2022-10-01
Šakių parapijos Biblijos grupelės susitikimai vyksta kiekvieną ketvirtadienį po 18 val. šv. Mišių parapijos namuose
Grupelėje meldžiamasi, skaitomas, apmąstomas Šv. Raštas, siekiama jį geriau pažinti, dalijamasi jo įžvalgomis.
Vadovas Vikaras Tautvydas,
tel. 8 644 93380
Šakių parapijos Biblijos grupelės susitikimai vyksta kiekvieną ketvirtadienį po 18 val. šv. Mišių parapijos namuose
Grupelėje meldžiamasi, skaitomas, apmąstomas Šv. Raštas, siekiama jį geriau pažinti, dalijamasi jo įžvalgomis.
Vadovas Vikaras Tautvydas,
tel. 8 644 93380
Klausytis įrašų >>>>
2020-01-20
Šiuo metu parapijos Šv. Rašto grupelės susitikimai nevyksta.
Kviečiame jungtis į kitas grupes ir organizacijas, dalyvauti įvairiuose mokymuose, rekolekcijose, seminaruose ir kituose renginiuose !
Vynuogyno darbininkai >>>
Šakių parapijos Šv. Rašto grupelės susitikimai vyksta kiekvieną šeštadienį 18 val. parapijos namuose
Grupelėje meldžiamasi, šlovinama giesmėmis, skaitomas Šv. Raštas ir dalijamasi jo įžvalgomis bei savo patyrimais.
Koordinuoja sesės vienuolės
2019
Šv. Rašto grupelės tikslai:
1.Švęsti Eucharistiją ir gilintis į šv. Mišių Paslaptį.
2.Studijuoti Šventąjį Raštą ir bendruomeniškai dalintis (Maldos iir Šv. Dvasios šviesoje).
3. Dievo žodžio pažinimo kelionėje formuoti ne tik save bet ir kitą grupės asmenį (bendruomenę).
4. Auginti pagarbą Dievo žodžiui ir juo gyventi, kad suklestėtų naujas savo paties ir kitų dvasinis gyvenimas.
1.Švęsti Eucharistiją ir gilintis į šv. Mišių Paslaptį.
2.Studijuoti Šventąjį Raštą ir bendruomeniškai dalintis (Maldos iir Šv. Dvasios šviesoje).
3. Dievo žodžio pažinimo kelionėje formuoti ne tik save bet ir kitą grupės asmenį (bendruomenę).
4. Auginti pagarbą Dievo žodžiui ir juo gyventi, kad suklestėtų naujas savo paties ir kitų dvasinis gyvenimas.
,,Šv. Raštas yra skaitomas. Tai pirmiausiai ir individualus, ir bendruomeninis darbas ieškant įprasminimo savo tikėjimui,- būtent tikėjimui, o ne pažinimo istorinių įvykių."
Šaltinis: http://vilkijosparapija.lt/
Šaltinis: http://vilkijosparapija.lt/
Kodėl katalikas turėtų skaityti Šventąjį Raštą?
Biblija arba Šventasis Raštas yra ypatinga kiekvienam krikščioniui, tame tarpe ir katalikui, knyga.
Taigi, kodėl katalikas turėtų skaityti Šventąjį Raštą?
1. NES ŠVENTASIS RAŠTAS YRA DIEVO ĮKVĖPTAS ir BAŽNYČIOS MUMS PERTEIKIAMAS JO ŽODIS
Vatikano II Susirinkimas sako:
Vatikano II Susirinkimas sako:
Bažnyčia kviečia kiekvieną krikščionį dažnai skaityti Šventąjį Raštą, kad geriau pažintume Viešpatį Jėzų.
5. NES BIBLIJA RAGINA MUS SKELBTI GERĄJĄ IŠGANYMO ŽINIĄ:
Jėzus pasakė savo mokiniams:
Šis Jėzaus įsakymas nėra skirtas tik kunigams, bet ir visiems tikintiesiems, vedamiems Šventosios Dvasios skelbti Dievo žodį.
Vatikano II Susirinkimas kalba apie pasauliečių atsakomybę:
Kaip pradėti skaityti žr. >>>
Šaltinis: biblija.lt
Biblija arba Šventasis Raštas yra ypatinga kiekvienam krikščioniui, tame tarpe ir katalikui, knyga.
Taigi, kodėl katalikas turėtų skaityti Šventąjį Raštą?
1. NES ŠVENTASIS RAŠTAS YRA DIEVO ĮKVĖPTAS ir BAŽNYČIOS MUMS PERTEIKIAMAS JO ŽODIS
Vatikano II Susirinkimas sako:
- Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu. Remdamasi apaštalų tikėjimu, Motina Bažnyčia laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu (plg. Jn 20, 31; 2 Tim 3, 16; 2 Pr 1, 19–21; 3, 15–16), o jų autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai.
[...] Tad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17).
Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 11
- Taigi Dievas, abiejų Testamentų knygų įkvėpėjas ir autorius, taip išmintingai sutvarkė, kad Naujasis slypi Senajame, o Senasis atsiskleidžia Naujajame. Nors Kristus savo krauju įsteigė Naująją Sandorą (plg. Lk 22, 20; 1 Kor 11, 25), visos Senojo Testamento knygos, ištisai įtrauktos į evengelinį skelbimą, įgyja ir parodo visą savo reikšmę Naujajame Testamente (plg. Mt 5, 17; Lk 24, 27; Rom 16, 25–26; 2 Kor 3, 14–16), kurį savo ruožtu jos nušviečia ir paaiškina.
Apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 16
Vatikano II Susirinkimas sako:
- Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui.
Apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 11
- Vien tikėjimo šviesa ir įsigilinimas į Dievo žodį įgalina visuomet ir visur pažinti Dievą, kuriame mes „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), kiekviename įvykyje ieškoti jo valios, įžvelgti Kristų visuose žmonėse, ar jie būtų artimi, ar svetimi, teisingai spręsti apie laikinųjų dalykų reikšmę ir vertę tiek jų pačių, tiek žmogaus tikslo atžvilgiu.
Vatikano II Susirinkimo dekretas apie pasauliečių apaštalavimą Apostocicam actuositatem, 4)
- Žmogus gyvas ne viena duona,
bet ir kiekvienu žodžiu,
kuris išeina iš Dievo lūpų.
Evangelija pagal Matą 4,4
Bažnyčia kviečia kiekvieną krikščionį dažnai skaityti Šventąjį Raštą, kad geriau pažintume Viešpatį Jėzų.
- Šventasis Susirinkimas karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis, [...] dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti „Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę“ (Fil 3,8). „Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus.“
Tačiau [...] Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis. Juk „kai meldžiamės, jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius, jo klausomės“.
Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 25)
- ... amžinasis gyvenimas –
tai pažinti tave,
vienintelį tikrąjį Dievą,
ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.
Evangelija pagal Joną 17,3
5. NES BIBLIJA RAGINA MUS SKELBTI GERĄJĄ IŠGANYMO ŽINIĄ:
Jėzus pasakė savo mokiniams:
- Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.
Evangelija pagal Morkų 16,15-16
- Kadangi niekas negali būti išganytas, kas prieš tai neįtiki, kunigų kaip vyskupų bendradarbių pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją, idant, vykdydami Viešpaties įsakymą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15), jie kurtų bei didintų Dievo tautą. Juk išganingasis žodis netikinčiųjų širdyse sužadina, o tikinčiųjų širdyse ugdo tikėjimą, iš kurio prasideda ir auga krikščionių bendruomenė, kaip sako apaštalas: „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – tai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17).
Vatikano II Susirinkimo dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum Ordinis, 4)
Šis Jėzaus įsakymas nėra skirtas tik kunigams, bet ir visiems tikintiesiems, vedamiems Šventosios Dvasios skelbti Dievo žodį.
Vatikano II Susirinkimas kalba apie pasauliečių atsakomybę:
- [...] tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų netikintiesiems, idant atvestų juos į tikėjimą, ir tikintiesiems, idant pamokytų, sutvirtintų ir paskatintų juos būti uolesnius, nes „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14), ir visų širdyse turi aidėti apaštalo žodžiai: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).
Apie pasauliečių apaštalavimą Apostocicam actuositatem, 6)
Kaip pradėti skaityti žr. >>>
Šaltinis: biblija.lt
Apie Dievo Žodžio skaitymą
Skaitymas
„Nes kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 10-11).
Dievo žodis įsiveržė į Abramo gyvenimą beveik prieš keturis tūkstančius metų. Anuomet prasidėjusi apreiškimo versmė pasiekė pilnatvę Jėzuje iš Nazareto, ji ir šiandien tęsiasi mūsų širdyse.
Dievo žodis liepė Abramui palikti savo kraštą, tėvo namus ir leistis į naują šalį. Abramo sutikimas pakeitė jo gyvenimą ir žmonijos istoriją: Abramas tapo Abraomu, Dievo įsūnytos tautos tėvu. Dievas ir toliau bylojo savo žodžiu, per išrinktąją tautą apreikšdamas save žmonijai. Laikų pilnatvėje Dievo žodis tapo ne tik žinia, bet ir Asmeniu: Dievo Žodis atėjo su kūnu ir kaulais ir gyveno tarp mūsų. Dievo Žodis buvo ne tik ištartas mums, bet tapo vienu iš mūsų, žmogumi, vardu Jėzus iš Nazareto.
Šiandien galime gerti iš tos pačios apreiškimo versmės. Dievas mums apsireiškia, jis įvaikina mus kaip sūnus ar dukteris, Dievas per mums tariamą Žodį, Viešpatį Jėzų Kristų, duoda mums patį gyvenimą.
Dievas siunčia mums savo žodį, kaip anuomet pasiuntė jį Abramui, siekdamas mums apsireikšti, mus perkeisti ir sukurti sau tautą. Jo žodis nėra tuščias ar bejėgis, jis teikia gyvybę ir perkeičia.
Dievo žodis mums skelbiamas daugybe būdų. Jis sakomas per Kristaus kūną – Bažnyčią. Jis tariamas mūsų širdyse maldos metu, taip pat bylojamas Biblijos žodžiais.
Kai skaitome Bibliją kaip Dievo žodį, panyrame į jo perkeičiančią galią. Šventojo Rašto žodžiais bylojantis Dievo žodis gali patraukti mus į gilesnę bendrystę su pačiu Dievu. Raštas tampa priemone, padedančia Dievo galybei mus apimti ir perkeisti atvedant į apstesnį gyvenimą.
Raštas kalba apie Dievo žodžio galybę. „Ar mano žodis nėra kaip ugnis? – tai Viešpaties žodis, – kaip trupinantis uolą kūjis?“ (Jer 23, 29). „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12). Tas pats galingas Dievo žodis yra skirtas mums, kad teiktų mums gyvenimą. Tai yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16). Jis turi galią „jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų“ (Apd 20, 32).
