su viltimi dažnai melskitės už visų nusidėjėlių atsivertimą ir pamatysite, kad stebuklų būna ir mūsų laikais.
Kodėl per kataklizmus žūva visi, ne tik blogieji, bet ir gerieji? Galbūt gerieji žmonės galėjo, pagal Dievo valią, užkirsti kelią nelaimei, jei būtų labiau pasistengę. Bet jie per ilgai nieko nedarė ir todėl kartu su blogaisiais yra atsakingi už pasekmes.
Būtent mūsų laikams maloningasis Dievas davė puikų pavyzdį, kaip Jis savo visagalybe gali sugrąžinti į tiesos kelią galutinai pražuvusį ir niekšingiausią žmogų. Nuoširdžios šv. Rožančiaus maldos dėka velnio tarnas advokatas Bartolo Longo (1841–1926) tapo uoliausiu Švenčiausiosios Jėzaus Širdies ir Nekaltosios Mergelės Marijos Širdies tarnu. Tai neįtikėtina, bet tikra istorija, kurią pradedame publikuoti. Ji turėtų sustiprinti mūsų ketinimus blogį nugalėti gėriu!
Viešpats sukūrė šventovę pačioje bjauriausioje vietovėje, plėšikų lygumoje, prakeiktoje sudegusios Pompėjos vietoje. Archeologiniai kasinėjimai patikimai įrodo gilų moralinį nuosmukį šio prašmatnaus, turtingo senovės romėnų miesto, sulaukusio Sodomos ir Gomoros likimo. O dabar ten yra Marijos miestas! Apie tai sužinosite, jei rasite laiko paskaityti apie Pompėjos stebuklus.
Sakoma, kas Dievas myli Trejybę, ir todėl be nuodėmingo žmogaus, tapusio Marijos apaštalu, ir be nuodėmingos vietos, tapusios dangiškosios Motinos šventove, dieviškoji Išmintis dar išsirinko sugadintą, ištepliotą ir neišvaizdų šv. Rožančiaus Karalienės atvaizdą, kad jį pakeistų ir padarytų stebuklingą.
Pasakojimas apie Pompėjos šventovę atskleidžia tris pokyčius: dvasiškai išsigimęs žmogus tampa šventuoju, bjauri, nusikaltėlių gyvenama vieta tampa Marijos miestu, o neišvaizdus paveikslėlis – stebuklingu atvaizdu. Visi šie stebuklai įvyko dėl nuoširdžios šv. Rožančiaus maldos.
Tačiau šiame pasakojime labiausiai jaudina tai, kad ir mes galėtume išvysti panašių stebuklų, jei tik labai panorėtume. Pompėjos šv. Rožančiaus Karalienė mums paliko didžią dovaną: Pompėjos noveną. Ji iki šiol daro stebuklus. Krizes ir sunkumus šeimoje ar darbe, priklausomybę nuo narkotikų arba įsisenėjusių ydų padės įveikti veiksminga išsigelbėjimo priemonė – Pompėjos novena.
Novena – lotyniškas žodis, reiškiantis devynių dienų maldą, kurios dėka žmogus tikisi iš Dievo išmelsti tam tikrą malonę. Novenų labai daug, jos kalbamos įvairiose situacijose, prašant įvairių šventųjų užtarimo. Tačiau Pompėjos novena yra pati veiksmingiausia.
Dievo Motinos paliepimu ji trunka ne devynias dienas, bet šešis kartus po devynias dienas, t. y. penkiasdešimt keturias dienas!
1884 m. pavasarį Švč. Mergelė Marija pasirodė Neapolio gubernatoriaus dukrai Fortūnatai Agrelli, kuri jau trylika mėnesių kentė stipriausius traukulių skausmus. Visi kaimynai linkėjo tik vieno: greičiausios mirties, kuri išvaduotų nuo nepakeliamų kančių. Mergaitė garsiai dejuodavo ir taip rėkdavo, kad riksmas būdavo girdimas visoje gatvėje. Ji ir visa jos giminė pradėjo devynių dienų noveną į šv. Rožančiaus Karalienę. Galiausiai mergaitei, ką tik atsigavusiai po eilinio skausmingo traukulių priepuolio, apsireiškė dangiškoji Motina. Mergaitė su ašaromis akyse paklausė, kodėl dangiškoji Motina nenori išklausyti jos maldos. Marija paaiškino, kad noveną reikia atlikti tris kartus, t. y. dvidešimt septynias dienas kalbėti visas tris šv. Rožančiaus dalis, o tada tris kartus atlikti tokią pat noveną dėkojant už malonę: „Kiekvienas, kuris nori išmelsti mano malonę, tegul atlieka tris novenas melsdamasis šv. Rožančių ir tris padėkos novenas.“
Žinoma, Pompėjos novena daug reikalauja: penkiasdešimt keturias dienas kasdien sukalbėti visas tris šv. Rožančiaus dalis! Tačiau kas nori daug išprašyti ir daug gauti, turi būti pasiruošęs ir daug paaukoti. Perskaitę visą istoriją apie Pompėjos šventovę ir jos tarnautoją, suvoksite svarbią tiesą: kai Dievas stebuklingu būdu suteikia pagalbą prašančiajam, vargšui žmogui tai duodama ne šiaip sau dėl asmeninės naudos. Visi tikri stebuklai turi moralinę potekstę. Jų tikslas – pamokyti aplinkinius, atversti nusidėjėlius, sustiprinti tikėjimą, viltį ir meilę. Stebuklais niekada nesiekiama numalšinti sensacijų troškulio. Trejopas Pompėjos stebuklas įvyko tam, kad liaudis sugrįžtų prie šv. Rožančiaus praktikos, kad jūsų gyvenimo laivai pavojingoje jūroje neplaukiotų be gelbėjimosi liemenių, t. y. be rožančiaus kišenėje.
