ŠVENTIMŲ (KUNIGYSTĖS) SAKRAMENTAS
Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštalinės tarnystės sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą.
Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1536
Vyriausiasis Naujojo Testamento Kunigas yra mūsų Išganytojas Jėzus Kristus. Jis pats kadaise Palestinoje mokė žmones, atleisdavo jiems nuodėmes ir už juos pasiaukojo ant kryžiaus. Dabar jis visa tai daro Bažnyčioje per savo atstovus — vyskupus ir kunigus. Jų lūpomis Jėzus dabar skelbia Evangeliją ir atleidžia nuodėmes, jų rankomis teikia sakramentus ir aukoja save šv. Mišiose. Vyskupai ir kunigai yra Jėzaus Kristaus pašaukti ir įgalioti veikti jo vardu ir galia ir taip ugdyti Dievo tautą — Bažnyčią.
Geri katalikai dažnai meldžia Šventąją Dvasią, kad daugiau atsirastų jaunuolių, norinčių išgirsti Kristaus kvietimą. Pašauktiems, pasiryžusiems ir pasirengusiems kandidatams kunigiškosios galios yra suteikiamos šventimais — Kunigystes sakramentu. Šventimai yra trijų laipsnių: diakono, kunigo ir vyskupo. Šis sakramentas ne tik padaro diakonu, kunigu ar vyskupu, bet ir visą laiką teikia jam malonės pagalbą tinkamai eiti šventoms pareigoms.
Per kunigų ir kitų dvasininkų rankas mus pasiekia gražiausios Kristaus malonės. Užtat mes turime rodyti jiems pagarbą, dėkingumą ir klusnumą.
Kam teikiamas Šventimų (Kunigystės) sakramentas?
Šventimų sakramentą Bažnyčia teikia tik pakrikštytiems vyrams, priklausantiems Katalikų Bažnyčiai, sulaukusiems Kanonų teise nustatyto amžiaus (diakonui – 23 m.; kunigui - 25 m., vyskupui – 35 m.), kruopščiai ištyrus, ar jie tikrai tinkami Bažnyčios tarnybai.
Katalikų Bažnyčioje į kunigus paprastai yra šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir žmonių tarnystei.
Pasirengimas
Norintys ruoštis kunigystei jaunuoliai turi kreiptis į parapijoje dirbantį kunigą.
Praktikuojantys katalikai jaunuoliai, turintys vidurinį išsilavinimą bei parapijos kunigo rekomendaciją, pateikia prašymą ir reikiamus dokumentus stoti į kunigų seminariją. Seminarijoje metus laiko tiria savo pašaukimą parengiamajame kurse (Jono Pauliaus II namuose Šiluvoje) ir penkerius metus studijuoja, kad įgytų teologijos bakalauro laipsnį.
Įšventinimas
Įjungimas į kiekvieną iš šių bažnyčios luomų vyksta sakramentiniu veiksmu – įšventinimu. Tai daugiau nei paprastas bendruomenės išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar pavedimas. Šiuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana – „šventoji galia“, kuri ateina iš Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimu pats Kristus pasiima asmenį ir veda jį į Bažnyčios tarnybą.
Vyskupo rankų uždėjimas ir iškilminga konsekracijos malda, prašant Dievą suteikti pašventinamajam jo tarnystei reikalingų Šventosios Dvasios dovanų, yra regimas įšventinimo ženklas. Visų trijų laipsnių Šventimų sakramentą teikia vyskupai.
Šventimų laipsniai
Vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu savo pagalbininkams perdavė dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama grandine suteikiama vyskupo Įšventinimu. Jiems perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Rankų uždėjimu ir malda Šventosios Dvasios malonė yra taip suteikiama ir šventoji žymė taip įspaudžiama, kad vyskupai iškiliausiu ir regimu būdu perima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo, Kunigo – pareigas ir veikia Jam atstovaudami. Kiekvienas vyskupas kaip Kristaus vietininkas gauna Bažnyčios ganytojo pareigas jam pavestoje vietoje. Vyskupai yra vyskupų kolegijos nariai. Kiekvienas vyskupas kaip vietinės Bažnyčios galva šioje kolegijoje liudija visuotinės Bažnyčios vienybę ir drauge rūpinasi visomis Bažnyčiomis. Eucharistija, vadovaujama vyskupo, yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią aplink altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savos Bažnyčios Galvai.