Tai pamąstymai apie tai, kaip skaityti Šventąjį Raštą kaip Dievo žodį. Skaityti jį taip, kad pats Dievas savo žodžiu galėtų mums kalbėti, perkeisdamas mus ir mūsų santykį su juo. Kalbame yra apie Dievo žodžio klausymą tokiu būdu, kad jo žodis negrįžtų pas jį tuščias, bet įvykdytų mumyse jo valią.
Kasdienis skaitymas
Pirmoji pakopa klausantis per Šventąjį Raštą mums tariamo Dievo žodžio yra pradėti skaityti Bibliją – ir pradėti skaityti ją būtent kasdien.
Labai daug kas iš mūsų pradeda skaityti Raštą pernelyg staigiai startuodamas, pasiryždamas perskaityti Bibliją nuo viršelio iki viršelio, tačiau netrukus pavargsta, išsiblaško ir neįvykdo savo pasiryžimo.
Biblija yra didžiulė knyga, pernelyg didelė, kad ją būtų galima perskaityti tiesiog iš entuziazmo proveržio. Jei norime kada nors ją perskaityti iki pabaigos, mūsų skaitymą turi palaikyti veikiau įsipareigojimas negu entuziazmas. Jei norime, kad būtume panardinti jos mums skirtame apreiškime, mūsų skaitymas turi tapti integralia gyvenimo dalimi, o ne vien priešokiais daroma atsitiktine veikla.
Svarbiausias praktinis žingsnis, siekiant skaityti Bibliją kaip Dievo žodį, yra įsipareigoti skaityti ją kasdien. Kasdienis skaitymas neturi užimti daug laiko – penkiolika minučių yra priimtinas pradinis įsipareigojimas. Tačiau šis įsipareigojimas turi būti ištikimai vykdomas diena iš dienos – nesvarbu, kaip jaučiamės ar kokia skubotumo atmosfera mus supa. Šitokia ištikimybė reikalauja įsipareigoti, tvirtai pasiryžti skaityti Bibliją kasdien po penkiolika minučių, kad ir kas atsitiktų.
Tokia kasdienio skaitymo programa yra pagrindas, leidžiantis skaityti Raštą kaip Dievo žodį. Žinoma, tik paties kasdienio skaitymo nepakanka. Skaityti reikia maldingai. Raštą suprasti turi padėti studijos, pasitelkiant mums prieinamas pagalbines priemones. Be to, mums reikia suvokti, koks Rašto vaidmuo Dievo apsireiškime, taip pat reikia kai kurių įgūdžių klausantis, kaip Dievas mums kalba Rašto žodžiais. Tačiau visi Biblijos supratimo įgūdžiai turi prasidėti ir baigtis mūsų Biblijos skaitymu, – kad mūsų gyvenimus galėtų perkeisti Tas, kuris kalba mums per savo žodžius. Šis gyvybinis Rašto skaitymas turi būti integrali mūsų kasdienio dvasinio maisto dalis ir kasdienė rutina. Tai neturi būti panašu į ėjimą papietauti specialiomis progomis; tai turi būti tarsi kasdienis šeimyninis bendras valgymas, kuriuo dalijamasi diena iš dienos. Sveikintini ir periodiški intensyvaus Biblijos skaitymo laikotarpiai, panašiai kaip kartkartėmis sutuoktiniams ugdant bendrystę gera kur nors nueiti kartu. Kaip kasdienis valgis mus maitina, kasdienis Rašto skaitymas teiks Dievo stiprybės kasdienos gyvenimui. Nekasdienį skaitymą galima palyginti su nepakankama, nevisavertiška dvasine mityba.
Mūsų augimas ir panašėjimas į Kristaus atvaizdą prasideda su mūsų krikštu Jėzuje Kristuje, o baigsis kūnų prisikėlimu įžengiant į nepaliaujamą vienybę su juo. Dievas nuolat šaukia mus augti meile ir mokinyste. Turime visada klausytis mums bylojančio Dievo žodžio, kuris tampa kviečiančiu Dievo ženklu. Reikia skaityti Raštą, kad klausytumės nepaliaujamai skambančio Dievo balso. Rašto sudėtingumas ir jo neišsemiamas gylis neturėtų atimti drąsos pradėti skaityti. Esame pašaukti skaityti Bibliją ne todėl, kad turėtume už tai atsiskaityti tarsi per egzaminą mėnesio ar metų pabaigoje. Tiesa, tas „testas“ bus mūsų gyvenimo pabaigoje, tačiau tada mūsų paklaus apie meilę, o ne apie mūsų išprusimą Šventojo Rašto srityje. Dievas davė Raštą būtent tam, kad padėtų mums išlaikyti tą meilės testą. Mūsų neturi gluminti tai, ko apie Raštą nežinome. Turėtume būti paguosti tuo, kad Dievas mums davė Raštą kaip augimo tikėjimu, viltimi, meile ir vienybe su juo priemonę.
Augsime vienybėje su Dievu, kai pradėsime kasdieninių Rašto skaitymų programą ir ištikimai ją vykdysime. Nelengva suvokti kuklaus įsipareigojimo, už kurį atlyginama diena po dienos, metai iš metų, svarbą. Kasdienio Rašto skaitymo vaisius yra veikiau išgyvenamas, negu aprašomas dalykas, nes jo daromas poveikis yra giluminis.
Vienas iš nuostabių gamtos paminklų yra Kolorado upės pro uolienas pragraužtas Didysis kanjonas. Ši erozija vyko gana lėtai, tačiau dabar geologiniai sluoksniai atskleidžia fantastišką rezultatą.
Kažkas panašaus gali atsitikti ir mums. Kasdieną turime 1440 minučių gyvenimo. Jei iš jų 15 minučių praleisime maldingai klausydamiesi Dievo žodžio, bylojančio mums per Biblijos žodžius, tai padarys įtaką likusioms 1425 minutėms. Jei kasdien praleisime po keletą minučių vienumoje su Dievo žodžiu, bėgant metams, tai suvaidins reikšmingą vaidmenį mums keičiantis Kristuje.
Tačiau reiktų įspėti, kad Biblija nėra maginė knyga, pati savaime ji negali pakeisti mūsų gyvenimo, nesvarbu, kiek ją skaitome. Tačiau ji gali būti priemonė, per kurią ta pati Šventoji Dvasia, įkvėpusi Biblijos autorius, gali įkvėpti mus – ir ne tik įkvėpti suprasti, ką skaitome, bet ir leisti mums įžengti į tą tikrovę, apie kurią skaitome. Šventajame Rašte mus šventina tai, kad per Rašto žodžius galime klausytis Dievo žodžių ir, klausydamiesi ir paklusdami Dievo žodžiui, galime būti perkeisti pagal jo paveikslą.
Trumpai tariant, Biblija nėra knyga, kurią reiktų išmokti ir įsisavinti, panašiai kaip senovės istorijos vadovėlį. Tai taip pat ne detektyvinis romanas, kurį perskaitę vienąkart narpliodami siužeto intrigą padedame į šalį. Biblija yra knyga, prie kurios mums reikia grįžti kasdien iš naujo perskaitant jau pažįstamas ištraukas, kad geriau galėtume suvokti jų atskleidžiamą slėpinį. Jei norime įžengti į šį Dievo žodžio slėpinį, visą gyvenimą truksiantis Dievo žodžio klausymasis gali prasidėti jau šiandien nuo 15 minučių skaitymo. Galime čia pat imtis skaityti Evangeliją pagal Luką. Po to tęsti šį įsipareigojimą likusį gyvenimą.
Nepakanka vien tik įsipareigoti skaityti Bibliją. Būtina imtis skaitymo tam tikru būdu; turime puoselėti lūkestį, kad įvyks tam tikri dalykai; mums reikalinga praktinė pagalba įveikti sudėtingas Sventojo Rašto vietas. Išgirdę Dievo žodį, turime jam paklusti. Toliau aptarsime tai ir kitus dalykus, tačiau pirmiausia privalome skaityti kasdien ir ištikimai. Pradėkime šiandien, tęskime rytoj ir per kitas dienas.
Skaitymo rūšys
Tas kasdienis penkiolikos minučių Rašto skaitymas yra tarsi stuburas, reikalingas ugdant gebėjimą klausytis Dievo žodžio. Jis turi pasižymėti tam tikromis ypatybėmis. Tai turėtų būti ilgalaikis mąstomasis skaitymas, dėmesingai atsižvelgiant tiek į detales, tiek į kontekstą, tolydžio vedantis mus vis gilyn į Dievo apreiškimo Šventajame Rašte slėpinį. Yra ir kitokių rašto skaitymo būdų, kiekvienas jų turi savo ritmą bei ypatybes.
Kartais patartina gana greitai perskaityti visą knygą ar ilgesnę ištrauką, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą. Pavyzdžiui, kai kuriuos trumpesnius Pauliaus laiškus naudinga skaityti panašiai, kaip skaitytume kokį nors gaunamą laišką – pirmiausia perskaityti jį nuo pradžios iki galo, po to antrą kartą skaityti jau lėčiau. Sitoks gana greito skaitymo būdas tinka daugeliui Senojo Testamento vietų, ypač istorinėms knygoms. Perskaitydami ilgesnę ištrauką susidarome bendrą vaizdą, o reikšmingesnes vietas galime pasižymėti ir vėliau dėmesingai perskaityti bei apmąstyti.
Kitai skalės pusei priklauso intensyvus vienos ar kelių Rašto eilučių apmąstymas. Čia tikslas yra ne perskaityti naują medžiagą, bet kaip įmanoma geriau suvokti vieną mintį, apmąstyti tos minties pritaikymą savo gyvenime. Rašte yra daug tokių vietų, kurių reikšmės neišsemsime net mąstydami visą gyvenimą.
Tarp dviejų skalės kraštų – nepertraukiamo ilgos ištraukos ar net ištisų Rašto knygų skaitymo ir intensyvaus kelių žodžių apmąstymo – ir yra tas skaitymo pobūdis, kuris turėtų tapti mūsų kasdienio Rašto skaitymo pagrindu. Sitokiam skaitymui nėra būdingas nei noras apimti tam tikrą medžiagos kiekį, nei pastanga išspausti iš kiekvienos eilutės paskutinį prasmės lašą. Tai atidus skaitymas, darant pauzes ir apmąstant perskaitytus dalykus, lėtas, neskubus skaitymas, atkreipiant dėmesį į detales ir niuansus. Skaityti pasirenkamas laisvas, bet natūralus tempas, leidžiantis stabtelėti prie atskiros eilutės ar minties, po to skaityti toliau. Toks skaitymas rekomenduojamas, kad mes kasdien bendrautume su Dievo žodžiu.