POMPĖJOS NOVENA (II)
2016 01 25
Ida Liuthold-Minder
POMPĖJOS ŠV. ROŽANČIAUS KARALIENĖ IR JOS ADVOKATAS BARTOLO LONGO
Naujoji ir senoji Pompėja
Daugybė turistų kasmet apsilanko senovės romėnų mieste Pompėjoje, tačiau nieko nežino apie didingą šventovę, kuri stovi netoli Naujosios Pompėjos. Kai pirmą kartą architektas Dominykas Fontana, 1592 m. tiesdamas kanalą nuo Sarno upės, per kasinėjimus rado miesto sienos dalį ir daug erotinių daiktų, juos teko vėl užkasti, nes pagal to meto papročius jie buvo labai nepadorūs. XVIII a. antroje pusėje buvo pradėti sistemingi kasinėjimai. 1819 m. Nacionaliniame muziejuje vykusioje Pompėjos parodoje apsilankė Neapolio karalius Pranciškus I kartu su žmona ir dukra. Jis pasipiktino erotiniais eksponatais ir liepė juos išnešti į atskirą slaptą patalpą, į kurią galėjo įeiti tik suaugę ir tvirtos moralės žmonės. Ir netgi mūsų ištvirkusiais laikais nepilnamečiams lankytis toje salėje galima tik turint tėvų sutikimą arba lydint prižiūrėtojui. Todėl nekyla abejonių dėl Pompėjos ponų laisvų papročių, ir tragiškas šio miesto likimas neturėtų stebinti. Senoji Pompėja daug kuo mums primena Sodomą ir Gomorą.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad pati šlykščiausia vieta gali tapti Dievo Motinos šventove, kaip ir nuodėmingiausias žmogus gali tapti šventuoju. Apie tai jums ir papasakosime.
Pompėja 79 metais
Čia buvo ji, Senoji Pompėja, nuo visų priešų aptverta tvirtų sienų žiedu, neįveikiama laukinėms barbarų gentims, viešpataujanti pasaulietinių malonumų vieta prie jūros ir Vezuvijaus. Šiame mieste kaip karaliai gyveno turtingieji ir valdytojai, kuriems tarnavo vergai, o jie galvojo tik apie malonumus ir pasitenkinimą, turtų dauginimą ir politines intrigas.
Kiekvienas turtuolis siekdavo pranokti kitus kuo puikiau įrengdamas savo rezidenciją. Statant marmurinius rūmus, vergų rankos pasrūdavo krauju. Turtuoliai vaikščiodavo nuostabiomis marmurinėmis grindimis, rūmų nišose stūksojo dievų statulos, o kiemuose buvo įrengti meniški fontanai ir maudyklės su šildymo sistema. Jie turėjo visa, ką žemė galėjo duoti. Jie nežinojo, kad šių laikinųjų turtų ir blizgesio širdyje pradėjo plisti visiškai kitokia nei jų pasaulis karalystė, slapta, dvasinė, laiminga karalystė, prisidengusi išoriniu neturtu. Galbūt bedaliai vergai jau žinojo apie tai. Jie priėmė krikščionybės saulę, kuri jiems patekėjo iš Romos. Jie arba jų tėvai pažinojo apaštalus Petrą ir Paulių, dėl savo nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties Jėzaus Kristaus džiaugsmingai pasitikusius mirtį. Jie, vargšai vergai, krikščioniškojo mokymo dėka žinojo, kad jų žemiškasis gyvenimas yra tik pasiruošimas begalinei laimei, o mirtis – gimimas amžinybei. Jie tikėjo pergalingu Antruoju Kristaus atėjimu.
Pagal dabartinę chronologiją 79 m. (po Kr.) rugpjūčio 24 d. Pompėja buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Išaušo karšta vasaros diena. Galbūt tvyrojo ypatingas karštis, kuris migdo žmones ir jie darosi vangūs. Žmonės valgė ir gėrė, maloniai puotavo, kaip visada maudėsi baseinuose, mylėjo ir neapkentė. Niekas nė nenutuokė, ką slepia keistas gaudesys. Niekas nežinojo, koks klastingas Vezuvijaus kalnas.
Atėjo siestos metas. Miesto gyventojai jau pradėjo ilsėtis, o vergai baigė darbą. Staiga Vezuvijus išsiveržė galinga jėga. Dangų užtemdė ugnikalnio išspjauti tiršti pelenų debesys. Valandų valandas pelenų lietus krito ant miesto ir jo apylinkių, palaidodamas viską: šventyklas, rūmus, bet pirmiausia žmones. Dvidešimčiai tūkstančių ten gyvenusių žmonių miestas tapo broliškomis kapinėmis. Po lietaus debesų pasipylė lavos srautai. Pompėja buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.
Bėgant metams, iškilo nauji miestai, kuriuose apsigyveno naujos kartos, bet ši vieta liko vieniša ir apleista. Sarno upės slėnyje ir artimiausiose lygumose gyveno vargingi valstiečiai, dirbantys žemę jos savininkams. Jiems buvo įprasti pasakojimai apie palaidotą miestą.
XVIII ir XIV amžiais šis ilgus šimtmečius užmirštas miestas kruopščių archeologų dėka buvo atkastas. Žmonėms atrodė stebuklas išvysti antikos pasaulį. Archeologai ir menotyrininkai nepaliovė stebėtis. Statiniai, paminklai, vertingi reljefai ir mozaikos liudijo aukštą kultūrą. Ir šiandien turistai bei smalsuoliai klajoja tašyto akmens gatvėmis, kuriomis prieš 1900 metų vaikščiojo senovės romėnai. Šiandien tūkstančiai turistų stovi stebėdamiesi amfiteatrų koridoriuose, kuriuose daug kartų̃ stebėdavo pasirodymus, su aistringu jauduliu džiūgaudamos ir plodamos. Ir tas, kuris vakare vienišas stovi ant griuvėsių, galvoja, kad pateko į neįtikėtiną pasaulį. Kruvinai raudona saulės šviesa atsispindi jūroje. Vakarinio dangaus fone kraupiai stūkso milžiniškas Vezuvijus. Aplinkui vakaro šešėliuose dunkso kažkada pražuvusio miesto rūmai. Ar įtikėtina, kad prabėgo beveik 2 000 metų nuo to laiko, kai žmonės čia neapkęsdavo, mylėdavo, prekiaudavo, juokaudavo, šokdavo, gimdydavo, gyvendavo ir mirdavo? Žmogui, kuris šiandien žiūri į amfiteatrą, tai Biblijos žodžių, kad Dievui tūkstantis metų yra lyg viena diena, patvirtinimas. Dabar ant pasakiško miesto, kuris šiandien yra didžiulis muziejus, leidžiasi naktis. Kai danguje sužimba žvaigždės, muziejaus vartai uždaromi.