Kunigai – vyskupo bendradarbiai, jų pagalbininkai ir įrankiai, pašaukti tarnauti Dievo tautai. Bažnyčios tradicijoje vyskupų tarnystės pareigos žemesniu lygiu buvo perduotos jiems pavaldiems kunigams, kad šie, kaip kunigų luomo nariai tinkamai atlikdami jiems pavestą apaštališką pasiuntinybę, būtų išmintingi vyskupų luomo bendradarbiai. Drauge su savo vyskupu yra viena, tik skirtingas pareigas užimanti kunigija. Vyskupas jiems paveda rūpestį kuria nors bendruomene arba kokią kitą apibrėžtą bažnyčios užduotį.
Diakonai – tarnai, įšventinami tarnauti Bažnyčios reikalams. Šventimų metu ant jų dedamos rankos, idant jie ne kunigautų, o tarnautų. Įšventinant į diakonus rankas uždeda tik vyskupas, šitaip parodydamas, kad diakonas ypatingai susietas su vyskupu tarnavimo reikaluose. Diakonai neturi tarnybinės kunigystės šventimų, tačiau diakonystės šventimais jiems suteikiama teisė tarnauti Bažnyčios reikalams: padėti skelbti Dievo žodį, patarnauti Dievo garbinimo apeigose, vadovauti pastoracijai ir gailestingumo meilės darbams. Tas užduotis diakonai vykdo būdami pavaldūs ganytojiškajai savo vyskupo valdžiai. Tiek vyskupai, tiek kunigai pirmiausia būna įšventinami į diakonus, kad visų jų tarnyba būtų Kristaus, atėjusio tarnauti ir „savo gyvybės atiduoti už daugelį“, ženklu.
Iki šiol Lietuvoje diakonais buvo šventinami tik besiruošiantys kunigystei, tačiau Katalikų Bažnyčioje diakonais gali būti ir vedę vyrai. Lietuvos Vyskupų Konferencija jau yra priėmusi pasiruošimo vedusiųjų diakonatui nuostatus. Šiuo metu jie yra pristatyti patvirtinti Apaštalų Sostui.
Kunigystės šventimų bei iškilmių aprašymų ir maldas už dvasininkiją galime rasti Liturginiuose maldynuose ir kt.
Šaltinis: Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Liturginis maldynas
Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštalinės tarnystės sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą.
Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1536
Vyriausiasis Naujojo Testamento Kunigas yra mūsų Išganytojas Jėzus Kristus. Jis pats kadaise Palestinoje mokė žmones, atleisdavo jiems nuodėmes ir už juos pasiaukojo ant kryžiaus. Dabar jis visa tai daro Bažnyčioje per savo atstovus — vyskupus ir kunigus. Jų lūpomis Jėzus dabar skelbia Evangeliją ir atleidžia nuodėmes, jų rankomis teikia sakramentus ir aukoja save šv. Mišiose. Vyskupai ir kunigai yra Jėzaus Kristaus pašaukti ir įgalioti veikti jo vardu ir galia ir taip ugdyti Dievo tautą — Bažnyčią.
Geri katalikai dažnai meldžia Šventąją Dvasią, kad daugiau atsirastų jaunuolių, norinčių išgirsti Kristaus kvietimą. Pašauktiems, pasiryžusiems ir pasirengusiems kandidatams kunigiškosios galios yra suteikiamos šventimais — Kunigystes sakramentu. Šventimai yra trijų laipsnių: diakono, kunigo ir vyskupo. Šis sakramentas ne tik padaro diakonu, kunigu ar vyskupu, bet ir visą laiką teikia jam malonės pagalbą tinkamai eiti šventoms pareigoms.
Per kunigų ir kitų dvasininkų rankas mus pasiekia gražiausios Kristaus malonės. Užtat mes turime rodyti jiems pagarbą, dėkingumą ir klusnumą.
Kam teikiamas Šventimų (Kunigystės) sakramentas?
Šventimų sakramentą Bažnyčia teikia tik pakrikštytiems vyrams, priklausantiems Katalikų Bažnyčiai, sulaukusiems Kanonų teise nustatyto amžiaus (diakonui – 23 m.; kunigui - 25 m., vyskupui – 35 m.), kruopščiai ištyrus, ar jie tikrai tinkami Bažnyčios tarnybai.
Katalikų Bažnyčioje į kunigus paprastai yra šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir žmonių tarnystei.