Naudingas visokio pobūdžio skaitymas. Atidžiai kasdien skaitydami klausomės mums per Raštą kalbančio Dievo žodžio. Greitesnis ištisų knygų skaitymas turėtų būti mūsų Šventojo Rašto studijų dalis, o ramus kelių žodžių ar eilučių apmąstymas – maldos dalis.
Kodėl rekomenduojama Rašto skaitymo pagrindu rinktis penkiolika minučių? Penkių minučių per mažai norint iš tikrųjų panirti į Dievo žodį; pusvalandis daugumai mūsų – bent pradžioje – per ilgas laikas budriai ir maldingai Rašto skaitybai. Žinoma, jei gauname ypatingų malonių iš Dievo, traukiančio atsidėjus ilgėliau skaityti Raštą, reikia būtinai tai daryti. Dienotvarkė turi padėti skaityti, o ne atvirkščiai.
Augant Rašto skaitybos srityje, penkiolika minučių gali pasirodyti per maža, prireikti daugiau laiko. Papildomą laiką dera skirti veikiau melstis negu skaityti. Vis geriau suvokiant Bibliją, kils noras perskaityti visą Biblijos knygą vienu prisėdimu, taip pat skaityti knygas apie Bibliją. Taip pat atsiras poreikis skirti laiko Rašto studijoms – apie jas taip pat bus aptarta atskirai. Tačiau pirmutinis mūsų tikslas – Raštą skaityti penkiolika minučių kasdien; tas laikas ugdys maldingumą ir peraugs į maldą.
Raštą skaityti reikia taip, kad žodžiai įsmigtų gilyn, kad jų prasmę suvoktume ne tik galva, bet ir širdimi. Tokį skaitymą galima palyginti su žvelgimu į puikų paveikslą ar poezijos suvokimu. Apžiūrint paveikslą svarbu ne metus akį į paveikslo siužetą tuoj nusisukti ir eiti toliau. Menu reikia gėrėtis kontempliatyviai, stebint potėpius, spalvas, piešinį, detales. Taip pat ir skaitant poeziją: ji nėra skirta greitam skaitymui ar tam, kad sykį perskaityta būtų išmesta. Poezija skaitoma lėtai, ja gėrimasi, o vėliau skaitoma pakartotinai.
Dievo žodis turi būti skaitomas lėtai, juo skonėjantis. Turime suprasti ir platesnį mūsų skaitomos ištraukos kontekstą – pavyzdžiui, įvykį Kristaus gyvenime, apaštalo Pauliaus argumentą ar Izaijo pranašystę. Tačiau taip pat reikia būti atidiems detalėms, prasmės niuansams. Net trumpiausia Biblijos eilutė turi giluminę prasmę: „Jėzus pravirko“ Jn 11, 35).
Pirmiausia turime paklausti, ką Šventojo Rašto autoriai siekė perteikti savo skaitytojams. Kodėl jie manė, kad svarbu įtraukti šį įvykį iš Jėzaus gyvenimo? Ką Paulius stengėsi perteikti korintiečiams? Koks šios Izaijo pranašystės akcentas? Tai reikalauja, kad skaitydami tuo pat metu mąstytume – tai reiškia skaitytume lėtai. Skaitymo tempą turi diktuoti supratimas, o ne laikrodis.
Keletas praktinių dalykų
Vos mums nusprendus skirti kasdien po 15 minučių, iš karto kyla keletas problemų. Pirmiausia, kaip rasti laiko kupinoje įvairiausių darbų bei užsiėmimų dienotvarkėje? Nuo ko pradėti? Kokį Šventojo Rašto leidimą geriausia pasirinkti? Šios problemos ne visiems vienodai aktualios.
Vieni žmonės labiau užimti negu kiti. Kai kas jau turi tinkamą Šventojo Rašto leidimą ir yra pradėjęs jį skaityti.
Dažniausia kliūtis, trukdanti Raštą skaityti kasdien, yra ne laiko apskritai problema, bet būtent to laiko. Tiesą pasakius, mes visi turime daugybę laiko – gyvenimo dienotvarkė nėra tiek gausiai prikimšta, kad nerastume kasdien penkiolikos minučių. Tačiau daugeliui nelengva rasti būtent tas tikrąsias penkiolika minučių pabūti vienumoje su Dievu ir su Dievo žodžiu.
Kai kurie žmonės ryte būna tokie apsnūdę, jog tik apie vidudienį gali pakankamai aiškiai mąstyti, kad imtųsi tokio svarbaus dalyko kaip Dievo žodžio skaitymas. Tačiau atėjus vidudieniui mintis būna jau užgožę rūpesčiai, vienas išsiblaškymas keičia kitą. Vakarais nuovargis, atrodo, neleidžia imtis jėgų įtempimo reikalaujančios veiklos, nebent tik pasyviai žiūrėti televizorių.
Manau, kad daugelis galėtų pateikti sąrašą priežasčių, pagrindžiančių, kodėl jų dienotvarkėje nėra tinkamų penkiolikos minučių kasdien skaityti Raštą. Galbūt net naudinga susirašyti tokį priežasčių sąrašą, tačiau po to vis dėlto parinkti ir nusistatyti tą laiką. Galime pripažinti, kad joks laikas nėra visų tinkamiausias, vis dėto būtina tvirtai apsispręsti išskirti tas penkiolika minučių. Ne kažkokias neapibrėžtas penkiolika minučių „kada nors“, bet pasirinktas penkiolika minučių konkrečiu dienos metu.
Tiems, kurie lengvai pabunda arba mokosi tai daryti, pirmosios ryto minutės yra ramiausias ir išsiblaškymų neužgožtas laikas. Tuo ankstyvu metu nereikia galvoti apie dienos planus, būtinas atlikti užduotis. Tiesiog atsigręžkime į Viešpatį, atverskime Šventojo Rašto pasižymėtą vietą ir pradėkime skaityti.
Kitiems žmonėms vakaro ramybė gali būti idealus laikas praleisti Viešpaties artume ir klausytis jo Žodžio. Pabaigus dienos darbus, ištrūkus iš didmiesčio eismo spūsties, suguldžius vaikus galima atsipūsti nuo įtampos ir visa širdimi atsigręžti į Dievą, be išsiblaškymo jo klausyti.
Dar kiti savo dienotvarkėje ras kitą laiką penkiolika minučių skaityti. Gal šeimos mama tai darys išleidusi vaikus į mokyklą, prieš imdamasi kitų dienos ruošos darbų. Gal kas nors praleis tas penkiolika minučių prie savo darbo stalo įstaigoje prasidėjus pietų pertraukai. Tai gali būti kavos pertraukėlės metas gamykloje. Gal kam nors bus gera praleisti tas penkiolika minučių užėjus į netoli darbovietės esančią bažnyčią. Kiekvienas gali rasti savo laiką.
Svarbiausia, kad tą laiką nusistatytume ir kad tai būtų metas, kai esame pakankamai pajėgūs naudingai jį išnaudoti. Neapibrėžtas sumanymas penkiolika minučių rasti „kažkada per dieną“ nėra realistiškas: kartais tai pavyksta, o kartais ne. Kur kas geriau numatyti konkretų laiką.
Skaitydami Šventąjį Raštą gimtąja kalba turime suvokti, kad tai yra vertimas. Neverta tikėtis, kad vertimas gali būti visiškai tobulas, be dviprasmybių norint perteikti kiekvieną Rašto vietą, neginčijamą teksto prasmę. Vertimas nėra šventas – net Šventojo Rašto vertimas. Labai dažnai frazė gali būti verčiama į kitą kalbą keleriopai, ir visi tie variantai vertimo prasme yra tikslūs. Ypač sudėtinga versti poetinius Biblijos tekstus, ypač psalmes. Atsiranda ir atsiras vis naujų Šventojo Rašto vertimų, kuriais siekiama tolydžio vis geriau ir tiksliau perteikti Šventojo Rašto mintį dabartine kalba.
Nuo ko pradėti?
Jei kas pirmąkart imasi skaityti Bibliją, ne pati geriausia mintis būtų pradėti nuo pirmosios Pradžios knygos eilutės, planuojant ištisai ir nuosekliai skaityti iki pat paskutinio Apreiškimo knygos skyriaus. Priešingai pradedančiųjų lūkesčiams, Biblijos knygos nėra išdėstytos ta tvarka, kuria jos buvo parašytos, taip pat nesilaikoma istorinės aprašomųjų įvykių sekos. Taigi nėra ypatingų privalumų, dėl kurių būtų verta pradėti skaityti nuo Pradžios knygos, priešingai, yra keletas keblumų. Labai tikėtina, kad šitaip pradėjęs skaitytojas įstrigs kur nors tarp Kunigų knygos įstatymų arba Skaičių knygos genealogijų, nusivils ir liausis skaitęs.
Kadangi Raštą skaitome kaip Kristaus sekėjai ir Bažnyčios nariai, siūlytina pirmiausiai pradėti nuo dviejų Luko knygų Naujajame Testamente: Evangelijos pagal Luką ir Apaštalų darbų. Šias dvi Naujojo Testamento knygas galima skaityti kaip savarankišką dvitomį, pasakojantį apie Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną ir apie Šventosios Dvasios išugdytą Bažnyčią.
Galima pradėti taip pat nuo Morkaus evangelijos. Tada po jos rekomenduotina imtis apaštalo Pauliaus laiškų tesalonikiečiams ir korintiečiams. Jono evangelija ir Pirmasis Jono laiškas yra tarsi Naujojo Testamento apreiškimo viršūnė, tačiau šias knygas reikia skaityti labai atidžiai. Apaštalo Pauliaus laiškai romiečiams ir galatams apima jo giliausius Jėzaus Kristaus atpirkimo slėpinio apmąstymus, šiuos laiškus reikia atidžiai studijuoti. Apreiškimo knygos Naujajame Testamente vertėtų imtis paskiausiai. Nepakanka ją paprasčiausiai perskaityti. Kad taptų suprantama, ją būtina studijuoti pasitelkiant komentarus ir kitą pagalbinę medžiagą. Taigi geriausiai pradėti nuo Luko arba Morkaus.