Bet visai netoli nuo mirusio miesto iškilęs gyvųjų miestas. Ir jeigu pasaulio akyse Naujoji Pompėja yra tik bereikšmis provincijos miestelis, tai Kristaus ištikimųjų akys mato virš jos šviečiančią Aušrinę, kuri savo spinduliais persmelkia pasaulį bei laiką ir kuri paskelbė tikrąją Saulę. Pompėja tapo šv. Rožančiaus Karalienės miestu.
Šv. Rožančiaus Karalienė budi virš Pompėjos
Mergelės Marijos apsireiškimus žemėje gaubia mįslinga paslaptis. Ji visada nori sukurti vargšams savo malonės vietą ir dažnai išsirenka tas vietoves, kurios kažkada dėl pagoniškų papročių buvo demoniškų jėgų valdžioje. Jos Nekalčiausioji Širdis nori visur savo vaikams sukurti šviesos vietą, kur jie galėtų rasti prieglobstį nuo visų šio gyvenimo sielvartų, vargų ir baimės. XIX a., švietimui ir racionalizmui drebinant tikėjimą, Mergelė Marija vėl nugalėjo pragaro tamsybes Šv. Dvasios jėga. Ji pasirodė kaip Nekaltoji vargšei mergaitei Bernadetai Massabielle, niūrioje grotoje prie Lurdo, praėjus ketveriems metams nuo to laiko, kai popiežius Pijus IX paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą (1854 m.). Jos rankoje buvo šv. rožančius. Patvirtindama dogmą, Ji pasivadino „Nekaltuoju Prasidėjimu“. Kai šv. Rožančiaus popiežius Leonas XIII, valdęs 1878–1903 m., savo ilgo pontifikato metu išleido dvidešimt enciklikų apie šv. Rožančių, jas skirdamas viso pasaulio vyskupams, Marija pasiskelbė šv. Rožančiaus Karaliene Pompėjoje. Tarsi apdovanodama savo dieviškojo Sūnaus Vietininką, Ji apsireiškė Naujojoje Pompėjoje, kuri tapo ypatinga šv. Rožančiaus garbinimo vieta.
Ir kai sutemos apgaubė žemę šalims kariaujant I pasauliniame kare, Ji, geriausioji Motina, vėl atėjo pas vargšus vaikus į skurdžią žemę Portugalijos kaimelyje Fatimoje. Ji be perstojo įkalbinėjo ir net maldavo melstis varstant karoliukus, t. y. kalbėti šv. Rožančiaus maldą. Nuo to laiko šis prašymas nesiliovė. Ir į tuos kvietimus atsiliepiama, nors pragaro jėgos puola, apakindamos žmones, neleisdamos jiems suvokti tikrųjų vertybių, ir nugali pasitelkdamos patrauklų melą. Dauguma tikinčiųjų, besimeldžiančių šv. Rožančių, gali sustabdyti demonų legionų veikimą.
Kur skamba ši nuostabi, tačiau kartu paprasta ir gili malda, ten ateina Marija, ir netyrosios jėgos bėga nuo tos maldos kaip nuo „tvarkingos armijos“. Kur žemėje kalbamas šv. Rožančius, ten atsiranda žydinčios oazės dykumoje, taikos, šviesos ir tyro džiaugsmo vietos. Šv. Rožančiaus Karalienė – švelni, išmintinga, meile švytinti auklėtoja. Visoms Jos mintims, planams ir norams vadovauja Šventoji Dvasia, nesvarbu, ar tai susiję su atskiru žmogumi ar su tauta. Ji išsirenka malonės vietas, kur ypatingu būdu suteikia žmonėms laimę ir nori Šv. Dvasios galia juos vesti pas savo dieviškąjį Sūnų. Ji taip pat pasirenka vaikus ir nusidėjėlius kaip ginklus, kurie Jai tarnaus. Lieka didele paslaptimi, kodėl Ji pasirenka tą ar kitą vargšą, tą ar kitą vietą. Kodėl Lurdas ir Fatima? Kodėl Pompėja, kur gyvalioja vargšai ir paprasti žmonės, kur po pelenais palaidotas žemiškosios prabangos miestas? „Atsiųsk savo Dvasią, ir atnaujinsi žemės veidą“, – meldžia Bažnyčia. Šv. Dvasios Nuotaka perkeitė mirties vietą į rožių sodą. Pompėja gali būti liudijimas ateičiai, kaip po apokaliptinių įvykių „visa bus atnaujinta“.
Šiandien Pompėjos miestas – tai „Citta Mariana“, Marijos miestas, ir, kaip pasakė vyskupas Aurelijus Sinjora (1902–1990), „šiuose dviejuose žodžiuose slypi paslaptis: tikėjimas ir artimo meilė, kurie tarpusavyje taip susiję, kad sudaro nedalomą vienybę“.
Tai, kad šis Marijos miestas, „Citta Mariana“, išaugo ant griuvėsių – darbo vaisius Marijos pasirinkto žmogaus Bartolo Longo, advokato iš Neapolio, kuris gimė 1841 m. vasario 11 d., mirė kaip šventasis 1926 m. spalio 5 d., buvo paskelbtas palaimintuoju 1980 m. spalio 26 d.