Pasirengimas
Norintys ruoštis kunigystei jaunuoliai turi kreiptis į parapijoje dirbantį kunigą.
Praktikuojantys katalikai jaunuoliai, turintys vidurinį išsilavinimą bei parapijos kunigo rekomendaciją, pateikia prašymą ir reikiamus dokumentus stoti į kunigų seminariją. Seminarijoje metus laiko tiria savo pašaukimą parengiamajame kurse (Jono Pauliaus II namuose Šiluvoje) ir penkerius metus studijuoja, kad įgytų teologijos bakalauro laipsnį.
Įšventinimas
Įjungimas į kiekvieną iš šių bažnyčios luomų vyksta sakramentiniu veiksmu – įšventinimu. Tai daugiau nei paprastas bendruomenės išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar pavedimas. Šiuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana – „šventoji galia“, kuri ateina iš Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimu pats Kristus pasiima asmenį ir veda jį į Bažnyčios tarnybą.
Vyskupo rankų uždėjimas ir iškilminga konsekracijos malda, prašant Dievą suteikti pašventinamajam jo tarnystei reikalingų Šventosios Dvasios dovanų, yra regimas įšventinimo ženklas. Visų trijų laipsnių Šventimų sakramentą teikia vyskupai.
Šventimų laipsniai
Vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu savo pagalbininkams perdavė dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama grandine suteikiama vyskupo Įšventinimu. Jiems perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Rankų uždėjimu ir malda Šventosios Dvasios malonė yra taip suteikiama ir šventoji žymė taip įspaudžiama, kad vyskupai iškiliausiu ir regimu būdu perima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo, Kunigo – pareigas ir veikia Jam atstovaudami. Kiekvienas vyskupas kaip Kristaus vietininkas gauna Bažnyčios ganytojo pareigas jam pavestoje vietoje. Vyskupai yra vyskupų kolegijos nariai. Kiekvienas vyskupas kaip vietinės Bažnyčios galva šioje kolegijoje liudija visuotinės Bažnyčios vienybę ir drauge rūpinasi visomis Bažnyčiomis. Eucharistija, vadovaujama vyskupo, yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią aplink altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savos Bažnyčios Galvai.
Kunigai – vyskupo bendradarbiai, jų pagalbininkai ir įrankiai, pašaukti tarnauti Dievo tautai. Bažnyčios tradicijoje vyskupų tarnystės pareigos žemesniu lygiu buvo perduotos jiems pavaldiems kunigams, kad šie, kaip kunigų luomo nariai tinkamai atlikdami jiems pavestą apaštališką pasiuntinybę, būtų išmintingi vyskupų luomo bendradarbiai. Drauge su savo vyskupu yra viena, tik skirtingas pareigas užimanti kunigija. Vyskupas jiems paveda rūpestį kuria nors bendruomene arba kokią kitą apibrėžtą bažnyčios užduotį.
Diakonai – tarnai, įšventinami tarnauti Bažnyčios reikalams. Šventimų metu ant jų dedamos rankos, idant jie ne kunigautų, o tarnautų. Įšventinant į diakonus rankas uždeda tik vyskupas, šitaip parodydamas, kad diakonas ypatingai susietas su vyskupu tarnavimo reikaluose. Diakonai neturi tarnybinės kunigystės šventimų, tačiau diakonystės šventimais jiems suteikiama teisė tarnauti Bažnyčios reikalams: padėti skelbti Dievo žodį, patarnauti Dievo garbinimo apeigose, vadovauti pastoracijai ir gailestingumo meilės darbams. Tas užduotis diakonai vykdo būdami pavaldūs ganytojiškajai savo vyskupo valdžiai. Tiek vyskupai, tiek kunigai pirmiausia būna įšventinami į diakonus, kad visų jų tarnyba būtų Kristaus, atėjusio tarnauti ir „savo gyvybės atiduoti už daugelį“, ženklu.
Iki šiol Lietuvoje diakonais buvo šventinami tik besiruošiantys kunigystei, tačiau Katalikų Bažnyčioje diakonais gali būti ir vedę vyrai. Lietuvos Vyskupų Konferencija jau yra priėmusi pasiruošimo vedusiųjų diakonatui nuostatus. Šiuo metu jie yra pristatyti patvirtinti Apaštalų Sostui.
Kunigystės šventimų bei iškilmių aprašymų ir maldas už dvasininkiją galime rasti Liturginiuose maldynuose ir kt.
Šaltinis: Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Liturginis maldynas