Mūsų neturėtų trikdyti plati Senojo Testamento apimtis. Jį geriau skaityti išrinktinai. Pirmąkart skaitant, genealogijos sąrašus ar valgymo taisykles geriau praleisti arba tik peržvelgti. Pirmosios penkios Senojo Testamento knygos sudaro Dievo sandoros su išrinktąja tauta pagrindą. Iš šių knygų visų pirma derėtų skaityti Išėjimo knygą, o ne Pradžios knygą. Istorinės knygos (ypač Jozuės, Teisėjų, Samuelio ir Karalių) duoda pagrindą suprasti pranašų knygas, o pranašų knygos savo ruožtu, ypač Izaijo knyga, – Naująjį Testamentą. Kitas Senojo Testamento knygas, apimančias išminties raštus, patarles, maldas, izraelitų pasakojimus, dera skaityti atsižvelgiant į Šventojo Rašto struktūrą. Skaitant Senąjį Testamentą labai svarbu turėti pagalbinės medžiagos studijoms. Šį vaidmenį iš dalies atlieka Biblijos knygų įvadai bei pastabos.
Malda prieš skaitant
Turbūt svarbiausias praktinis žingsnis pradedant skaityti Raštą kaip Dievo žodį yra visuomet pradėti skaitymą malda. Tai neturi būti ilga malda. Paprasčiausiai galime tiesiog paprašyti: „Viešpatie, kalbėk man“. Vis dėlto labai svarbu atsigręžti mintimis ir širdimi į Dievą. Rašto skaitymas nėra savitikslis. Skaitome, kad išgirstume Tą, kuris mus myli. Tą klausymąsi geriausiai pradėti atsigręžiant į Viešpatį – panašiai kaip atsisukame į mums kalbantį asmenį, iš kurio norime ką nors išgirsti. Kai ko nors klausomės, pirmiausiai turime kreipti dėmesį į tą žmogų, o ne į tai, kas vyksta aplinkui. Nemandagu ir blaško, jei žmogus bando tuo pat metu akies krašteliu žiūrėti televizorių, skaityti laikraštį ir kalbėtis. Taip pat yra ir su Rašto skaitymu: visų pirma būtina dėmesingai atsigręžti į Dievą, kurį norime girdėti. Visus kitus kanalus privalome išjungti ne todėl, kad „atmetame pasaulį“, bet tiesiog dėl tikslingumo; paprastai galime gerai atlikti vienu metu tik vieną darbą. Maldą pradedame paprastu veiksmu atsigręždami mintimis ir širdimi į Dievą. Taip pat pradedame ir skaityti Raštą kaip Dievo žodį. Jei esame išblaškyti rūpesčių bei reikalų, gali prireikti keletą minučių ramiai pasėdėti ir atsipalaiduoti. Naudinga ir būtina savo rūpesčius bei reikalus išsakyti Viešpačiui maldoje. Tačiau turime tai padaryti taip, kad tai nesutrukdytų melstis ar klausytis Viešpaties.
Kartais gera minutėlę palaikyti rankose Šventąjį Raštą prieš jį atskleidžiant ir prisiminti, kad šioje knygoje yra mums skirtas Dievo žodis: „Rengiuosi skaityti Raštą. Netrukus skaitysiu man skirtą Dievo žodį. Noriu sutelkti visą dėmesį į tai, ką skaitysiu. Noriu pagarbiai priimti skaitomą žodį ir padaryti jį savo gyvenimo dalimi“.
Savo maldoje, prieš skaitydami, turėtume prašyti Dievo dviejų dalykų. Pirma, melstis, kad ta pati Šventoji Dvasia, vadovavusi rašant Raštą, įkvėptų mus tinkamai suprasti, ką skaitome, nuolat gilindama mūsų suvokimą. Pasak Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos apie Dievo Apreiškimą, skaitant Šventąjį Raštą „reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti“ (Dei Verbum, 5)
Antra, maldoje turėtume prašyti, kad pajėgtume įgyvendinti tai, ką skaitome. Pasak šv. Jokūbo: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“ (Jok 1, 22). Tam, kad paklustume ir suprastume, reikia Šventosios Dvasios galios. Jos taip pat turime melsti. Iki galo suvokę, ko meldžiame, prašyti galime paprastais žodžiais: „Viešpatie, kalbėk man“. Šie paprasti žodžiai reiškia, kad atsigręžiame į Viešpatį mintimis ir širdimis, kad trokštame suvokti jo žodį, mumyse veikiant jo Dvasiai, kad ryžtamės būti ugdomi jo žodžiu, derindami savo gyvenimą su tuo, ko jis prašo ir ką duoda.
Tokia malda būtina kiekvienąsyk prieš pradedant skaityti Bibliją. Šventąjį Raštą imame į rankas kitaip negu kokią nors kitą knygą. Prie jo artinamės kaip prie galimybės klausytis To, kuris kalba mums Rašto žodžiais. Per Bibliją mes artėjame prie paties Dievo, ir mūsų nuostata turi būti paženklinta malda.
Ištikimybė ir nuolankumas
Lengva pasiryžti kasdien skaityti Bibliją; tačiau gali būti sunku ištikimai laikytis to pasiryžimo. Kai kurie žmonės planuoja dienotvarkę, kurioje galima numatyti ramų laiką. Tačiau tai būdinga ne visiems. Daugumai veikiausiai nelengva rasti laiko reguliariai, niekieno netrukdomiems skaityti Raštą su visiška atida.
Ką turėtume daryti, kai kyla pagunda manyti, jog niekuomet nepajėgsime ištikimai tesėti įsipareigojimo kasdien skaityti Raštą? Vienas atsakymas – pasirinkti geriausią įmanomą laiką ir jo laikytis. Tačiau lygiai taip pat svarbi gali būti nuostata siekti įdiegti gyvenime kasdienį Rašto skaitymą. Svarbu, kokiu būdu doroja- mės su nesėkmėmis vykdydami šį planą.
Daugelis pernelyg lengvai pasiduoda pakartotinai nepasisekus. Keturis ar penkis kartus netesėję įsipareigojimo liaujamės kovoti, galvodami, kad esame pasmerkti amžinai patirti nesėkmę. Užuot kovoję siekdami idealo, kuris, atrodo, nuolat mums išsprūsta, mes nuleidžiame savo idealų bei lūkesčių kartelę iki dabartinės gyvenimo tikrovės. Jei mums nepavyko padaryti kasdienio Rašto skaitymo savo dienotvarkės dalimi per kelias savaites ar mėnesius, darome išvadą, kad niekuomet nepajėgsime apskritai to įvykdyti, ir liaujamės dėję pastangas. Pokyčiai vyksta labai lėtai ir laipsniškai. Sunku įsivaizduoti, kad elgsena akimirksniu pasikeistų vien tik nusprendus nuo šiol daryti kitaip. Pokyčiai atsiranda ir augama per ilgalaikes pastangas ir maldą. Kai kuriems žmonėms reikia ilgalaikių pastangų, kad kasdienis Rašto skaitymas taptų jų gyvenimo dalimi. Jei laikysimės savo pasiryžimo, nesvarbu, kaip dažnai netesime, būsime šiek tiek kantresni, kai mums nepasiseks. Negalime tikėtis akimirksniu save perdaryti. Tačiau jei ištvermingai stengiamės, su Dievo malone patiriame sėkmę.
Kartais skaitant Raštą eilutės tiesiog primygtinai mums „šviečia iš puslapio“, tiesiog alsuoja prasmingumu, jos tarsi skirtos mūsų gyvenimui. Tuomet Rašto skaitymas yra vien džiaugsmas, gali būti sunku nuo jo atsiplėšti. Tačiau būna ir kitaip, kai atspausdinti žodžiai ne tik niekuo nespinduliuoja, bet tarsi akyse vien miglotai liejasi. Tada skaitymas gali būti visiškai sausas, neįkvepiantis, varginantis. Nepaisant nuoširdžių pastangų susitelkti, mintys klajoja, ir patiriame pagundą mesti visą sumanymą šalin.
Turime išlaikyti viltį ir melsti malonės, kad Šventasis Raštas taptų „gyvas“. Kai kurie skaitymo būdai padeda jį „atgaivinti“. Bet kuriuo atveju būtų neišmintinga liautis skaityti Raštą dėl to, kad juntama sausra ir nematoma rezultatų. Galime daug išmokti ir turėti nemažai naudos net tomis dienomis, kai atrodo, kad niekas neįvyksta. Galioja tas pats dėsnis kaip ir visame krikščioniškajame gyvenime: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių“ (Gal 6, 9). Jei sportininkai treniruo- tųsi tik tada, kai tai teikia jiems malonumą, jie niekuomet nepajėgtų laimėti. Iš tikrųjų jie niekada nebūtų tokios geros formos, kad treniruotės teiktų malonumą.
Kartais sausros problemos gali kilti dėl tariamai pernelyg gero susipažinimo su Rašto ištrauka. Gali atsitikti, kad perskaitę pirmuosius pažįstamo palyginimo žodžius susivokiame, kad mintimis jau peršokome visą palyginimą iki galo. Gal mūsų akys tebeskaito, tačiau mintys nukeliavo kažkur tolyn. Net jei ištrauka žinoma, turime suvokti, kad joje glūdi daugiau gelminių prasmių, negu iki šiol suvokėme. Prie Rašto žodžių, netgi jau pažįstamų, verta artintis turint lūkestį pažinti juos dar geriau.
Skaitant Bibliją net gerai pažįstamos vietos įgyja naują reikšmę. Biblija paaiškina ir padeda suprasti save pačią: geresnis viso Šventojo Rašto pažinimas leidžia geriau suvokti atskiras knygas bei ištraukas. Pavyzdžiui, Jonas Krikštytojas, pristatydamas Jėzų, pavartoja titulą „Dievo Avinėlis“. Tik susipažinę su Senuoju Testamentu galime suvokti dvejopą prasminę nurodą: Išėjimo knygos Velykų avinėlį ir Izaijo knygos „Tarną“, pjauti vedamą avinėlį. Be šių prasmių Jono Krikštytojo lūpomis ištartas titulas neįgyja giliausios prasmės.
Turėtume taip pat siekti geriau suvokti, kaip mums pažįstamos ištraukos siejasi su kasdienos gyvenimu. Keičiantis mūsų gyvenimui, keisis ir mūsų suvokiama Rašto prasmė. Kai skaitėme būdami vaikai, supratome kaip vaikai. Mums augant, auga ir mūsų supratimas – ne tik ta prasme, kad dabar esame pajėgesni intelektualiai, bet kad didesnė gyvenimo patirtis leidžia mums užčiuopti gilesnes Dievo Žodžio gelmes. Kuo giliau įžengiame į Jėzaus Kristaus slėpinį, tuo prasmingesni mums tampa jo žodžiai. Kuo giliau neriame į krikščioniškąjį slėpinį ir į Raštą, tuo aiškiau regime, kad šis slėpinys yra neišsemiamas ir kad Rašte tebėra atskleistinų gelmių.