POMPĖJOS NOVENA (III)
2016 02 04
Bartolo Longo, šv. Rožančiaus Karalienės išrinktasis
Vaikystė ir jaunystė
Yra nuostabi dangaus dovana, kai kūdikis gimsta geroje šeimoje. Berniukui Bartolo Longo, kuris vėliau kaip dangaus ir žemės Karalienės tarnas suvaidino labai svarbų vaidmenį Jos karalystėje, buvo duota tokia laimė.
Jo tėvas buvo gydytojas, taip pat Bartolo. Motina Antonija Luparelli – miesto mero dukra. Garbinga italų šeima gyveno Brindizio provincijos Latiano mieste. Mums, šaltiems šiauriečiams, nelengva suvokti italų šeimos gyvenimo būdą, jos įpročius, poelgius, tradicijas, kurios taip skiriasi nuo mūsų, jausmingus širdžių proveržius džiaugsme ir skausme. Antonija buvo gera, švelni mama, labai jauna pagimdžiusi pirmąjį kūdikį – mergaitę Rožę. 1841 m. vasario 11 d. pasaulį išvydo sūnus. Gydytojas Longo buvo labai laimingas. Jo karštas troškimas, išsipildęs gimus sūnui, paskatino šventu vaiko globėju išrinkti šv. Bartolo (Baltramiejų). Tačiau turėjo būti išpildytas ir motinos noras: sūnų pakrikštyti Marijos vardu. Senjora Antonija labai nuoširdžiai garbino Dievo Motiną ir jai paaukojo savo vaikus. Trečiasis kūdikis, taip pat berniukas, buvo pavadintas Alčeste ir, kaip tėvas, tapo gydytoju.
Tačiau grįžkime prie mažojo Bartolo. Virš jo švietė ypatinga žvaigždė – Stella Matutina. Taip, Dievo Motina vėliau nuostabiu būdu Bartolo Longo gyvenimą paėmė savo globon. Ir tai ne atsitiktinis dangiškosios Motinos meilės ženklas, kad šis kūdikis gimė vasario 11 d., tą dieną, kai Marija apsireiškė Lurde. Gal taip buvo parodytas meilingas atidumas, kad Bartolo buvo pakrikštytas vasario 13 d., nes Marija 13 dieną pasirodė Fatimoje? (Vasario 13 d. nebuvo jokių apsireiškimų, atrodo, kad gerbiamas biografijos autorius pamaldžiai fantazuoja – red. past.)
Abu maloningi Mergelės Marijos apsireiškimai įvyko jam gyvenant. Per apsireiškimą Lurde jis buvo septyniolikmetis jaunuolis, per apsireiškimą Fatimoje – septyniasdešimt šešerių senelis.
Mažasis Bartolo buvo savo tėvų laimė. Jis labai anksti išmoko kalbėti, labai anksti pradėjo suprasti savo gerąją jaunąją mamą, kai ji nusinešdavo sūnų ant rankų prie Dievo Motinos paveikslo, ir iš paskos kartoti „Sveika, Marija“. Kai judrus berniukas labai uoliai žaisdavo su savo sese ir išgirsdavo kvietimą „Viešpaties Angelo“ maldai, jis staigiai pašokdavo ir skubėdavo pas mamą, kad galėtų kartu su ja melstis.
Mama visada turėdavo laiko savo vaikams. Tai, kaip vėliau pabrėždavo suaugęs Bartolo, paveikė visą jo gyvenimą. Kai motina pasakodavo, jis įdėmiai klausydavosi sulaikęs kvėpavimą, nenuleisdamas akių nuo jos veido. Savo vaikams ji perpasakodavo Biblijos siužetus. Ji puikiai suvokė, kad Išganytojo kentėjimus vaikams reikia pateikti paprastai, kad jie galėtų suprasti. Bartolo visą gyvenimą prisimindavo tas valandas, kai karčiai verkdavo ir grėsmingai spausdavo kumštelius, grasindamas Išganytojo budeliams.
Kai protingam berniukui sukako šešeri, baigėsi nuostabiausias ir svarbiausias vaikystės laikotarpis. Pagal tuometinį italų paprotį tėvai iš žymaus luomo savo vaikus turėjo atiduoti į internatą. Mama sunkia širdimi skyrėsi su berniuku. Tačiau tėvas jai paaiškino, kad tai būtina jų brangaus sūnelio ateičiai ir kad jie galės matytis per atostogas.
Bartolo atidavė į Frankavilla-Fontana miesto internatą. Nežiūrint to, kad mažiukams sunku išsėdėti mokykliniuose suoluose, vėliau jis dėkingai prisimindavo tą laikotarpį. Jau tada jis jautė, kad Madona dabar atstoja jam motiną. Vadinasi, jau tada Ji labai jį mylėjo! Po daugelio metų jis suprato, kad jo meilė šv. Rožančiaus maldai gimė tais laikais. Be abejo jis patirdavo saldžią paguodą, kai melsdavosi prieš Dievo Motiną. Taip, kaip karštai atsiduodavo maldai, aistringai užsiimdavo ir kita
Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė.“ (Rom 5, 20)
Taip, neretai, o galbūt ir dažnai pamaldūs žmonės būna tvirtai įsitikinę, kad už nuodėmės „dauginimą“ visada neišvengiamai turi ateiti rūsti Dievo bausmė. Kai kurie net nekantrauja: „Kada gi pagaliau ateis Teismo diena?“ Kažkur pasaulyje įvykus didelėms nelaimėms, jie bematant pradeda džiūgauti: „Štai, matote, Dievo pirštas.“ Atrodytų, kad mūsų pasaulis galutinai paskęs nedorybėse, jei Dievas per ilgai dels bausti bedievių. Deja, bausmė yra neišvengiama, kad nusidėjėliai nedrįstų manyti, jog gali daryti viską nebaudžiami. Kita vertus, didesnė tiesa yra ta, kad „danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų“ (Lk 15, 7). Tokia yra Dievo kantrybės esmė. Dievą labiau tenkina tai, kad žmonės atgailauja ir taip išvengia jiems skirtos bausmės bei visokių nelaimių. Mums nereikėtų karštai trokšti bausmės iš aukštybių, kad ir kokia derama ji būtų. Pirmiausia privalome kovoti už nusidėjėlių sugrįžimą į doros kelią. Net ir beviltiškiausiais atvejais turime neprarasti vilties ir nuoširdžiai to melsti. „Nematydamas jokios vilties, patikėjo viltimi.“ (Rom 4, 18) Jokiu būdu ir niekada nebūtų protinga prašyti Dievą, kad Jis kuo greičiau nubaustų nuodėmingą žmoniją. Priešingai, nematydami vilties, su viltimi dažnai melskitės už visų nusidėjėlių atsivertimą ir pamatysite, kad stebuklų būna ir mūsų laikais.
Kodėl per kataklizmus žūva visi, ne tik blogieji, bet ir gerieji? Galbūt gerieji žmonės galėjo, pagal Dievo valią, užkirsti kelią nelaimei, jei būtų labiau pasistengę. Bet jie per ilgai nieko nedarė ir todėl kartu su blogaisiais yra atsakingi už pasekmes.
Būtent mūsų laikams maloningasis Dievas davė puikų pavyzdį, kaip Jis savo visagalybe gali sugrąžinti į tiesos kelią galutinai pražuvusį ir niekšingiausią žmogų. Nuoširdžios šv. Rožančiaus maldos dėka velnio tarnas advokatas Bartolo Longo (1841–1926) tapo uoliausiu Švenčiausiosios Jėzaus Širdies ir Nekaltosios Mergelės Marijos Širdies tarnu. Tai neįtikėtina, bet tikra istorija, kurią pradedame publikuoti. Ji turėtų sustiprinti mūsų ketinimus blogį nugalėti gėriu!
Viešpats sukūrė šventovę pačioje bjauriausioje vietovėje, plėšikų lygumoje, prakeiktoje sudegusios Pompėjos vietoje. Archeologiniai kasinėjimai patikimai įrodo gilų moralinį nuosmukį šio prašmatnaus, turtingo senovės romėnų miesto, sulaukusio Sodomos ir Gomoros likimo. O dabar ten yra Marijos miestas! Apie tai sužinosite, jei rasite laiko paskaityti apie Pompėjos stebuklus.
Sakoma, kas Dievas myli Trejybę, ir todėl be nuodėmingo žmogaus, tapusio Marijos apaštalu, ir be nuodėmingos vietos, tapusios dangiškosios Motinos šventove, dieviškoji Išmintis dar išsirinko sugadintą, ištepliotą ir neišvaizdų šv. Rožančiaus Karalienės atvaizdą, kad jį pakeistų ir padarytų stebuklingą.
Pasakojimas apie Pompėjos šventovę atskleidžia tris pokyčius: dvasiškai išsigimęs žmogus tampa šventuoju, bjauri, nusikaltėlių gyvenama vieta tampa Marijos miestu, o neišvaizdus paveikslėlis – stebuklingu atvaizdu. Visi šie stebuklai įvyko dėl nuoširdžios šv. Rožančiaus maldos.
Tačiau šiame pasakojime labiausiai jaudina tai, kad ir mes galėtume išvysti panašių stebuklų, jei tik labai panorėtume. Pompėjos šv. Rožančiaus Karalienė mums paliko didžią dovaną: Pompėjos noveną. Ji iki šiol daro stebuklus. Krizes ir sunkumus šeimoje ar darbe, priklausomybę nuo narkotikų arba įsisenėjusių ydų padės įveikti veiksminga išsigelbėjimo priemonė – Pompėjos novena.
Novena – lotyniškas žodis, reiškiantis devynių dienų maldą, kurios dėka žmogus tikisi iš Dievo išmelsti tam tikrą malonę. Novenų labai daug, jos kalbamos įvairiose situacijose, prašant įvairių šventųjų užtarimo. Tačiau Pompėjos novena yra pati veiksmingiausia.
Dievo Motinos paliepimu ji trunka ne devynias dienas, bet šešis kartus po devynias dienas, t. y. penkiasdešimt keturias dienas!
1884 m. pavasarį Švč. Mergelė Marija pasirodė Neapolio gubernatoriaus dukrai Fortūnatai Agrelli, kuri jau trylika mėnesių kentė stipriausius traukulių skausmus. Visi kaimynai linkėjo tik vieno: greičiausios mirties, kuri išvaduotų nuo nepakeliamų kančių. Mergaitė garsiai dejuodavo ir taip rėkdavo, kad riksmas būdavo girdimas visoje gatvėje. Ji ir visa jos giminė pradėjo devynių dienų noveną į šv. Rožančiaus Karalienę. Galiausiai mergaitei, ką tik atsigavusiai po eilinio skausmingo traukulių priepuolio, apsireiškė dangiškoji Motina. Mergaitė su ašaromis akyse paklausė, kodėl dangiškoji Motina nenori išklausyti jos maldos. Marija paaiškino, kad noveną reikia atlikti tris kartus, t. y. dvidešimt septynias dienas kalbėti visas tris šv. Rožančiaus dalis, o tada tris kartus atlikti tokią pat noveną dėkojant už malonę: „Kiekvienas, kuris nori išmelsti mano malonę, tegul atlieka tris novenas melsdamasis šv. Rožančių ir tris padėkos novenas.“
Žinoma, Pompėjos novena daug reikalauja: penkiasdešimt keturias dienas kasdien sukalbėti visas tris šv. Rožančiaus dalis! Tačiau kas nori daug išprašyti ir daug gauti, turi būti pasiruošęs ir daug paaukoti. Perskaitę visą istoriją apie Pompėjos šventovę ir jos tarnautoją, suvoksite svarbią tiesą: kai Dievas stebuklingu būdu suteikia pagalbą prašančiajam, vargšui žmogui tai duodama ne šiaip sau dėl asmeninės naudos. Visi tikri stebuklai turi moralinę potekstę. Jų tikslas – pamokyti aplinkinius, atversti nusidėjėlius, sustiprinti tikėjimą, viltį ir meilę. Stebuklais niekada nesiekiama numalšinti sensacijų troškulio. Trejopas Pompėjos stebuklas įvyko tam, kad liaudis sugrįžtų prie šv. Rožančiaus praktikos, kad jūsų gyvenimo laivai pavojingoje jūroje neplaukiotų be gelbėjimosi liemenių, t. y. be rožančiaus kišenėje.