Kartais Rašto žodžiai mums atrodo negyvi ne todėl, kad jie pernelyg pažįstami, bet kad neaiškūs ir nesuprantami. Kai kurios Apreiškimo knygos dalys gali priblokšti mus savo keistumu. Neaiškumas glūdi nebūtinai pačioje knygoje. Būna taip, kad lieka neperregima jos prasmė mums.
Pavyzdžiui, mums gali atrodyti nesuprantama, kuo mūsų gyvenimas siejasi su kruvinais Senajame Testamente aprašytais karais. Panašiai ir ilgi genealogijų vardijimai labai retai uždega skaitytoją prasmine įžvalga.
Tokiais atvejais geriausia strategija yra tiesiog neapsistoti ties tuo, kas neaišku ir kas šiandienos krikščioniškajam gyvenimui atrodo neprasminga. Dažnai kai po metų iš naujo perskaitome tas pačias ištraukas, jos mums įgauna prasmę. Užuot sustoję ties tuo, kas mūsų netraukia ar ko nesuprantame, verčiau sutelkime dėmesį į tai, kas mums yra prasminga. Negalime tikėtis, kad iš karto tapsime geri viso Šventojo Rašto žinovai. Nepaliovus skaityti augs ir mūsų pažinimas, ir tuomet sunkios ištraukos įgis gyvybės.
Tai nereiškia, kad neturėtume rimtai stengtis suvokti tai, ką skaitome. Tai taip pat nereiškia, jog turėtume greitai atidėti į šalį ištisas Šventojo Rašto dalis kaip nesvarbias. Būtina vadovautis veikiau nuolankumo nuostata: suvokdami, kad mūsų laukia ilgas Biblijos supratimo kelias, turime kantriai eiti juo, tęsdami skaitymą. Jei mūsų skaitymo tikslas yra klausytis mums kalbančio Dievo žodžio, tuomet pirmiausia mums svarbios tos Biblijos vietos, kurias jo Šventoji Dvasia mums daro aiškias. Mūsų tikslas turėtų būti suvokti Biblijos visumą ir visas jos knygas – tačiau šio tikslo būtina siekti kantriai ir ištvermingai. Visų pirma turėtume nepamesti iš akių pagrindinės priežasties, dėl ko skaitome Raštą: mes nesistengiame tapti šios knygos ekspertai, bet norime klausytis mums kalbančio Dievo žodžio.
Mūsų skaitymą gali taip pat nuvesti į klystkelius klausimai ar diskusijos dėl kai kurių vietų prasmės. Kartais tenka girdėti teigiant, esą Biblijoje aprašyti stebuklai niekada iš tikrųjų nevyko, jie tėra vaizduotės padarinys. Gali tekti sutikti žmonių, atstovaujančių kitam kraštutinumui, kai tikima, jog kiekviename Biblijos žodyje glūdi pažodinė tiesa. Tokiais atvejais galime atmesti labiausiai kraštutinius požiūrius. Tačiau ką daryti su daugybe sunkių Rašto vietų – kaip išrūšiuoti įvairiausias interpretacijas. Neturėtume būti blaškomi tų klausimų, į kuriuos negalime atsakyti, ar dalykų, kurių negalime išspręsti. Saugiausia laikytis sveiko nuolankumo: pripažinti, kad neturime galutinio atsakymo, taip pat pripažinti, kad negalime atsakyti į visus klausimus. Turėtume ištvermingai tęsti skaitymą, nepaisydami to, ko nežinome. Mus gali paguosti tai, kad daugelis diskusijų interpretuojant įvairias Biblijos vietas vyksta dėl dalykų, mažai susijusių su mūsų gyvenimu.
Vis dėlto yra klausimų, kurių atsakymai yra svarbūs, kurie siejasi su mūsų tikėjimo turiniu ir gyvenimu. Skaitant Bibliją, iškils klausimų, į kuriuos turėsime ieškoti atsakymų. Norint tinkamai skaityti Bibliją, būtinos geros Biblijos studijos. Negalime skaityti Rašto kaip Dievo žodžio, jei jo nelaikome rimtu studijų objektu.
šaltinis - Vievio šv. Onos parapija http://www.vievioparapija.eu/skaitiniai/dievo-zodzio-skaitymas
„Nes kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 10-11).
Dievo žodis įsiveržė į Abramo gyvenimą beveik prieš keturis tūkstančius metų. Anuomet prasidėjusi apreiškimo versmė pasiekė pilnatvę Jėzuje iš Nazareto, ji ir šiandien tęsiasi mūsų širdyse.
Dievo žodis liepė Abramui palikti savo kraštą, tėvo namus ir leistis į naują šalį. Abramo sutikimas pakeitė jo gyvenimą ir žmonijos istoriją: Abramas tapo Abraomu, Dievo įsūnytos tautos tėvu. Dievas ir toliau bylojo savo žodžiu, per išrinktąją tautą apreikšdamas save žmonijai. Laikų pilnatvėje Dievo žodis tapo ne tik žinia, bet ir Asmeniu: Dievo Žodis atėjo su kūnu ir kaulais ir gyveno tarp mūsų. Dievo Žodis buvo ne tik ištartas mums, bet tapo vienu iš mūsų, žmogumi, vardu Jėzus iš Nazareto.
Šiandien galime gerti iš tos pačios apreiškimo versmės. Dievas mums apsireiškia, jis įvaikina mus kaip sūnus ar dukteris, Dievas per mums tariamą Žodį, Viešpatį Jėzų Kristų, duoda mums patį gyvenimą.
Dievas siunčia mums savo žodį, kaip anuomet pasiuntė jį Abramui, siekdamas mums apsireikšti, mus perkeisti ir sukurti sau tautą. Jo žodis nėra tuščias ar bejėgis, jis teikia gyvybę ir perkeičia.
Dievo žodis mums skelbiamas daugybe būdų. Jis sakomas per Kristaus kūną – Bažnyčią. Jis tariamas mūsų širdyse maldos metu, taip pat bylojamas Biblijos žodžiais.
Kai skaitome Bibliją kaip Dievo žodį, panyrame į jo perkeičiančią galią. Šventojo Rašto žodžiais bylojantis Dievo žodis gali patraukti mus į gilesnę bendrystę su pačiu Dievu. Raštas tampa priemone, padedančia Dievo galybei mus apimti ir perkeisti atvedant į apstesnį gyvenimą.
Raštas kalba apie Dievo žodžio galybę. „Ar mano žodis nėra kaip ugnis? – tai Viešpaties žodis, – kaip trupinantis uolą kūjis?“ (Jer 23, 29). „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12). Tas pats galingas Dievo žodis yra skirtas mums, kad teiktų mums gyvenimą. Tai yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16). Jis turi galią „jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų“ (Apd 20, 32).
Tai pamąstymai apie tai, kaip skaityti Šventąjį Raštą kaip Dievo žodį. Skaityti jį taip, kad pats Dievas savo žodžiu galėtų mums kalbėti, perkeisdamas mus ir mūsų santykį su juo. Kalbame yra apie Dievo žodžio klausymą tokiu būdu, kad jo žodis negrįžtų pas jį tuščias, bet įvykdytų mumyse jo valią.
Kasdienis skaitymas
Pirmoji pakopa klausantis per Šventąjį Raštą mums tariamo Dievo žodžio yra pradėti skaityti Bibliją – ir pradėti skaityti ją būtent kasdien.
Labai daug kas iš mūsų pradeda skaityti Raštą pernelyg staigiai startuodamas, pasiryždamas perskaityti Bibliją nuo viršelio iki viršelio, tačiau netrukus pavargsta, išsiblaško ir neįvykdo savo pasiryžimo.
Biblija yra didžiulė knyga, pernelyg didelė, kad ją būtų galima perskaityti tiesiog iš entuziazmo proveržio. Jei norime kada nors ją perskaityti iki pabaigos, mūsų skaitymą turi palaikyti veikiau įsipareigojimas negu entuziazmas. Jei norime, kad būtume panardinti jos mums skirtame apreiškime, mūsų skaitymas turi tapti integralia gyvenimo dalimi, o ne vien priešokiais daroma atsitiktine veikla.
Svarbiausias praktinis žingsnis, siekiant skaityti Bibliją kaip Dievo žodį, yra įsipareigoti skaityti ją kasdien. Kasdienis skaitymas neturi užimti daug laiko – penkiolika minučių yra priimtinas pradinis įsipareigojimas. Tačiau šis įsipareigojimas turi būti ištikimai vykdomas diena iš dienos – nesvarbu, kaip jaučiamės ar kokia skubotumo atmosfera mus supa. Šitokia ištikimybė reikalauja įsipareigoti, tvirtai pasiryžti skaityti Bibliją kasdien po penkiolika minučių, kad ir kas atsitiktų.
Tokia kasdienio skaitymo programa yra pagrindas, leidžiantis skaityti Raštą kaip Dievo žodį. Žinoma, tik paties kasdienio skaitymo nepakanka. Skaityti reikia maldingai. Raštą suprasti turi padėti studijos, pasitelkiant mums prieinamas pagalbines priemones. Be to, mums reikia suvokti, koks Rašto vaidmuo Dievo apsireiškime, taip pat reikia kai kurių įgūdžių klausantis, kaip Dievas mums kalba Rašto žodžiais. Tačiau visi Biblijos supratimo įgūdžiai turi prasidėti ir baigtis mūsų Biblijos skaitymu, – kad mūsų gyvenimus galėtų perkeisti Tas, kuris kalba mums per savo žodžius. Šis gyvybinis Rašto skaitymas turi būti integrali mūsų kasdienio dvasinio maisto dalis ir kasdienė rutina. Tai neturi būti panašu į ėjimą papietauti specialiomis progomis; tai turi būti tarsi kasdienis šeimyninis bendras valgymas, kuriuo dalijamasi diena iš dienos. Sveikintini ir periodiški intensyvaus Biblijos skaitymo laikotarpiai, panašiai kaip kartkartėmis sutuoktiniams ugdant bendrystę gera kur nors nueiti kartu. Kaip kasdienis valgis mus maitina, kasdienis Rašto skaitymas teiks Dievo stiprybės kasdienos gyvenimui. Nekasdienį skaitymą galima palyginti su nepakankama, nevisavertiška dvasine mityba.