POMPĖJOS NOVENA (II)
2016 01 25
Ida Liuthold-Minder
POMPĖJOS ŠV. ROŽANČIAUS KARALIENĖ IR JOS ADVOKATAS BARTOLO LONGO
Naujoji ir senoji Pompėja
Daugybė turistų kasmet apsilanko senovės romėnų mieste Pompėjoje, tačiau nieko nežino apie didingą šventovę, kuri stovi netoli Naujosios Pompėjos. Kai pirmą kartą architektas Dominykas Fontana, 1592 m. tiesdamas kanalą nuo Sarno upės, per kasinėjimus rado miesto sienos dalį ir daug erotinių daiktų, juos teko vėl užkasti, nes pagal to meto papročius jie buvo labai nepadorūs. XVIII a. antroje pusėje buvo pradėti sistemingi kasinėjimai. 1819 m. Nacionaliniame muziejuje vykusioje Pompėjos parodoje apsilankė Neapolio karalius Pranciškus I kartu su žmona ir dukra. Jis pasipiktino erotiniais eksponatais ir liepė juos išnešti į atskirą slaptą patalpą, į kurią galėjo įeiti tik suaugę ir tvirtos moralės žmonės. Ir netgi mūsų ištvirkusiais laikais nepilnamečiams lankytis toje salėje galima tik turint tėvų sutikimą arba lydint prižiūrėtojui. Todėl nekyla abejonių dėl Pompėjos ponų laisvų papročių, ir tragiškas šio miesto likimas neturėtų stebinti. Senoji Pompėja daug kuo mums primena Sodomą ir Gomorą.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad pati šlykščiausia vieta gali tapti Dievo Motinos šventove, kaip ir nuodėmingiausias žmogus gali tapti šventuoju. Apie tai jums ir papasakosime.
Pompėja 79 metais
Čia buvo ji, Senoji Pompėja, nuo visų priešų aptverta tvirtų sienų žiedu, neįveikiama laukinėms barbarų gentims, viešpataujanti pasaulietinių malonumų vieta prie jūros ir Vezuvijaus. Šiame mieste kaip karaliai gyveno turtingieji ir valdytojai, kuriems tarnavo vergai, o jie galvojo tik apie malonumus ir pasitenkinimą, turtų dauginimą ir politines intrigas.
Kiekvienas turtuolis siekdavo pranokti kitus kuo puikiau įrengdamas savo rezidenciją. Statant marmurinius rūmus, vergų rankos pasrūdavo krauju. Turtuoliai vaikščiodavo nuostabiomis marmurinėmis grindimis, rūmų nišose stūksojo dievų statulos, o kiemuose buvo įrengti meniški fontanai ir maudyklės su šildymo sistema. Jie turėjo visa, ką žemė galėjo duoti. Jie nežinojo, kad šių laikinųjų turtų ir blizgesio širdyje pradėjo plisti visiškai kitokia nei jų pasaulis karalystė, slapta, dvasinė, laiminga karalystė, prisidengusi išoriniu neturtu. Galbūt bedaliai vergai jau žinojo apie tai. Jie priėmė krikščionybės saulę, kuri jiems patekėjo iš Romos. Jie arba jų tėvai pažinojo apaštalus Petrą ir Paulių, dėl savo nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties Jėzaus Kristaus džiaugsmingai pasitikusius mirtį. Jie, vargšai vergai, krikščioniškojo mokymo dėka žinojo, kad jų žemiškasis gyvenimas yra tik pasiruošimas begalinei laimei, o mirtis – gimimas amžinybei. Jie tikėjo pergalingu Antruoju Kristaus atėjimu.
Pagal dabartinę chronologiją 79 m. (po Kr.) rugpjūčio 24 d. Pompėja buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Išaušo karšta vasaros diena. Galbūt tvyrojo ypatingas karštis, kuris migdo žmones ir jie darosi vangūs. Žmonės valgė ir gėrė, maloniai puotavo, kaip visada maudėsi baseinuose, mylėjo ir neapkentė. Niekas nė nenutuokė, ką slepia keistas gaudesys. Niekas nežinojo, koks klastingas Vezuvijaus kalnas.
Atėjo siestos metas. Miesto gyventojai jau pradėjo ilsėtis, o vergai baigė darbą. Staiga Vezuvijus išsiveržė galinga jėga. Dangų užtemdė ugnikalnio išspjauti tiršti pelenų debesys. Valandų valandas pelenų lietus krito ant miesto ir jo apylinkių, palaidodamas viską: šventyklas, rūmus, bet pirmiausia žmones. Dvidešimčiai tūkstančių ten gyvenusių žmonių miestas tapo broliškomis kapinėmis. Po lietaus debesų pasipylė lavos srautai. Pompėja buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.
Bėgant metams, iškilo nauji miestai, kuriuose apsigyveno naujos kartos, bet ši vieta liko vieniša ir apleista. Sarno upės slėnyje ir artimiausiose lygumose gyveno vargingi valstiečiai, dirbantys žemę jos savininkams. Jiems buvo įprasti pasakojimai apie palaidotą miestą.