Mūsų augimas ir panašėjimas į Kristaus atvaizdą prasideda su mūsų krikštu Jėzuje Kristuje, o baigsis kūnų prisikėlimu įžengiant į nepaliaujamą vienybę su juo. Dievas nuolat šaukia mus augti meile ir mokinyste. Turime visada klausytis mums bylojančio Dievo žodžio, kuris tampa kviečiančiu Dievo ženklu. Reikia skaityti Raštą, kad klausytumės nepaliaujamai skambančio Dievo balso. Rašto sudėtingumas ir jo neišsemiamas gylis neturėtų atimti drąsos pradėti skaityti. Esame pašaukti skaityti Bibliją ne todėl, kad turėtume už tai atsiskaityti tarsi per egzaminą mėnesio ar metų pabaigoje. Tiesa, tas „testas“ bus mūsų gyvenimo pabaigoje, tačiau tada mūsų paklaus apie meilę, o ne apie mūsų išprusimą Šventojo Rašto srityje. Dievas davė Raštą būtent tam, kad padėtų mums išlaikyti tą meilės testą. Mūsų neturi gluminti tai, ko apie Raštą nežinome. Turėtume būti paguosti tuo, kad Dievas mums davė Raštą kaip augimo tikėjimu, viltimi, meile ir vienybe su juo priemonę.
Augsime vienybėje su Dievu, kai pradėsime kasdieninių Rašto skaitymų programą ir ištikimai ją vykdysime. Nelengva suvokti kuklaus įsipareigojimo, už kurį atlyginama diena po dienos, metai iš metų, svarbą. Kasdienio Rašto skaitymo vaisius yra veikiau išgyvenamas, negu aprašomas dalykas, nes jo daromas poveikis yra giluminis.
Vienas iš nuostabių gamtos paminklų yra Kolorado upės pro uolienas pragraužtas Didysis kanjonas. Ši erozija vyko gana lėtai, tačiau dabar geologiniai sluoksniai atskleidžia fantastišką rezultatą.
Kažkas panašaus gali atsitikti ir mums. Kasdieną turime 1440 minučių gyvenimo. Jei iš jų 15 minučių praleisime maldingai klausydamiesi Dievo žodžio, bylojančio mums per Biblijos žodžius, tai padarys įtaką likusioms 1425 minutėms. Jei kasdien praleisime po keletą minučių vienumoje su Dievo žodžiu, bėgant metams, tai suvaidins reikšmingą vaidmenį mums keičiantis Kristuje.
Tačiau reiktų įspėti, kad Biblija nėra maginė knyga, pati savaime ji negali pakeisti mūsų gyvenimo, nesvarbu, kiek ją skaitome. Tačiau ji gali būti priemonė, per kurią ta pati Šventoji Dvasia, įkvėpusi Biblijos autorius, gali įkvėpti mus – ir ne tik įkvėpti suprasti, ką skaitome, bet ir leisti mums įžengti į tą tikrovę, apie kurią skaitome. Šventajame Rašte mus šventina tai, kad per Rašto žodžius galime klausytis Dievo žodžių ir, klausydamiesi ir paklusdami Dievo žodžiui, galime būti perkeisti pagal jo paveikslą.
Trumpai tariant, Biblija nėra knyga, kurią reiktų išmokti ir įsisavinti, panašiai kaip senovės istorijos vadovėlį. Tai taip pat ne detektyvinis romanas, kurį perskaitę vienąkart narpliodami siužeto intrigą padedame į šalį. Biblija yra knyga, prie kurios mums reikia grįžti kasdien iš naujo perskaitant jau pažįstamas ištraukas, kad geriau galėtume suvokti jų atskleidžiamą slėpinį. Jei norime įžengti į šį Dievo žodžio slėpinį, visą gyvenimą truksiantis Dievo žodžio klausymasis gali prasidėti jau šiandien nuo 15 minučių skaitymo. Galime čia pat imtis skaityti Evangeliją pagal Luką. Po to tęsti šį įsipareigojimą likusį gyvenimą.
Nepakanka vien tik įsipareigoti skaityti Bibliją. Būtina imtis skaitymo tam tikru būdu; turime puoselėti lūkestį, kad įvyks tam tikri dalykai; mums reikalinga praktinė pagalba įveikti sudėtingas Sventojo Rašto vietas. Išgirdę Dievo žodį, turime jam paklusti. Toliau aptarsime tai ir kitus dalykus, tačiau pirmiausia privalome skaityti kasdien ir ištikimai. Pradėkime šiandien, tęskime rytoj ir per kitas dienas.
Skaitymo rūšys
Tas kasdienis penkiolikos minučių Rašto skaitymas yra tarsi stuburas, reikalingas ugdant gebėjimą klausytis Dievo žodžio. Jis turi pasižymėti tam tikromis ypatybėmis. Tai turėtų būti ilgalaikis mąstomasis skaitymas, dėmesingai atsižvelgiant tiek į detales, tiek į kontekstą, tolydžio vedantis mus vis gilyn į Dievo apreiškimo Šventajame Rašte slėpinį. Yra ir kitokių rašto skaitymo būdų, kiekvienas jų turi savo ritmą bei ypatybes.
Kartais patartina gana greitai perskaityti visą knygą ar ilgesnę ištrauką, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą. Pavyzdžiui, kai kuriuos trumpesnius Pauliaus laiškus naudinga skaityti panašiai, kaip skaitytume kokį nors gaunamą laišką – pirmiausia perskaityti jį nuo pradžios iki galo, po to antrą kartą skaityti jau lėčiau. Sitoks gana greito skaitymo būdas tinka daugeliui Senojo Testamento vietų, ypač istorinėms knygoms. Perskaitydami ilgesnę ištrauką susidarome bendrą vaizdą, o reikšmingesnes vietas galime pasižymėti ir vėliau dėmesingai perskaityti bei apmąstyti.
Kitai skalės pusei priklauso intensyvus vienos ar kelių Rašto eilučių apmąstymas. Čia tikslas yra ne perskaityti naują medžiagą, bet kaip įmanoma geriau suvokti vieną mintį, apmąstyti tos minties pritaikymą savo gyvenime. Rašte yra daug tokių vietų, kurių reikšmės neišsemsime net mąstydami visą gyvenimą.
Tarp dviejų skalės kraštų – nepertraukiamo ilgos ištraukos ar net ištisų Rašto knygų skaitymo ir intensyvaus kelių žodžių apmąstymo – ir yra tas skaitymo pobūdis, kuris turėtų tapti mūsų kasdienio Rašto skaitymo pagrindu. Sitokiam skaitymui nėra būdingas nei noras apimti tam tikrą medžiagos kiekį, nei pastanga išspausti iš kiekvienos eilutės paskutinį prasmės lašą. Tai atidus skaitymas, darant pauzes ir apmąstant perskaitytus dalykus, lėtas, neskubus skaitymas, atkreipiant dėmesį į detales ir niuansus. Skaityti pasirenkamas laisvas, bet natūralus tempas, leidžiantis stabtelėti prie atskiros eilutės ar minties, po to skaityti toliau. Toks skaitymas rekomenduojamas, kad mes kasdien bendrautume su Dievo žodžiu.
Naudingas visokio pobūdžio skaitymas. Atidžiai kasdien skaitydami klausomės mums per Raštą kalbančio Dievo žodžio. Greitesnis ištisų knygų skaitymas turėtų būti mūsų Šventojo Rašto studijų dalis, o ramus kelių žodžių ar eilučių apmąstymas – maldos dalis.
Kodėl rekomenduojama Rašto skaitymo pagrindu rinktis penkiolika minučių? Penkių minučių per mažai norint iš tikrųjų panirti į Dievo žodį; pusvalandis daugumai mūsų – bent pradžioje – per ilgas laikas budriai ir maldingai Rašto skaitybai. Žinoma, jei gauname ypatingų malonių iš Dievo, traukiančio atsidėjus ilgėliau skaityti Raštą, reikia būtinai tai daryti. Dienotvarkė turi padėti skaityti, o ne atvirkščiai.
Augant Rašto skaitybos srityje, penkiolika minučių gali pasirodyti per maža, prireikti daugiau laiko. Papildomą laiką dera skirti veikiau melstis negu skaityti. Vis geriau suvokiant Bibliją, kils noras perskaityti visą Biblijos knygą vienu prisėdimu, taip pat skaityti knygas apie Bibliją. Taip pat atsiras poreikis skirti laiko Rašto studijoms – apie jas taip pat bus aptarta atskirai. Tačiau pirmutinis mūsų tikslas – Raštą skaityti penkiolika minučių kasdien; tas laikas ugdys maldingumą ir peraugs į maldą.
Raštą skaityti reikia taip, kad žodžiai įsmigtų gilyn, kad jų prasmę suvoktume ne tik galva, bet ir širdimi. Tokį skaitymą galima palyginti su žvelgimu į puikų paveikslą ar poezijos suvokimu. Apžiūrint paveikslą svarbu ne metus akį į paveikslo siužetą tuoj nusisukti ir eiti toliau. Menu reikia gėrėtis kontempliatyviai, stebint potėpius, spalvas, piešinį, detales. Taip pat ir skaitant poeziją: ji nėra skirta greitam skaitymui ar tam, kad sykį perskaityta būtų išmesta. Poezija skaitoma lėtai, ja gėrimasi, o vėliau skaitoma pakartotinai.
Dievo žodis turi būti skaitomas lėtai, juo skonėjantis. Turime suprasti ir platesnį mūsų skaitomos ištraukos kontekstą – pavyzdžiui, įvykį Kristaus gyvenime, apaštalo Pauliaus argumentą ar Izaijo pranašystę. Tačiau taip pat reikia būti atidiems detalėms, prasmės niuansams. Net trumpiausia Biblijos eilutė turi giluminę prasmę: „Jėzus pravirko“ Jn 11, 35).
Pirmiausia turime paklausti, ką Šventojo Rašto autoriai siekė perteikti savo skaitytojams. Kodėl jie manė, kad svarbu įtraukti šį įvykį iš Jėzaus gyvenimo? Ką Paulius stengėsi perteikti korintiečiams? Koks šios Izaijo pranašystės akcentas? Tai reikalauja, kad skaitydami tuo pat metu mąstytume – tai reiškia skaitytume lėtai. Skaitymo tempą turi diktuoti supratimas, o ne laikrodis.
Keletas praktinių dalykų
Vos mums nusprendus skirti kasdien po 15 minučių, iš karto kyla keletas problemų. Pirmiausia, kaip rasti laiko kupinoje įvairiausių darbų bei užsiėmimų dienotvarkėje? Nuo ko pradėti? Kokį Šventojo Rašto leidimą geriausia pasirinkti? Šios problemos ne visiems vienodai aktualios.
Vieni žmonės labiau užimti negu kiti. Kai kas jau turi tinkamą Šventojo Rašto leidimą ir yra pradėjęs jį skaityti.