XVIII ir XIV amžiais šis ilgus šimtmečius užmirštas miestas kruopščių archeologų dėka buvo atkastas. Žmonėms atrodė stebuklas išvysti antikos pasaulį. Archeologai ir menotyrininkai nepaliovė stebėtis. Statiniai, paminklai, vertingi reljefai ir mozaikos liudijo aukštą kultūrą. Ir šiandien turistai bei smalsuoliai klajoja tašyto akmens gatvėmis, kuriomis prieš 1900 metų vaikščiojo senovės romėnai. Šiandien tūkstančiai turistų stovi stebėdamiesi amfiteatrų koridoriuose, kuriuose daug kartų̃ stebėdavo pasirodymus, su aistringu jauduliu džiūgaudamos ir plodamos. Ir tas, kuris vakare vienišas stovi ant griuvėsių, galvoja, kad pateko į neįtikėtiną pasaulį. Kruvinai raudona saulės šviesa atsispindi jūroje. Vakarinio dangaus fone kraupiai stūkso milžiniškas Vezuvijus. Aplinkui vakaro šešėliuose dunkso kažkada pražuvusio miesto rūmai. Ar įtikėtina, kad prabėgo beveik 2 000 metų nuo to laiko, kai žmonės čia neapkęsdavo, mylėdavo, prekiaudavo, juokaudavo, šokdavo, gimdydavo, gyvendavo ir mirdavo? Žmogui, kuris šiandien žiūri į amfiteatrą, tai Biblijos žodžių, kad Dievui tūkstantis metų yra lyg viena diena, patvirtinimas. Dabar ant pasakiško miesto, kuris šiandien yra didžiulis muziejus, leidžiasi naktis. Kai danguje sužimba žvaigždės, muziejaus vartai uždaromi.
Bet visai netoli nuo mirusio miesto iškilęs gyvųjų miestas. Ir jeigu pasaulio akyse Naujoji Pompėja yra tik bereikšmis provincijos miestelis, tai Kristaus ištikimųjų akys mato virš jos šviečiančią Aušrinę, kuri savo spinduliais persmelkia pasaulį bei laiką ir kuri paskelbė tikrąją Saulę. Pompėja tapo šv. Rožančiaus Karalienės miestu.
Šv. Rožančiaus Karalienė budi virš Pompėjos
Mergelės Marijos apsireiškimus žemėje gaubia mįslinga paslaptis. Ji visada nori sukurti vargšams savo malonės vietą ir dažnai išsirenka tas vietoves, kurios kažkada dėl pagoniškų papročių buvo demoniškų jėgų valdžioje. Jos Nekalčiausioji Širdis nori visur savo vaikams sukurti šviesos vietą, kur jie galėtų rasti prieglobstį nuo visų šio gyvenimo sielvartų, vargų ir baimės. XIX a., švietimui ir racionalizmui drebinant tikėjimą, Mergelė Marija vėl nugalėjo pragaro tamsybes Šv. Dvasios jėga. Ji pasirodė kaip Nekaltoji vargšei mergaitei Bernadetai Massabielle, niūrioje grotoje prie Lurdo, praėjus ketveriems metams nuo to laiko, kai popiežius Pijus IX paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą (1854 m.). Jos rankoje buvo šv. rožančius. Patvirtindama dogmą, Ji pasivadino „Nekaltuoju Prasidėjimu“. Kai šv. Rožančiaus popiežius Leonas XIII, valdęs 1878–1903 m., savo ilgo pontifikato metu išleido dvidešimt enciklikų apie šv. Rožančių, jas skirdamas viso pasaulio vyskupams, Marija pasiskelbė šv. Rožančiaus Karaliene Pompėjoje. Tarsi apdovanodama savo dieviškojo Sūnaus Vietininką, Ji apsireiškė Naujojoje Pompėjoje, kuri tapo ypatinga šv. Rožančiaus garbinimo vieta.
Ir kai sutemos apgaubė žemę šalims kariaujant I pasauliniame kare, Ji, geriausioji Motina, vėl atėjo pas vargšus vaikus į skurdžią žemę Portugalijos kaimelyje Fatimoje. Ji be perstojo įkalbinėjo ir net maldavo melstis varstant karoliukus, t. y. kalbėti šv. Rožančiaus maldą. Nuo to laiko šis prašymas nesiliovė. Ir į tuos kvietimus atsiliepiama, nors pragaro jėgos puola, apakindamos žmones, neleisdamos jiems suvokti tikrųjų vertybių, ir nugali pasitelkdamos patrauklų melą. Dauguma tikinčiųjų, besimeldžiančių šv. Rožančių, gali sustabdyti demonų legionų veikimą.
Kur skamba ši nuostabi, tačiau kartu paprasta ir gili malda, ten ateina Marija, ir netyrosios jėgos bėga nuo tos maldos kaip nuo „tvarkingos armijos“. Kur žemėje kalbamas šv. Rožančius, ten atsiranda žydinčios oazės dykumoje, taikos, šviesos ir tyro džiaugsmo vietos. Šv. Rožančiaus Karalienė – švelni, išmintinga, meile švytinti auklėtoja. Visoms Jos mintims, planams ir norams vadovauja Šventoji Dvasia, nesvarbu, ar tai susiję su atskiru žmogumi ar su tauta. Ji išsirenka malonės vietas, kur ypatingu būdu suteikia žmonėms laimę ir nori Šv. Dvasios galia juos vesti pas savo dieviškąjį Sūnų. Ji taip pat pasirenka vaikus ir nusidėjėlius kaip ginklus, kurie Jai tarnaus. Lieka didele paslaptimi, kodėl Ji pasirenka tą ar kitą vargšą, tą ar kitą vietą. Kodėl Lurdas ir Fatima? Kodėl Pompėja, kur gyvalioja vargšai ir paprasti žmonės, kur po pelenais palaidotas žemiškosios prabangos miestas? „Atsiųsk savo Dvasią, ir atnaujinsi žemės veidą“, – meldžia Bažnyčia. Šv. Dvasios Nuotaka perkeitė mirties vietą į rožių sodą. Pompėja gali būti liudijimas ateičiai, kaip po apokaliptinių įvykių „visa bus atnaujinta“.