Dažniausia kliūtis, trukdanti Raštą skaityti kasdien, yra ne laiko apskritai problema, bet būtent to laiko. Tiesą pasakius, mes visi turime daugybę laiko – gyvenimo dienotvarkė nėra tiek gausiai prikimšta, kad nerastume kasdien penkiolikos minučių. Tačiau daugeliui nelengva rasti būtent tas tikrąsias penkiolika minučių pabūti vienumoje su Dievu ir su Dievo žodžiu.
Kai kurie žmonės ryte būna tokie apsnūdę, jog tik apie vidudienį gali pakankamai aiškiai mąstyti, kad imtųsi tokio svarbaus dalyko kaip Dievo žodžio skaitymas. Tačiau atėjus vidudieniui mintis būna jau užgožę rūpesčiai, vienas išsiblaškymas keičia kitą. Vakarais nuovargis, atrodo, neleidžia imtis jėgų įtempimo reikalaujančios veiklos, nebent tik pasyviai žiūrėti televizorių.
Manau, kad daugelis galėtų pateikti sąrašą priežasčių, pagrindžiančių, kodėl jų dienotvarkėje nėra tinkamų penkiolikos minučių kasdien skaityti Raštą. Galbūt net naudinga susirašyti tokį priežasčių sąrašą, tačiau po to vis dėlto parinkti ir nusistatyti tą laiką. Galime pripažinti, kad joks laikas nėra visų tinkamiausias, vis dėto būtina tvirtai apsispręsti išskirti tas penkiolika minučių. Ne kažkokias neapibrėžtas penkiolika minučių „kada nors“, bet pasirinktas penkiolika minučių konkrečiu dienos metu.
Tiems, kurie lengvai pabunda arba mokosi tai daryti, pirmosios ryto minutės yra ramiausias ir išsiblaškymų neužgožtas laikas. Tuo ankstyvu metu nereikia galvoti apie dienos planus, būtinas atlikti užduotis. Tiesiog atsigręžkime į Viešpatį, atverskime Šventojo Rašto pasižymėtą vietą ir pradėkime skaityti.
Kitiems žmonėms vakaro ramybė gali būti idealus laikas praleisti Viešpaties artume ir klausytis jo Žodžio. Pabaigus dienos darbus, ištrūkus iš didmiesčio eismo spūsties, suguldžius vaikus galima atsipūsti nuo įtampos ir visa širdimi atsigręžti į Dievą, be išsiblaškymo jo klausyti.
Dar kiti savo dienotvarkėje ras kitą laiką penkiolika minučių skaityti. Gal šeimos mama tai darys išleidusi vaikus į mokyklą, prieš imdamasi kitų dienos ruošos darbų. Gal kas nors praleis tas penkiolika minučių prie savo darbo stalo įstaigoje prasidėjus pietų pertraukai. Tai gali būti kavos pertraukėlės metas gamykloje. Gal kam nors bus gera praleisti tas penkiolika minučių užėjus į netoli darbovietės esančią bažnyčią. Kiekvienas gali rasti savo laiką.
Svarbiausia, kad tą laiką nusistatytume ir kad tai būtų metas, kai esame pakankamai pajėgūs naudingai jį išnaudoti. Neapibrėžtas sumanymas penkiolika minučių rasti „kažkada per dieną“ nėra realistiškas: kartais tai pavyksta, o kartais ne. Kur kas geriau numatyti konkretų laiką.
Skaitydami Šventąjį Raštą gimtąja kalba turime suvokti, kad tai yra vertimas. Neverta tikėtis, kad vertimas gali būti visiškai tobulas, be dviprasmybių norint perteikti kiekvieną Rašto vietą, neginčijamą teksto prasmę. Vertimas nėra šventas – net Šventojo Rašto vertimas. Labai dažnai frazė gali būti verčiama į kitą kalbą keleriopai, ir visi tie variantai vertimo prasme yra tikslūs. Ypač sudėtinga versti poetinius Biblijos tekstus, ypač psalmes. Atsiranda ir atsiras vis naujų Šventojo Rašto vertimų, kuriais siekiama tolydžio vis geriau ir tiksliau perteikti Šventojo Rašto mintį dabartine kalba.
Nuo ko pradėti?
Jei kas pirmąkart imasi skaityti Bibliją, ne pati geriausia mintis būtų pradėti nuo pirmosios Pradžios knygos eilutės, planuojant ištisai ir nuosekliai skaityti iki pat paskutinio Apreiškimo knygos skyriaus. Priešingai pradedančiųjų lūkesčiams, Biblijos knygos nėra išdėstytos ta tvarka, kuria jos buvo parašytos, taip pat nesilaikoma istorinės aprašomųjų įvykių sekos. Taigi nėra ypatingų privalumų, dėl kurių būtų verta pradėti skaityti nuo Pradžios knygos, priešingai, yra keletas keblumų. Labai tikėtina, kad šitaip pradėjęs skaitytojas įstrigs kur nors tarp Kunigų knygos įstatymų arba Skaičių knygos genealogijų, nusivils ir liausis skaitęs.
Kadangi Raštą skaitome kaip Kristaus sekėjai ir Bažnyčios nariai, siūlytina pirmiausiai pradėti nuo dviejų Luko knygų Naujajame Testamente: Evangelijos pagal Luką ir Apaštalų darbų. Šias dvi Naujojo Testamento knygas galima skaityti kaip savarankišką dvitomį, pasakojantį apie Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną ir apie Šventosios Dvasios išugdytą Bažnyčią.
Galima pradėti taip pat nuo Morkaus evangelijos. Tada po jos rekomenduotina imtis apaštalo Pauliaus laiškų tesalonikiečiams ir korintiečiams. Jono evangelija ir Pirmasis Jono laiškas yra tarsi Naujojo Testamento apreiškimo viršūnė, tačiau šias knygas reikia skaityti labai atidžiai. Apaštalo Pauliaus laiškai romiečiams ir galatams apima jo giliausius Jėzaus Kristaus atpirkimo slėpinio apmąstymus, šiuos laiškus reikia atidžiai studijuoti. Apreiškimo knygos Naujajame Testamente vertėtų imtis paskiausiai. Nepakanka ją paprasčiausiai perskaityti. Kad taptų suprantama, ją būtina studijuoti pasitelkiant komentarus ir kitą pagalbinę medžiagą. Taigi geriausiai pradėti nuo Luko arba Morkaus.
Mūsų neturėtų trikdyti plati Senojo Testamento apimtis. Jį geriau skaityti išrinktinai. Pirmąkart skaitant, genealogijos sąrašus ar valgymo taisykles geriau praleisti arba tik peržvelgti. Pirmosios penkios Senojo Testamento knygos sudaro Dievo sandoros su išrinktąja tauta pagrindą. Iš šių knygų visų pirma derėtų skaityti Išėjimo knygą, o ne Pradžios knygą. Istorinės knygos (ypač Jozuės, Teisėjų, Samuelio ir Karalių) duoda pagrindą suprasti pranašų knygas, o pranašų knygos savo ruožtu, ypač Izaijo knyga, – Naująjį Testamentą. Kitas Senojo Testamento knygas, apimančias išminties raštus, patarles, maldas, izraelitų pasakojimus, dera skaityti atsižvelgiant į Šventojo Rašto struktūrą. Skaitant Senąjį Testamentą labai svarbu turėti pagalbinės medžiagos studijoms. Šį vaidmenį iš dalies atlieka Biblijos knygų įvadai bei pastabos.
Malda prieš skaitant
Turbūt svarbiausias praktinis žingsnis pradedant skaityti Raštą kaip Dievo žodį yra visuomet pradėti skaitymą malda. Tai neturi būti ilga malda. Paprasčiausiai galime tiesiog paprašyti: „Viešpatie, kalbėk man“. Vis dėlto labai svarbu atsigręžti mintimis ir širdimi į Dievą. Rašto skaitymas nėra savitikslis. Skaitome, kad išgirstume Tą, kuris mus myli. Tą klausymąsi geriausiai pradėti atsigręžiant į Viešpatį – panašiai kaip atsisukame į mums kalbantį asmenį, iš kurio norime ką nors išgirsti. Kai ko nors klausomės, pirmiausiai turime kreipti dėmesį į tą žmogų, o ne į tai, kas vyksta aplinkui. Nemandagu ir blaško, jei žmogus bando tuo pat metu akies krašteliu žiūrėti televizorių, skaityti laikraštį ir kalbėtis. Taip pat yra ir su Rašto skaitymu: visų pirma būtina dėmesingai atsigręžti į Dievą, kurį norime girdėti. Visus kitus kanalus privalome išjungti ne todėl, kad „atmetame pasaulį“, bet tiesiog dėl tikslingumo; paprastai galime gerai atlikti vienu metu tik vieną darbą. Maldą pradedame paprastu veiksmu atsigręždami mintimis ir širdimi į Dievą. Taip pat pradedame ir skaityti Raštą kaip Dievo žodį. Jei esame išblaškyti rūpesčių bei reikalų, gali prireikti keletą minučių ramiai pasėdėti ir atsipalaiduoti. Naudinga ir būtina savo rūpesčius bei reikalus išsakyti Viešpačiui maldoje. Tačiau turime tai padaryti taip, kad tai nesutrukdytų melstis ar klausytis Viešpaties.
Kartais gera minutėlę palaikyti rankose Šventąjį Raštą prieš jį atskleidžiant ir prisiminti, kad šioje knygoje yra mums skirtas Dievo žodis: „Rengiuosi skaityti Raštą. Netrukus skaitysiu man skirtą Dievo žodį. Noriu sutelkti visą dėmesį į tai, ką skaitysiu. Noriu pagarbiai priimti skaitomą žodį ir padaryti jį savo gyvenimo dalimi“.
Savo maldoje, prieš skaitydami, turėtume prašyti Dievo dviejų dalykų. Pirma, melstis, kad ta pati Šventoji Dvasia, vadovavusi rašant Raštą, įkvėptų mus tinkamai suprasti, ką skaitome, nuolat gilindama mūsų suvokimą. Pasak Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos apie Dievo Apreiškimą, skaitant Šventąjį Raštą „reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti“ (Dei Verbum, 5)
Antra, maldoje turėtume prašyti, kad pajėgtume įgyvendinti tai, ką skaitome. Pasak šv. Jokūbo: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“ (Jok 1, 22). Tam, kad paklustume ir suprastume, reikia Šventosios Dvasios galios. Jos taip pat turime melsti. Iki galo suvokę, ko meldžiame, prašyti galime paprastais žodžiais: „Viešpatie, kalbėk man“. Šie paprasti žodžiai reiškia, kad atsigręžiame į Viešpatį mintimis ir širdimis, kad trokštame suvokti jo žodį, mumyse veikiant jo Dvasiai, kad ryžtamės būti ugdomi jo žodžiu, derindami savo gyvenimą su tuo, ko jis prašo ir ką duoda.
Tokia malda būtina kiekvienąsyk prieš pradedant skaityti Bibliją. Šventąjį Raštą imame į rankas kitaip negu kokią nors kitą knygą. Prie jo artinamės kaip prie galimybės klausytis To, kuris kalba mums Rašto žodžiais. Per Bibliją mes artėjame prie paties Dievo, ir mūsų nuostata turi būti paženklinta malda.
Ištikimybė ir nuolankumas
Lengva pasiryžti kasdien skaityti Bibliją; tačiau gali būti sunku ištikimai laikytis to pasiryžimo. Kai kurie žmonės planuoja dienotvarkę, kurioje galima numatyti ramų laiką. Tačiau tai būdinga ne visiems. Daugumai veikiausiai nelengva rasti laiko reguliariai, niekieno netrukdomiems skaityti Raštą su visiška atida.
Ką turėtume daryti, kai kyla pagunda manyti, jog niekuomet nepajėgsime ištikimai tesėti įsipareigojimo kasdien skaityti Raštą? Vienas atsakymas – pasirinkti geriausią įmanomą laiką ir jo laikytis. Tačiau lygiai taip pat svarbi gali būti nuostata siekti įdiegti gyvenime kasdienį Rašto skaitymą. Svarbu, kokiu būdu doroja- mės su nesėkmėmis vykdydami šį planą.
Daugelis pernelyg lengvai pasiduoda pakartotinai nepasisekus. Keturis ar penkis kartus netesėję įsipareigojimo liaujamės kovoti, galvodami, kad esame pasmerkti amžinai patirti nesėkmę. Užuot kovoję siekdami idealo, kuris, atrodo, nuolat mums išsprūsta, mes nuleidžiame savo idealų bei lūkesčių kartelę iki dabartinės gyvenimo tikrovės. Jei mums nepavyko padaryti kasdienio Rašto skaitymo savo dienotvarkės dalimi per kelias savaites ar mėnesius, darome išvadą, kad niekuomet nepajėgsime apskritai to įvykdyti, ir liaujamės dėję pastangas. Pokyčiai vyksta labai lėtai ir laipsniškai. Sunku įsivaizduoti, kad elgsena akimirksniu pasikeistų vien tik nusprendus nuo šiol daryti kitaip. Pokyčiai atsiranda ir augama per ilgalaikes pastangas ir maldą. Kai kuriems žmonėms reikia ilgalaikių pastangų, kad kasdienis Rašto skaitymas taptų jų gyvenimo dalimi. Jei laikysimės savo pasiryžimo, nesvarbu, kaip dažnai netesime, būsime šiek tiek kantresni, kai mums nepasiseks. Negalime tikėtis akimirksniu save perdaryti. Tačiau jei ištvermingai stengiamės, su Dievo malone patiriame sėkmę.
Kartais skaitant Raštą eilutės tiesiog primygtinai mums „šviečia iš puslapio“, tiesiog alsuoja prasmingumu, jos tarsi skirtos mūsų gyvenimui. Tuomet Rašto skaitymas yra vien džiaugsmas, gali būti sunku nuo jo atsiplėšti. Tačiau būna ir kitaip, kai atspausdinti žodžiai ne tik niekuo nespinduliuoja, bet tarsi akyse vien miglotai liejasi. Tada skaitymas gali būti visiškai sausas, neįkvepiantis, varginantis. Nepaisant nuoširdžių pastangų susitelkti, mintys klajoja, ir patiriame pagundą mesti visą sumanymą šalin.
Turime išlaikyti viltį ir melsti malonės, kad Šventasis Raštas taptų „gyvas“. Kai kurie skaitymo būdai padeda jį „atgaivinti“. Bet kuriuo atveju būtų neišmintinga liautis skaityti Raštą dėl to, kad juntama sausra ir nematoma rezultatų. Galime daug išmokti ir turėti nemažai naudos net tomis dienomis, kai atrodo, kad niekas neįvyksta. Galioja tas pats dėsnis kaip ir visame krikščioniškajame gyvenime: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių“ (Gal 6, 9). Jei sportininkai treniruo- tųsi tik tada, kai tai teikia jiems malonumą, jie niekuomet nepajėgtų laimėti. Iš tikrųjų jie niekada nebūtų tokios geros formos, kad treniruotės teiktų malonumą.
Kartais sausros problemos gali kilti dėl tariamai pernelyg gero susipažinimo su Rašto ištrauka. Gali atsitikti, kad perskaitę pirmuosius pažįstamo palyginimo žodžius susivokiame, kad mintimis jau peršokome visą palyginimą iki galo. Gal mūsų akys tebeskaito, tačiau mintys nukeliavo kažkur tolyn. Net jei ištrauka žinoma, turime suvokti, kad joje glūdi daugiau gelminių prasmių, negu iki šiol suvokėme. Prie Rašto žodžių, netgi jau pažįstamų, verta artintis turint lūkestį pažinti juos dar geriau.
Skaitant Bibliją net gerai pažįstamos vietos įgyja naują reikšmę. Biblija paaiškina ir padeda suprasti save pačią: geresnis viso Šventojo Rašto pažinimas leidžia geriau suvokti atskiras knygas bei ištraukas. Pavyzdžiui, Jonas Krikštytojas, pristatydamas Jėzų, pavartoja titulą „Dievo Avinėlis“. Tik susipažinę su Senuoju Testamentu galime suvokti dvejopą prasminę nurodą: Išėjimo knygos Velykų avinėlį ir Izaijo knygos „Tarną“, pjauti vedamą avinėlį. Be šių prasmių Jono Krikštytojo lūpomis ištartas titulas neįgyja giliausios prasmės.
Turėtume taip pat siekti geriau suvokti, kaip mums pažįstamos ištraukos siejasi su kasdienos gyvenimu. Keičiantis mūsų gyvenimui, keisis ir mūsų suvokiama Rašto prasmė. Kai skaitėme būdami vaikai, supratome kaip vaikai. Mums augant, auga ir mūsų supratimas – ne tik ta prasme, kad dabar esame pajėgesni intelektualiai, bet kad didesnė gyvenimo patirtis leidžia mums užčiuopti gilesnes Dievo Žodžio gelmes. Kuo giliau įžengiame į Jėzaus Kristaus slėpinį, tuo prasmingesni mums tampa jo žodžiai. Kuo giliau neriame į krikščioniškąjį slėpinį ir į Raštą, tuo aiškiau regime, kad šis slėpinys yra neišsemiamas ir kad Rašte tebėra atskleistinų gelmių.
Kartais Rašto žodžiai mums atrodo negyvi ne todėl, kad jie pernelyg pažįstami, bet kad neaiškūs ir nesuprantami. Kai kurios Apreiškimo knygos dalys gali priblokšti mus savo keistumu. Neaiškumas glūdi nebūtinai pačioje knygoje. Būna taip, kad lieka neperregima jos prasmė mums.
Pavyzdžiui, mums gali atrodyti nesuprantama, kuo mūsų gyvenimas siejasi su kruvinais Senajame Testamente aprašytais karais. Panašiai ir ilgi genealogijų vardijimai labai retai uždega skaitytoją prasmine įžvalga.
Tokiais atvejais geriausia strategija yra tiesiog neapsistoti ties tuo, kas neaišku ir kas šiandienos krikščioniškajam gyvenimui atrodo neprasminga. Dažnai kai po metų iš naujo perskaitome tas pačias ištraukas, jos mums įgauna prasmę. Užuot sustoję ties tuo, kas mūsų netraukia ar ko nesuprantame, verčiau sutelkime dėmesį į tai, kas mums yra prasminga. Negalime tikėtis, kad iš karto tapsime geri viso Šventojo Rašto žinovai. Nepaliovus skaityti augs ir mūsų pažinimas, ir tuomet sunkios ištraukos įgis gyvybės.
Tai nereiškia, kad neturėtume rimtai stengtis suvokti tai, ką skaitome. Tai taip pat nereiškia, jog turėtume greitai atidėti į šalį ištisas Šventojo Rašto dalis kaip nesvarbias. Būtina vadovautis veikiau nuolankumo nuostata: suvokdami, kad mūsų laukia ilgas Biblijos supratimo kelias, turime kantriai eiti juo, tęsdami skaitymą. Jei mūsų skaitymo tikslas yra klausytis mums kalbančio Dievo žodžio, tuomet pirmiausia mums svarbios tos Biblijos vietos, kurias jo Šventoji Dvasia mums daro aiškias. Mūsų tikslas turėtų būti suvokti Biblijos visumą ir visas jos knygas – tačiau šio tikslo būtina siekti kantriai ir ištvermingai. Visų pirma turėtume nepamesti iš akių pagrindinės priežasties, dėl ko skaitome Raštą: mes nesistengiame tapti šios knygos ekspertai, bet norime klausytis mums kalbančio Dievo žodžio.
Mūsų skaitymą gali taip pat nuvesti į klystkelius klausimai ar diskusijos dėl kai kurių vietų prasmės. Kartais tenka girdėti teigiant, esą Biblijoje aprašyti stebuklai niekada iš tikrųjų nevyko, jie tėra vaizduotės padarinys. Gali tekti sutikti žmonių, atstovaujančių kitam kraštutinumui, kai tikima, jog kiekviename Biblijos žodyje glūdi pažodinė tiesa. Tokiais atvejais galime atmesti labiausiai kraštutinius požiūrius. Tačiau ką daryti su daugybe sunkių Rašto vietų – kaip išrūšiuoti įvairiausias interpretacijas. Neturėtume būti blaškomi tų klausimų, į kuriuos negalime atsakyti, ar dalykų, kurių negalime išspręsti. Saugiausia laikytis sveiko nuolankumo: pripažinti, kad neturime galutinio atsakymo, taip pat pripažinti, kad negalime atsakyti į visus klausimus. Turėtume ištvermingai tęsti skaitymą, nepaisydami to, ko nežinome. Mus gali paguosti tai, kad daugelis diskusijų interpretuojant įvairias Biblijos vietas vyksta dėl dalykų, mažai susijusių su mūsų gyvenimu.
Vis dėlto yra klausimų, kurių atsakymai yra svarbūs, kurie siejasi su mūsų tikėjimo turiniu ir gyvenimu. Skaitant Bibliją, iškils klausimų, į kuriuos turėsime ieškoti atsakymų. Norint tinkamai skaityti Bibliją, būtinos geros Biblijos studijos. Negalime skaityti Rašto kaip Dievo žodžio, jei jo nelaikome rimtu studijų objektu.
šaltinis - Vievio šv. Onos parapija http://www.vievioparapija.eu/skaitiniai/dievo-zodzio-skaitymas