Šiandien Pompėjos miestas – tai „Citta Mariana“, Marijos miestas, ir, kaip pasakė vyskupas Aurelijus Sinjora (1902–1990), „šiuose dviejuose žodžiuose slypi paslaptis: tikėjimas ir artimo meilė, kurie tarpusavyje taip susiję, kad sudaro nedalomą vienybę“.
Tai, kad šis Marijos miestas, „Citta Mariana“, išaugo ant griuvėsių – darbo vaisius Marijos pasirinkto žmogaus Bartolo Longo, advokato iš Neapolio, kuris gimė 1841 m. vasario 11 d., mirė kaip šventasis 1926 m. spalio 5 d., buvo paskelbtas palaimintuoju 1980 m. spalio 26 d.
POMPĖJOS NOVENA (III)
2016 02 04
Bartolo Longo, šv. Rožančiaus Karalienės išrinktasis
Vaikystė ir jaunystė
Yra nuostabi dangaus dovana, kai kūdikis gimsta geroje šeimoje. Berniukui Bartolo Longo, kuris vėliau kaip dangaus ir žemės Karalienės tarnas suvaidino labai svarbų vaidmenį Jos karalystėje, buvo duota tokia laimė.
Jo tėvas buvo gydytojas, taip pat Bartolo. Motina Antonija Luparelli – miesto mero dukra. Garbinga italų šeima gyveno Brindizio provincijos Latiano mieste. Mums, šaltiems šiauriečiams, nelengva suvokti italų šeimos gyvenimo būdą, jos įpročius, poelgius, tradicijas, kurios taip skiriasi nuo mūsų, jausmingus širdžių proveržius džiaugsme ir skausme. Antonija buvo gera, švelni mama, labai jauna pagimdžiusi pirmąjį kūdikį – mergaitę Rožę. 1841 m. vasario 11 d. pasaulį išvydo sūnus. Gydytojas Longo buvo labai laimingas. Jo karštas troškimas, išsipildęs gimus sūnui, paskatino šventu vaiko globėju išrinkti šv. Bartolo (Baltramiejų). Tačiau turėjo būti išpildytas ir motinos noras: sūnų pakrikštyti Marijos vardu. Senjora Antonija labai nuoširdžiai garbino Dievo Motiną ir jai paaukojo savo vaikus. Trečiasis kūdikis, taip pat berniukas, buvo pavadintas Alčeste ir, kaip tėvas, tapo gydytoju.
Tačiau grįžkime prie mažojo Bartolo. Virš jo švietė ypatinga žvaigždė – Stella Matutina. Taip, Dievo Motina vėliau nuostabiu būdu Bartolo Longo gyvenimą paėmė savo globon. Ir tai ne atsitiktinis dangiškosios Motinos meilės ženklas, kad šis kūdikis gimė vasario 11 d., tą dieną, kai Marija apsireiškė Lurde. Gal taip buvo parodytas meilingas atidumas, kad Bartolo buvo pakrikštytas vasario 13 d., nes Marija 13 dieną pasirodė Fatimoje? (Vasario 13 d. nebuvo jokių apsireiškimų, atrodo, kad gerbiamas biografijos autorius pamaldžiai fantazuoja – red. past.)
Abu maloningi Mergelės Marijos apsireiškimai įvyko jam gyvenant. Per apsireiškimą Lurde jis buvo septyniolikmetis jaunuolis, per apsireiškimą Fatimoje – septyniasdešimt šešerių senelis.
Mažasis Bartolo buvo savo tėvų laimė. Jis labai anksti išmoko kalbėti, labai anksti pradėjo suprasti savo gerąją jaunąją mamą, kai ji nusinešdavo sūnų ant rankų prie Dievo Motinos paveikslo, ir iš paskos kartoti „Sveika, Marija“. Kai judrus berniukas labai uoliai žaisdavo su savo sese ir išgirsdavo kvietimą „Viešpaties Angelo“ maldai, jis staigiai pašokdavo ir skubėdavo pas mamą, kad galėtų kartu su ja melstis.
Mama visada turėdavo laiko savo vaikams. Tai, kaip vėliau pabrėždavo suaugęs Bartolo, paveikė visą jo gyvenimą. Kai motina pasakodavo, jis įdėmiai klausydavosi sulaikęs kvėpavimą, nenuleisdamas akių nuo jos veido. Savo vaikams ji perpasakodavo Biblijos siužetus. Ji puikiai suvokė, kad Išganytojo kentėjimus vaikams reikia pateikti paprastai, kad jie galėtų suprasti. Bartolo visą gyvenimą prisimindavo tas valandas, kai karčiai verkdavo ir grėsmingai spausdavo kumštelius, grasindamas Išganytojo budeliams.
Kai protingam berniukui sukako šešeri, baigėsi nuostabiausias ir svarbiausias vaikystės laikotarpis. Pagal tuometinį italų paprotį tėvai iš žymaus luomo savo vaikus turėjo atiduoti į internatą. Mama sunkia širdimi skyrėsi su berniuku. Tačiau tėvas jai paaiškino, kad tai būtina jų brangaus sūnelio ateičiai ir kad jie galės matytis per atostogas.
Bartolo atidavė į Frankavilla-Fontana miesto internatą. Nežiūrint to, kad mažiukams sunku išsėdėti mokykliniuose suoluose, vėliau jis dėkingai prisimindavo tą laikotarpį. Jau tada jis jautė, kad Madona dabar atstoja jam motiną. Vadinasi, jau tada Ji labai jį mylėjo! Po daugelio metų jis suprato, kad jo meilė šv. Rožančiaus maldai gimė tais laikais. Be abejo jis patirdavo saldžią paguodą, kai melsdavosi prieš Dievo Motiną. Taip, kaip karštai atsiduodavo maldai, aistringai užsiimdavo ir kita
